Į Kiniją – pamatyti kitokį pasaulį

Metęs iššūkį sau, visiškai vienas, Rytis Dereškevičius iš Birštono aplankė Kiniją – vieną didžiausių pasaulio valstybių savo plotu ir gyventojų skaičiumi, neprilygstamo grožio ir didelės išminties šalį, savo kultūros ir istorijos šaknis skaičiuojančią nuo 2000 m. pr. Kr.

Cheng šeima. Iš kairės Cheng, jo draugė, mama ir tėtis.

– Jeigu turi aštuoniolika metų, tai nereiškia, kad dar anksti keliaut po nepažįstamą šalį, – sako Rytis. – Tėvai mane išmokė savarankiškai susitvarkyti su bet kokia iškilusia problema įvairiose situacijose, nebijoti žengti ryžtingo žingsnio, pačiam priimti sprendimus, nuolat tobulėti. O požiūris pasikeitė į daugelį dalykų pabuvus Kinijoje.

Kai Rytis mokėsi Birštono gimnazijoje pagal vykusį projektą AISEC, jo šeimoje gyveno Cheng Sun iš Kinijos Hangzhou miesto. Išvykdamas Cheng Sun pakvietė Rytį į svečius. Gimnazijos baigimo proga Rytis ir sumanė aplankyti naująjį draugą, nutaręs, kad po Europą keliauti kaip ir įprasta, o pamatyti kitokį pasaulį, Kiniją, būtų nauja.

Liepos mėnesį Rytis vienas leidosi į kelionę. Atvykęs į Suomiją, skrido iki Kinijos sostinės Pekino. Čia laukė nelengvas išbandymas: „hieroglifų“ kalbos dar nemoka, telefonas, internetas kol kas dar neveikia, su savimi turi lagaminą ir 300 Lt, šiaip ne taip Lietuvoje Medicinos banke keistus į juanius. Iš Pekino Ryčiui reikėjo nusigauti į už 1800 kilometrų esantį Hangzou – tarpmiestinę stotį, iš kurios traukiniu pasiektų draugą. Kaip tai padaryti? Sudėtinga, bet Rytis nepasimetė nė sekundei. „Žiūriu, kinas, dėvintis „Oxfordo“ maikutę, supratau, kad jis tikrai mokės angliškai, nes, kiek bandžiau kalbinti, niekas man neatsakė mano klausta kalba, tik mojavo rankomis. Jis man ir nubrėžė, kaip sėst ir nuvažiuot iki metro stotelės. Neatsimenu, kaip sugebėjau, bet kažkokiu laimės būdu išlipau toje stotelėje, kur reikėjo. Cheng buvo kinietiškai parašęs žinutę, kurioje buvo visa reikiama informacija, tai aš visiems ją rodžiau, nes susikalbėti niekaip negalėjau. Iš žinutės mane ir suprato. Teko laukt iki vakaro. Juanų niekur negalėjau nusipirkt, su savimi turėjau šešis keksus, buteliuką „Spraito“ ir, žinoma, labai sunkų lagaminą. Lauke 35 laipsniai karščio, staiga mano akyse prasidėjo sumaištis, kuri truko labai trumpai, pasirodo, numirė kinietė senelė, tiesiog čia – traukinių stotyje. Supratau, kad jei kas nors atsitiktų tokioje minioje niekas ir nepastebėtų, suvokiau ir tai, kaip viskas laikina, greita… Pas draugą vykstu greituoju traukiniu (300 km/val). Jaučiausi pavargęs, bijojau užmigt, be to, reikėjo saugoti lagaminą. Juk esu 10000 km nuo namų ir vienui vienas – labai įsijautęs į kelionės įspūdžius, kuriuos užfiksavo 2000 fotografijų, – pasakojo Rytis. – Atskiram skyriuj laikiau piniginę, dokumentus, bilietą atgal. Traukiny suku galvą, kur išlipt, visiems rodau bilietą, o man atsako „next“, „next“, tai pasiekiau paskutinę stotelę, net nenumaniau, kad gali būti taip sunku net sužinoti, kur išlipti. Vidury nakties ieškau draugo, tik kad visų veidai vienodi. Pagaliau pamačiau Cheng, per metus laiko šiek tiek pastorėjusį. Taigi dvi dienas keliavau iki Cheng. Kaip svečią pirmą parą mane apgyvendino labai prabangiame viešbutyje, kurio pats viršus sukasi. Kitą dieną Cheng jau išmokė naudotis metro, keliavom po jo gimtąjį miestą, kuriame gyvena 15 mln. gyventojų. Cheng tėvai daug pasiekę, tėtis – banko valdytojas. Apgyvendino neva senam bute, kuris per tris aukštus, su naujausiomis technologijomis. Pirmas įspūdis – žmogus prie žmogaus ir kad pas mus, Lietuvoje, viskas labai labai gerai. Cheng nupirko mobiliojo telefono kortelę, savaitę keliavau po jo gimtajį miestą, turėjau vairuotoją, vertėją. Paviešėjęs pas draugą Hangzou mieste, išsiruošiau į Šanchajų, Hongkongą, kuriuose prabuvau dar savaitę. Kai kelionė ėjo jau į pabaigą, vėl grįžau pas Cheng atsisveikinti su jo šeima. Išlydėjo ir močiutė, giminės, su tradiciniais valgiais. Išvykau į miestą, kuriame nusileidau pirmąją dieną – Pekiną. Praleidau jame dar dvi dienas. Aplankiau Didžiąją Kinijos sieną, uždraustąjį miestą, olimpinį stadioną, šventyklas ir t.t. Ir vėl angliškai niekas nekalba. Susirašiau, kur noriu eit, dar turėjau tų vietų nuotraukas, po jomis buvo aprašymas kinišku raštu. Parodau tas nuotraukas ir taip sužinau, kaip pasiekt norimą vietą. Buvo labai įdomu susipažinti su Cheng draugais. Jie pasakojo, kaip mokosi. Sužinojau, kad iki 26 metų Kinijoje negali turėt savo privataus gyvenimo. Gyvena su tėvais tol, kol susituokia. Apsikeičiau kontaktais, dabar turiu ne vieną draugą. Savaitę gyvendamas pas Cheng Sun, stebėjau ir naktinį jaunimo gyvenimą. Ten šeimos laikosi tradicijų. Kinietė gali turėti tik vieną partnerį. Nors dabar jaunimas tikisi, kad jų vaikai jau pakeis šią sistemą.

