O ko tikėtasi? Antrankių ant Putino rankų?

Ketvirtadienio popietę interaktyvią Lietuvos žiniasklaidą stačiai užtvindė apokalipsė. Retas kuris ekspertas Rusijos bei Ukrainos reikalu nepuolė dėstyti, esą keturšalio (Vokietijos, Prancūzijos, Ukrainos ir Rusijos) lyderių susitikimo Minske metu Kremlius apvyniojo aplink pirštą visus. Jo klastingasis šeimininkas gavo, ko norėjęs, o Ukraina agresijos akivaizdoje buvo priversta priimti žeminančias paliaubų sąlygas. Kapituliacija! Ir taip toliau, ir panašiai.
Suprantama, ugnies nutraukimo sąlygos Ukrainai – ne pačios mieliausios. Kijevas turi pripažinti, kad dalyje rytinių šalies regionų šeimininkauja realūs banditai, vadovaujami komandiruotų Maskvos statytinių. Įsipareigota jiems pritaikyti amnestiją. Donecko ir Luhansko regionams pripažinti kažin kokią autonomiją. Vėl mokėti pensijų ir socialinės paramos vietos gyventojams skirtas išmokas iš esmės neabejojant, kad iš šios paramos pasipinigaus ne normalūs žmonės, o tie, kurie šiuo metu turi galimybę laikyti rankose ginklus. Tuo pat metu Rusija, išskyrus paliaubas nuo šeštadienio, apibrėžtai neįsipareigojo niekuo. Tikėtina, kad ji ir toliau rems separatistus ir lengvaisiais, ir sunkiaisiais ginklais, ir „atostogaujančia“ patrankų mėsa – šių išteklių apibrėžtoje ateityje Maskva turės neišsenkamai.
Putinas toliau įgyvendins savo planą Ukrainą tampyti už virvučių, kurstys ten nestabilumą svetimomis rankomis ir įsikandęs dantimis laikys 45 mln. gyventojų turinčią šalį, jeigu ji sieks vakarietiško vystymosi kelio ir integracijos į ekonomines bei gynybines Vakarų struktūras.
Tačiau nėra visiškai aišku, kokios kitokios baigties diduma mūsų tarptautinius santykius komentuojančių analitikų tikėjosi. Kad Angela Merkel ir Francois Hollande‘as, nutaikę palankų momentą, derybų kambaryje uždės Putinui antrankius ir Minsko susitikimas baigsis iškilmingu narve patalpinto Kremliaus šeimininko maršu į Hagos tribunolą? Arba kad Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai išvis nesiims jokių taikos iniciatyvų, tik didins sankcijų paketą, kurios galima kulminacija – embargas Rusijos kilmės energijos ištekliams ir tos šalies bankų atjungimas nuo tarptautinės atsiskaitymų sistemos? Tiesa, dar teoriškai svarstytas variantas suteikti Ukrainai modernią vakarietišką ginkluotę.
Apie ginkluotę mano paklausti, ko gero, teisingiausiai svarstė Maidane, Kijeve, aukas praėjusiąją savaitę renkantys Ukrainos savanoriai: „Ar įsivaizduojate, kiek užtruks procedūros, tiekimo operacijos, apmokymai, kol mes galėtume naudoti tuos (modernius amerikietiškus prieštankinius granatsvaidžius – R. S.) „Javelin‘us“? Ar mes šiandien turime tiek laiko?“
Ko gero, taip, kaip baigėsi ketvirtadienį, kitaip baigtis ir negalėjo. Spėju, kad visi derybų dalyviai, gudresni ekspertai dėl pasirašyto susitarimo neturi jokių iliuzijų. Jie žino, kad Kremlius, siekdamas savo generalinių tikslų, toliau provokuos, o separatistai į savo kontroliuojamas teritorijas neįsileis teisėtos Ukrainos valdžios atstovų ir Donecko – Luhansko regionas bus nuolat smilkstantis durpynas.
