Sakraliniame muziejuje – mezgimo terapija

– Mūsų Birštono sakraliniame muziejuje edukuoja pati paroda, – apie naujas edukacijas ir šiuo metu eksponuojamas dvi naujas parodas, išsidėsčiusias per keturias sales (muziejuje jų yra dešimt), sako Sakralinio muziejaus vadovė Roma Zajančkauskienė ir muziejininkė Daiva Valatkienė.

Delmonų ekspozicijų salėje, kamerinėje aplinkoje, muziejaus darbuotojoms kilo idėja surengti edukacinę mezgimo programą „Aprenkime puodelį“.

Užsukus į muziejų pirmiausia magėjo apžiūrėti daugelio knygų ir Garliavos miesto herbo autorės, tekstilininkės Valerijos Kiškienės delmonų parodą, kurioje eksponuojami 76 delmonai. Dvylika vėliausių eksponatų yra skirti maldininkams, piligrimams – tai maži delmonėliai rožiniui įsidėti. Pasak autorės, delmonas – Mažosios Lietuvos arba dar kitaip vadinamo Klaipėdos krašto tautinio kostiumo detalė. Valerijos delmonai išsiuvinėti laisvai improvizuojant tarp įvairių liaudies meno žanrų ornamentų ir gamtos motyvų. Delmonas tarmiškai dar vadintas taše, kapše, kišene, į kurią moterys dėdavosi smulkius asmeninius daiktus – maldaknygę, giesmyną, raktus, nosinaitę. Anot V. Kiškienės, „šiandien delmoną lengviausia derinti prie folkloro stiliaus drabužių, bet, ieškant netikėtų aprangos detalių, jis tinka ir prie kitokio stiliaus“.

Šioje delmonų salėje buvo susirinkę ir Birštono gimnazijos 7 klasės mokiniai su technologijų mokytoja Nijole Juozaitiene į pirmąjį edukacinį mezgimo užsiėmimą, kurio tikslas – nusimegzti „rūbelį“ puodeliui. „Aprenkime puodelį“ vadovė Daiva Valatkienė pasakojo, kad pirmą kartą vaikams pavyko tik akis užmesti ant virbalų ir išnerti pirmą eilę. Kadangi senovėje mokėti megzti vyrams buvo privilegija, sužinoję tai, berniukai užsispyrė ir labai noriai įniko į mezgimo pamokas. Pasak Daivos, svarbiausia, kad šis darbas visus sudomino. „Į antrąją pamoką vaikai ateis atlikę namų užduotis. Juk šis amatas atėjęs iš šeimos, tad mokiniai namie pasitars su mamom, močiutėm, gal naują raštą išmoks ilgais žiemos vakarais, ir bandysim užbaigti puodelius „aprengti“, – sakė Daiva. – Sugrąžinom šį darbą į šeimą, pamatėm, kad įdomu ir kad yra noras išmokti. Supratom ir tai, kad terapija reikalinga ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Mielai kviečiame visus norinčius išmokti megzti, o mokančius – patobulėti, vieniems iš kitų pasimokyti, pabendrauti kamerinėje Sakralinio muziejaus aplinkoje. Kviečiame užsukti į muziejų arba skambinti Daivai telefonu: (8 319) 65 699“.

Pati D. Valatkienė labai mėgsta megzti. „Galima nevalgyt vakarienės, o per tą laiką pamegzti, bus dviguba nauda“, – šypsosi ji. R. Zajančkauskienė prisimena, kai pora garsių muzikų užsuko į muziejų būtent vaikų užsiėmimo metu. Svečiai kelias minutes stovėjo sustingę ir žiūrėjo. Buvo nustebinti ramybės, kurioje vaikai kantriai mokosi megzti. „Juk nė vienas neužaugom be kojinių, pirštinių. Reikia, kad vaikai išmoktų ir žinotų, jog ne iš parduotuvės šis amatas atsirado, o iš jų močiučių, promočiučių“, – teigia R. Zajančkauskienė. Daiva primena ir labai seną mezgimo istoriją, kai šis pomėgis buvo puoselėjamas kiekvieno lietuvio troboje. Seniausias žinomas mezgimas, akį per akį ištraukiant dviem virbalais, vadinamos koptų kojinės rastos maždaug X amžiuje datuojamose egiptiečių koptų (krikščionių) kapavietėse. O Europoje, Ispanijoje 1275 metais, taip pat kapavietėje, buvo rasta megzta pagalvėlė. Pirmieji iš medvilnės ir lino rūbai buvo rasti Artimuosiuose Rytuose, kai mezgimas buvęs iš dešinės į kairę.

„Mezginiai – kaip įvairių spalvų ir dizaino pavyzdžiai įrodo, kad su didele kantrybe ir dėmesiu bet kurį darbą galima paversti meno kūriniu“, – tikina muziejininkė Daiva Valatkienė. Taigi, norintiems sužinoti daugiau apie šį seną amatą, jo tradicijas ir išmokti patiems megzti, verta užsukti į muziejų.

Palma Pugačiauskaitė