Dėmesio centre – pieno ūkių išlikimo klausimas

Kad ir kiek pastangų pernai prireikė Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) vadovams, situacija pieno gamybos sektoriuje negerėja. Neseniai Žemės ūkio rūmuose surengtame LPGA tarybos posėdyje jos pirmininkas Jonas Vilionis teigė, kad asociacijos atstovai, siekdami atkreipti dėmesį į nuolat žlugdomus pieno ūkius ir paraginti valdžią imtis skubių sprendimų, praėjusiais metais ne vieną kartą lankėsi pas premjerą, žemės ūkio ministrę.
To, ko norėta, lyg ir buvo pasiekta – anksčiau sumokėtos tiesioginės išmokos, paskirti pinigai kompensacijoms už kvotinį pieną. Tačiau šios vienkartinės priemonės – tik egzistencijai palaikyti, nes, pieno perdirbėjams užsimojus sumažinti supirkimo kainas iki sveiku protu nesuvokiamo minimumo, nė vienas stambus pienininkystės ūkis tolesnės perspektyvos neturi. Juolab jei bus panaikintos pieno pardavimo kvotos ir rinką užplūs išsivysčiusių ES šalių, jau pasirengusių smarkiai išplėsti gamybą, pienas.

Demokratija… nepasiteisino?
Pasak J. Vilionio, pastarąjį kartą į susitikimą Vyriausybėje perdirbimo įmonių pirmieji asmenys net nesiteikė atvykti, o jų atstovai, premjero raginami nemažinti pieno supirkimo kainų, tikino, kad išveždami pieno produktus į Rusiją jie gaudavo vos ne dvigubai brangiau nei dabar, eksportuodami juos į JAV.
– Pieno produktų eksportas, kaip teigiama, padidėjo 7 proc., atidaryta rinka pienui išvežti į 117 šalių, o vidaus rinkoje parduodama apie 60 proc. Lietuvoje pagaminto pieno ir apie 30 proc. įvežto iš Estijos ir Latvijos – taigi iš esmės niekas nepasikeitė, dėl ko reikėtų mažinti supirkimo kainas. Tačiau perdirbėjai vis tiek tvirtina esant didelį pieno perteklių. Mes nežinome, kokius pelnus jie gauna, tačiau mūsų, gamintojų, dalis galutinėje pieno produktų kainoje siekia tik 20 proc, o perdirbėjų išaugo iki 40 proc., – sakė J. Vilionis. Be to, jo nuomone, perdirbimo įmonių tikslas pasiekti, kad ūkininkai nesiburtų į kooperatyvus ir būtų bejėgiai apginti savo interesus. Šį teiginį patvirtina ir tai, kad pieno kooperatyvams už produkciją mokama mažiau nei pavieniams ūkininkams.
Dėl smarkiai nukritusių pieno supirkimo kainų ir Rusijos embargo pieno gamintojai teigia jau praradę apie 50 – 60 mln. litų, kurie turi būti kompensuojami. Žemės ūkio ministrė pritaria tam, kad kompensacijos pasiektų pieno gamintojus, o ne perdirbimo įmones, tik ar pavyks tuo įtikinti Europos Komisiją? J. Vilionis ironizavo, jog užsitęsus tokiai kritiškai situacijai ūkininkams gali tekti ir primokėti už jų pačių pagamintą pieną.
– Prieš kurį laiką buvome kaltinami, kad savo teises gynėme užtvėrę kelius ir taip esą pakenkę kitam verslui. Dabar savo ūkių išlikimo klausimus bandome spręsti demokratiškai, tačiau matome: rezultatų nėra. Todėl turime rasti kitokių būdų, kaip suvaldyti situaciją, ką daryti ir kokių priemonių imtis, kad išgyventumėm, – kalbėjo LPGA tarybos pirmininkas. Jis paragino visus tarybos narius pasisakyti, ar pritaria, kad būtų surengtas visuotinis Lietuvos pieno gamintojų suvažiavimas, pareikšti savo nuomonę, kaip plėsti kooperaciją.
Ūkininko dalis –
pati mažiausia
Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas pabrėžė, jog situacija pieno rinkoje išties sudėtinga, o klausimai dėl nuostolių kompensavimo Vyriausybės lygmeniu svarstomi vos ne kas antrą dieną.
– Besidžiaugdami, kad premjeras geras, kad pasikvietė mus, kad išklausė, kad dalyvavome susitikime prieš šv. Kalėdas ir prieš Naujuosius metus, vis dėlto palaidojome daug vilčių, nes sulaukėme tik nulinio rezultato. Perdirbimo įmonės ir toliau diktuoja kainas, o jų reguliuoti Europos Sąjunga neleidžia. Lietuvos Seimas gal ir gali priimti tokį įstatymą, bet ar mums patiems nuo to nebus blogiau, nes iš patirties žinome, jog kainos, kurios jau daug anksčiau buvo „nureguliuotos“, ir dabar gali pasiekti dar žemesnį lygį. Todėl siūlome Vyriausybei nustatyti, kuri produkto kainos dalis vidaus rinkoje turi priklausyti ūkininkui, kuri perdirbėjui ir kuri – prekybininkui. Tik kol kas sunku įsivaizduoti, kaip toks modelis realiai veiks, – abejojo A. Stančikas, tuo pačiu paneigdamas perdirbėjų mitą apie perteklinį pieną, nes jo Lietuvoje, vadovaujantis skaičiavimais, gali būti tik apie 10 proc., kai tuo metu supirkimo kainos pieno gamintojams sumažintos perpus. Kita vertus, latvių ir estų ūkininkai teigia pieną parduodantys brangiau nei lietuviai. Vadinasi, pieno, kurį iš kaimyninių valstybių įveža perdirbimo įmonės, išlaidas kompensuoja būtent Lietuvos pieno gamintojai. Gal todėl, pasak Žemės ūkio rūmų pirmininko, kad pieno perdirbėjai užima tokią poziciją, Lietuvoje pieno supirkimo kainos, palyginti su Europos šalimis, nukrito labiausiai. Ir jei 14 mln. eurų, kuriuos žadama skirti kompensavimui, atiteks perdirbėjams, tai, anot A. Stančiko, kyla klausimas: ar dirbame ūkininkams, ar tik „išmušinėjame“ pinigus pieno perdirbimo įmonėms?