Svarbiausia šiuo metu, mano požiūriu, Ukrainai atsikvėpti. Brangi kiekviena atokvėpio atkarpa. Nes konfliktas greičiausiai bus ilgas ir gilus. Šiandien niekas nežino ir negali pasakyti, kuo jis baigsis. Tačiau Ukraina turi šansų. Bent jau dėl to, kad ekonomines – finansines problemas patirianti Rusija negali tiesiog nusispjauti į tai, ko imasi galbūt naiviai atrodantis Merkel ir Hollande‘o duetas.
O kurgi tada Ukrainos šansas? Bene blaiviausią įžvalgą perskaičiau viename socialinių tinklų paskelbtoje ukrainiečių komentatoriaus skiltyje. Jis po Minsko susitikimo prisiminė praėjusiojo amžiaus paskutiniojo dešimtmečio Kroatijos istoriją. Panašiai, kaip šiuo metuUkraina, Kroatija 1991 -aisiais buvo užpulta buvusios Jugoslavijos kariuomenės, vienoje šalies dalyje buvo įkurta separatistinė teritorija Serbų Krajina, o ginkluotas konfliktas tęsėsi 4,5 metų. Buvo visko – gėdingų, praktiškai nuo nulio sukurtos kroatų kariuomenės pralaimėjimų, tūkstančių žuvusių ir, atrodo, jokių galimybių atsiplėšti nuo Jugoslavijos federacijoje vyravusios Serbijos ir jos nacionalistų. Vien „taikos“, „paliaubų“, „ugnies nutraukimo“ susitarimų tarpininkaujant amerikiečiams, europiečiams, tiems patiems, tada dar civilizuotai atrodžiusiems rusams, per puspenktų metų buvo pasirašyta penkiolika! Tačiau per tuos metus, per kuriuos netrūko ir nacionalinio pažeminimo, kroatai kūrė savo valstybę, reformavo ekonomiką ir stiprino ginkluotąsias pajėgas. O kartą sutelkė pajėgas, įvykdė žaibišką karinę operaciją (kurios Vakarai anaiptol nelaimino) ir išsprendė savo nepriklausomybės klausimą.
Skaičiuojant nuo 1991-ųjų, Kroatijos kelias į NATO truko aštuoniolika, į Europos Sąjungą – 22 metus. Karą provokavęs serbų lyderis Slobodanas Miloševičius savo dienas baigė Hagos tribunolo kalėjimo vienutėje.
Savaime aišku, Ukraina ne Kroatija. Miloševičius – ne Putinas. Bet šiandien man visiškai nesvarbu, kokiu keliu ir kada Putinas pasieks savo pragarą. Svarbiausia, kad Ukraina turi šansą, nors yra tik pačioje savo kelio pradžioje.
Prezidentas Petro Porošenka, politikoje žaidžiantis komandoje su p. Merkel ir p. Hollande’u, turi moralinę teisę prašyti paramos reformoms. Ir tai yra svarbu, nes skausmingos reformos yra šiandien aktualesnės už viską. Reformų sėkmė ir yra pagrindinis šalies ginklas prieš į XIX amžių grįžtančią Rusiją.
Ukrainiečiams reikia pertvarkyti savo valstybę, sukurti kovingą kariuomenę, reformuoti ekonomiką, išgyvendinti pasiutėlišką korupciją, kuri jų valstybę ėda ne menkiau už Putino tankus. Po teisybei – praėjusiąją savaitę buvus Kijeve teko girdėti, kad viena diena aktyvios karinės kampanijos Ukrainai vien pinigų kainuoja 10 mln. dolerių. O kas suskaičiuos gyvybes – fronte, savanorių batalionuose patys geriausi Ukrainos žmonės. Kiekvieno jų gyvybė yra neįkainojama ateities valstybei.

Rytas Staselis
„Verslo žinių“ apžvalgininkas