Maistą stengiausi valgyti kiekvieną dieną skirtingą, specialiai. Pavyzdžiui, ančių kraujo želė, ančių liežuviai, pupelių ledai, daugiausia – jūros gėrybės, pagrindinis gėrimas yra arbūzų sultys. Įdomus patiekalas buvo lotos gėlė su kario padažu. Kinija juk dydžio kaip visa Europa, visur prabangūs restoranai, o skersgatviuose – žmogus prie žmogaus. Aplankiau uždraustąjį miestą Pekine, Didžiąją kinų sieną, daugybę šventyklų. O kai apžiūrinėjau eksponatus Karo muziejuje, atsisukęs pamačiau, kad mane visi fotografuoja. Per visą kelionę sutikau tik švedę, pasirodo, europiečių čia nedaug. Vis stengiausi viską fiksuot, turiu 2000 nuotraukų“, – rodydamas jas pasakoja Rytis.

Nufotografavęs net sriubą. Nes ji pagrindinis maistas, kuriame patiekiami kiti patiekalai. O liči – pagrindinis vaisius. Pamena Rytis ir kaip Cheng mama jam sakė: „tu man būsi kaip antras sūnus“. Tik provincijose ten galima turėti du vaikus, o miestuose leidžiama tik vieną. Rytis pats gamino jų tradicinius valgius, apžiūrėjo golfo laukus. Sako, juk tokių kaip jis ten ir niekas nematę. Atminty įstrigus akimirka, kaip įlipa į metro. Rytis sako, visi tokie maži žmonės, kad jis matęs net kitą metro galą per visų žmonių galvas. Tačiau visi taip būna sugrūsti prižiūrėtojo, kad jaučiasi kaip „silkės statinėj“.

Beje, jo draugas Cheng, baigęs teisės mokslus, dirba pas tėtį. Rytis taip pat prisiminė, kaip plaukė Šanchajaus upe aplink Senąjį ir naująjį Šanchajų. Sako, kad labai didelė atskirtis: arba labai labai turtingi žmonės, arba vargšai, kurie važiuoja dviračiais, motoroleriais, o viduriniosios klasės praktiškai nėra. Valdžia bando įvesti naują tvarką, kad būtų kuo mažesnė atskirtis. Rytis mena pažintį pas Cheng su anglų kalbos mokytoja, kuri prasčiau kalba šia kalba nei jis. O prie Didžiosios kinų sienos sutiktas apie 28 metų jaunuolis Ryčiui atrodė kaip 16 – kos metų. Jiedu susipažino, kai Ryčiui pačiam buvo sunku save nufotografuot, tuomet jam padėt pasisiūlė angliškai naujasis draugas, ir jie kartu praleido dvi paskutines dienas prieš Ryčio kelionę atgal. Naujasis draugas nustebino Rytį pasakęs, kad žino Lietuvą, Sabonį, Ilgauską. Tačiau Ryčio sutikti draugai stebėjosi jo kelione: „kaip galima keliauti vienam, kai tau tik 18 metų“, – klausė jie. „Kiek pastebėjau, ten visi žmonės, ar 15 metų, ar 70 bebūtų, visi su išmaniaisiais telefonais, – pasakoja Rytis. – Nors ranka žmogaus dreba, bet jis naudojasi aukščiausiomis technologijomis ir tai nesukelia jokių problemų įvaldyti tai. O kad kiniški daiktai blogi – tikrai stereotipas“, – teigia Rytis, prisiminęs, kad jo draugas net pyktelėjo, jam užsiminus, kaip pas mus jie vertinami.

Dar ilgai galėtų pasakoti Rytis Dereškevičius apie kelionę po kitokią šalį, tačiau skuba ruoštis egzaminams, kuriuos jis turi išlaikyti tik labai gerai, ir, žinoma, ateityje vėl keliauti, tik kur – dar paslaptis…

Įspūdžius užrašė Palma Pugačiauskaitė