Ką daryti?
Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos posėdyje svarstydami, kokių reikia imtis priemonių, kad pieno gamyba nebūtų nuostolinga, beveik visi asociacijos tarybos nariai pritarė sumanymui vasarį sušaukti visuotinį pieno gamintojų suvažiavimą. Buvo ir siūlymas siekti, kad iki 5 proc. valdžia sumažintų PVM pieno produktams. Tačiau, anot Žemės ūkio rūmų pirmininko, verta pamąstyti, ar tas 16 proc. skirtumas atitektų žemdirbiams, ar jį pasidalintų prekybininkai su perdirbėjais.
Vis dėlto kai pieno supirkimo kaina pasiekė dugną (anot pieno gamintojų, už 11-13 eurocentų neapsimoka nė prie karvės eiti), vienas iš svarbiausių uždavinių tapo susikooperuoti parduodant, o tolesnėje perspektyvoje ir perdirbant pieną. Deja, šis klausimas kol kas skendi ūkanose, nors daugelis pieno gamintojų jau ima suprasti, jog niekas už juos problemų neišspręs. Būtent tai akcentavo ir LPGA pirmininkas J. Vilionis, ŽŪR pirmininkas A. Stančikas, vicepirmininkas B. Markauskas bei kiti pieno gamintojai, ragindami sujungti Lietuvoje pagaminamą pieną į visumą ir jį valdyti, nes tik taip būtų galima padaryti įtaką rinkai. O kol kas, anot Pieno gamintojų asociacijos pirmininko, patys gamintojai pieno nevaldo ir yra priklausomi tik nuo perdirbėjų malonės, o apie europietiškas vidutines pieno supirkimo kainas gali tik pasvajoti. Vienas iš posėdyje pasisakiusių LPGA tarybos narių lietuviškas supirkimo kainas netgi įvardijo kaip genocidą, nešvarios politikos rezultatą, nes jei europietis bankrutuoja gaudamas 20 eurocentų už litrą, Lietuvos ūkininkai turi išgyventi gaudami vos 11-13 eurocentų?

Gana sėdėti ir verkšlenti
– Matau vieną kelią – susijungti, nes kol nevaldysim pieno ir jo neperdirbsim, nieko gero nebus. To, ko patys nepadarom, jokia valdžia nepadarys. Gaila, jog nematau kooperatyvų, kurie norėtų ką nors keisti. Tad nesėdėkime ir neverkšlenkime, kad valdžia nepadeda, o pradėkime nuo savo namų darbų – pirmiausia nuo kooperatyvų plėtros pieno perdirbimui, – teigė Pauliukų žemės ūkio bendrovės pirmininkas A. Štombergas.
Pasak Prienų rajono ūkininkės Saulenos Krūvelienės, nereikia bijoti suvažiavimo, reikia mokytis kalbėti, diskutuoti – juk šiuo metu svarbiausia rasti priemonių, kaip sustabdyti pieno supirkimo kainų kritimą, pareikalauti iš valdžios, kad sutvarkytų teisinę bazę, kuri ūkininkams labai reikalinga.
LPGA tarybos narys Martynas Butkevičius paragino visas žemdirbių organizacijas susėsti po vienu stogu ir dirbti išvien atstovaujant ūkininkams, formuojant teisinę bazę, imantis konkrečių veiksmų, nukreiptų prieš perdirbimo įmonių savivalę. M. Butkevičiaus nuomone, be kooperacijos to pasiekti neįmanoma. O idėja sureguliuoti ir sulyginti pieno supirkimo kainas, jei tam pritartų ministrė, anot jo, būtų tik dar vienas receptas, kaip sumažinti kainas.
Pieno gamintojų asociacijos tarybos posėdyje nutarta vasario mėnesį surengti visuotinį pieno gamintojų suvažiavimą, prieš tai suformulavus konkrečius tikslus ir siekius. Iš pieno gamintojų – kooperatyvų, bendrovių atstovų – numatyta sudaryti darbo grupę, kuri derėtųsi su pieno gamintojais, kad kuo daugiau pieno būtų sukooperuota, sujungta į vieną kiekį ir parduota ūkininkams naudingomis kainomis ir sąlygomis.
Nijolė Ulozaitė