Paskutinį gegužės šeštadienį Lenkijoje, Seinų parapijojes, miškų apsupty šviečiančioje Žagarių kaimo bažnyčioje vyko antroji lietuviškų bažnytinių chorų šventė. Įtaigi, sklidina gilaus lyrizmo, jausmų šventumo, nuoširdumo.
Prasidėjo ji šv. Mišiomis, kurias aukojo Seinų parapijos vikaras Petras Gucevičius. Jis meldėsi už gausiai susirinkusius choristus, jų vadovus, už Lietuvą, taiką bei ramybę. Už gyvuosius ir išėjusiuosius.
Renginio vedėjų Violetos Andziulytės ir Žilvino Maciukonio teigimu, Suvalkuose lietuviškas bažnytinis giedojimas jau turi šimtametę tradiciją. Jis vėl atgaivintas 1992 metais, kai šiame mieste pradėta atnašauti šv. Mišias lietuvių kalba.
Šventę pradėjo suvalkiečiai, vadovaujami muzikos mėgėjo Gedimino Kraužlio. Visos chorų giesmės skirtos Švč. Mergelės Marijos garbei. Dr. kunigo Sauliaus Stumbro (Klaipėda), liaudiško pamaldumo tyrinėtojo duomenimis, gegužinės pamaldos prasidėjusios 1853 metais Seinų katedroje, vėliau ir visoje Lietuvoje.
Puikiai skambėjo G. Kraužlio vadovaujamo Punsko senjorų klubo choro „Tėviškės aidai“ giesmės.
Dievo Motiną giesmėmis šlovino pats gausiausias (arti 30 narių) žagariečių kolektyvas, vadovaujamas Wojciech Szreder.
Širdis suvirpino ilgiausias bažnytinio giedojimo tradicijas turintis gausus Punsko lietuvių choras (vadovas vargonininkas Eugenijus Parakevičius).
Šventę baigė svečiai iš Marijampolės – šv. Vincento Pauliečio bažnyčios choristai, vadovaujami vargonininkės Birutės Pavalkienės. Tai jau 25 -erius metus gyvuojantis choras, dalyvavęs įvairiuose festivaliuose, žavintis muzikalumu, balsų darna.
Susirinkusius sveikino Alytaus regiono literatų klubo „Tėkmė“ pirmininkė Emilija Krušinienė.
Šventės siela – Lenkijos lietuvių šv. Kazimiero draugijos pirmininkas Algirdas Vektorius dėkojo choristams, jų vadovams už neįkainojamą triūsą, rėmėjams už pagalbą ir pakvietė visus kartu sugiedoti Tautišką giesmę. Įspūdis žodžiais nenusakomas. Iš šimtų širdžių balsu trykštanti nemeluota meilė bei pagarba Lietuvai, rodos, ims ir atvers bažnyčios skliautus… o pavirtusi taikos ir laisvės balandėliu, paklebens ji vartelius į mūsų po pasaulį išsibarsčiusių vaikų širdis.
Šventės finalas – miškų apsuptame šventoriuje prie puošnių turtingų vaišių stalų, galingai skambant lietuvių liaudies dainai iki saulėlydžio. Dainai, nepripažįstančiai sienų…
Bendraudama su broliais lietuviais, suvokiau, kad jie, gerbdami valstybę, kurioje gyvena, nekabinėja ant namų sienų lentelių su lietuviškais užrašais, nereikalauja savo vaikams palengvinto lenkų kalbos egzamino… Tai, anot jų, būtų negarbinga ir… nenaudinga. O poną Algirdą vadina ryškiu krašto švyturiu, plačiai skleidžiančiu lietuvybės spindulius.
Bronislava Tamulynienė
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).