LR Seimo narys Andrius Palionis nepraleidžia progų asmeniškai pasveikinti rajono jubiliatus, nuėjusius ilgą ir prasmingą kelią, pasisemti iš jų gyvenimo patirties. Praėjusią savaitę jis lankėsi 95 – erių metų sulaukusios Veiverių miestelio gyventojos Magdelenos Matulaitienės namuose.
Veiveriškei Magdelenai Matulaitienei neduotum 95 – erių: smulkutė, vikri, vienplaukė, tvarkinga moteriškutė „siuva“ iš kambario į virtuvę ir atgal, rūpindamasi, kuo skanesniu užgriuvusius svečius pavaišinti. Pagal savo metus ji palyginti tokia pat greita, kaip ir jos duonpelnė – siuvimo mašina.
Pamačiusi svečių nuostabą ir išgirdusi prašymą pasidalinti savo ilgaamžiškumo paslaptimis, Marijona juokiasi: „Užtatai, kad visą gyvenimą valdiško darbo nedirbau, nė viename nepabuvau ilgiau nei dvi savaites“. Ir priduria, kad jei būtų rankose darbo neturėjusi, tai gal ir būtų užsilikusi. Pasak jos, ji visą laiką siuvo, per žmones ėjo ir gyveno gerai. Buvo nusistačiusi, kada gult, kada kelt, o kada valgyt.
Visą gyvenimą ramiais nervais nugyveno: „Man nebuvo blogų žmonių, nesu su niekuo susipykus…“
Nepersidirbdavo, šeštadienį iki pietų ir – nuo siuvimo mašinos, sekmadieniais nepraleisdavo šv. Mišių Marijampolėje. Pareidama neretai užsukdavo į parduotuvę, nusipirkdavo audeklo, o pirmadienį jau ir naują rūbą pasisiūdindavo. Mėgo susiėjimus ir svečiuotis. Sesuo kartais susirūpindavo, ką ji, neužsidirbusi pensijos, senatvėje darys, o jai pačiai atrodė, kad niekuomet nepasens, bus tokia pat energinga ir nenustos siūti…
Iš Trakiškių kaimo Marijampolės rajone kilusi Magdelena pasakoja, kad už veiveriškio Petro Matulaičio ištekėjo būdama jau 49 – erių. Iki tol gyveno pas seserį su švogeriu, vėliau, šiems pastačius namą Marijampolėje, persikraustė, sesers dukras, atvykusias mokytis į miestą, prižiūrėjo. Vis mergavo, nes, jos teigimu, vieni neėmė, kitų pati nenorėjo. Pradžioje ir už našlio ji nenorėjo eiti, bet, kaip sako, prisišnekėjo. Rado vieną dieną parėjusi ant tvoros pasirėmusius du vyriškius: vienas buvo piršlys, kitas – jaunikis.
„Ir viskas… Kai jis atėjo, tai taip ir turėjo būti, ne kitaip. Žinokit, gyvenimas yra suriktuotas iš anksto“, – ji ištekėjo už matematikos mokytojo, persikėlė į Veiverius ir ėmė rūpintis Petru ir dviem jo sūnumis – vienas buvo aštuntokas, o kitas studijuoti pradėjęs. Vyras būdavo parneša algą, paduoda ir perspėja, kad iki kitos pinigų užtektų.
„Mano ir bulvės pasodintos, ir miežiai pasėti, kasmet nusišerdavau po tris kiaules – vieną pardavimui, dvi – maistui. Rūpinausi, kad tik mano vyrai būtų pavalgę. Su vyru nugyvenau lygiai dešimt metų. Rugsėjo 13 – tą į Veiverius atėjau, to paties mėnesio tą pačią dieną jis mirė. Vis žadėjo, kad kai išeis į pensiją, tai bent pavažinėsim. Labai mėgo pas vaikus lankytis…“, – pasakojo M.Matulaitienė.
Visą gyvenimą ji mėgo puoštis žiedais. Ir Matulaitis jai yra žiedų padovanojęs. Bet kartą kimšdama pjuvenas į maišą, šliūbinį žiedą ėmė pradangino. Labai susirūpino ir ne veltui – taip jiedu kartu ir nepabaigė gyvenimo.
Močiutė pasakoja, kad, surizikavusi posūniams atstoti nuo vėžio mirusią motiną, nė karto iš jų blogo žodžio neišgirdo. Ypač švelnumo reikėjo jaunesniam, prie namų buvusiam. Su juo ir saldainį perpus dalindavosi, jam ir gyvenimiškų patarimų negailėjo…
Posūniai jai šešis anūkėlius padovanojo, jau yra ir ne vienas proanūkis… Tai vienas, tai kitas vis ją aplanko, ir kuo tik gali padeda. „Vaikai su manimi labai skaitosi, užsuka, ir aš gerbiu juos,“ – sako M.Matulaitienė. Paskutinįsyk mažame Magdelenos butelyje susirinko žmonių (net ankšta), Visų Šventųjų dieną atvykusių į Veiverius aplankyti čia palaidotų tėvų ir senelių kapų. Magdelena svečiams paruošė vakarienę.
Kol jėgos leidžia, Magdelena pati pasirūpina savimi. Į parduotuvę nueina, apsiperka, bažnyčioje apsilanko. Pavasarį lysves susikasa, bulvių, morkų prisiaugina, dar kitiems pasiūlo. Į savo butuką antrame aukšte be jokio atsipūtimo užkopia, nors daug jaunesnės moterys už sienų laikosi. Seniūnijai dėkoja už malkas, o daugiau neįkyri. Ligoninėje moteris teigia buvusi gal tik porą kartų – pirmą, kai, Marijampolėje gyvendama, apsinuodijo skrandį, kitąkart visai neseniai. Pašovė kepti pyragą į pečiuką, užlipo ant suoliuko sklendę užstumti, suoliukas apsivertė, o ji stuburą susitrenkė, kurį laiką vaikščiojo susirietusi, tempė laiką, pas daktarus nėjo…
„Nežinau, kaip tas mano gyvenimas baigsis,“ – svarsto M.Matulaitienė. Kol kas nei kojų, nei rankų neskauda. Kažin, ar nepabos gyventi iki 100 metų? Kaimynas sako, kad dievulis ją paprasčiausiai pamiršo. Vyresnio posūnio jau nebėra tarp gyvųjų. Tarp penkių brolių ir trijų seserų užaugusi šiandien Magdelena iš šeimos liko viena. Pas ją apsilankančios dukterėčios apkabina ją tarsi savo mamą… Tad moteris vilties ir tikėjimo nepraranda, į gyvenimo dėsnius žvelgia pozityviai. Televizijos dėl prasto regėjimo nežiūri, paklauso tik radiją. O kai pasidaro labai nuobodu, sudrasko kokį rūbą ir sėda prie siuvimo mašinos – jeigu gaunasi, susiuva, jei ne – numeta į šalį…
Kad taip gyvenime būna – norit tikėkit, norit – ne. Bet po susitikimo su Magdelena Matulaitiene šviesu širdyje ir norisi taip, kaip ji, viltingai 95 – erių sulaukti…
Dalė Lazauskienė
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).