Ambicija, menas, verslas

Gedimino Burčiko pynimo iš vytelių verslui – 23 metai. Tai – vienas seniausių lietuvių amatų. Gaminiai patogūs, lengvi, puikios išvaizdos. Gediminas – ir verslo įkūrėjas, ir vienas pirmųjų pynimo amato entuziastų Lietuvoje, atkūrus Nepriklausomybę. Jis – visą tą laiką nepametantis ir nepamestas sėkmės, nejaučiantis krizių. Jis – neteikiantis savo produkcijos Lietuvos rinkai, išskyrus keletą mugių, kur nori pasižvalgyti, stebėti bendraamačių vystymąsi. „Pintinė Tau“- viena didžiausių įmonių (būtent įmonių, pabrėžia Gediminas) pabaltijy ir Skandinavijos šalyse.

Verslo pradžia – Kauno rajone, Ramučiuose, kur dabar yra 1000 kv. m cechas, kitur – per 20 hektarų vytelių plantacijų. Dviejose verslininko įmonėse – „Ūkininko ūkis“ ir UAB „Pintinė Tau“ dirba apie 40 darbuotojų. Abi jos susietos baigtiniu produktu – įvairiais pynimo gaminiais, kurių priskaičiuojama apie 300 rūšių. Tai – lėkštės vaisiams, daržovėms, padėklai, duoninės, rankdarbių dėžutės, keliasdešimt rūšių pintinių, gyvūnų nameliai, paukščių lesyklėlės, skalbinių dėžės, krepšiai malkoms, įvairios paskirties krepšiai, suvenyrai, vaikų kambario, poilsio baldai, prekybinė įranga, interjero detalės.

Prieš trejus metus, dar krizės laiku, Gediminas mąstė apie poilsio vietą Prienų rajone, Jiezno seniūnijoje, kur graži gamta, ramybė, didelė erdvė, dar galima mieloji žvejyba, bėgant. Susirentęs stilingą namelį, panoro pirties, žvejybnamio… Temperamentingam žmogui viskas turi būti greitai, čia ir dabar. Tačiau turimos didelės erdvės neužpildė šie statinukai. Vieta tapo sava, vis „suko“ Gediminui galvą, kol gimė sprendimas pradėti ir verslo plėtrą čia, prie Jiezno. Šiandien veiklos ratas sukasi: įrengtas žaliavos paruošimo cechas, kur vytelės rūšiuojamos pagal ilgius, šutinamos kelių metrų ilgio katile, kad lengvai nusižievintų, toliau žievinama staklėmis (beje, tai vienintelis technologizuotas procesas, bet vis tiek prilaikoma rankomis), vėl rūšiuojama, keliaujama į džiovyklą. Žaliava paruošta, sandėliuojama, prieš pynimą merkiama į vandenį, kad vytelės būtų lanksčios. O toliau – jau naudingo daikto, meno kūrinio gamyba, paliečiant rankomis kiekvieną vytelę…

– Susipažinus su Jūsų verslu, atrodo neįtikėtinai: nekeikiate valdžios dėl blogų sąlygų, per krizę pradėjot plėtrą, malonu, kad mūsų krašte. Kas čia per stebuklai?

– Jokių stebuklų. Krizės mes nejautėme, nes 90 proc. produkcijos sudaro eksportas į kitas šalis: Angliją, Prancūziją, Suomiją, Švediją, Daniją, Vokietiją, Latviją, Estiją. Dabar laikinai neteikiame gaminių į Rusiją, bet paklausa yra kitur. Krizė būtų, jei nespėtum pildyti užsakymų. Kaip minėjau, Lietuvos prekybai neteikiame nieko, nes nelieka tam laiko, trūksta pynėjų. Atliekame tik specialiuosius užsakymus, pavyzdžiui, „Maksimos“ parduotuvių tinklui gaminome prekybos įrangą. O dėl valdžios, reikėtų teisės aktų su kitokiomis sąlygomis pynimo, kalvystės verslui, nes čia daugiausia rankų darbas, staklės nepadeda pinti, kaip, pavyzdžiui, baldų gamyba, kur daug operacijų tenka staklėms. Pynimas – meno verslas, darbas tik rankomis, jokių įrengimų nesukursi. Turėtų būti kitokie mokesčiai.

– Kaip Jums gimė mintis vystyti būtent vytelių verslą? Pasak Jūsų, sėkmę neša verslininko, menininko, ypatingos kantrybės charakterio lydinys. Iš kur jis jumyse?

– Tarybiniais laikais 16 metų dirbau tuometėje meno gaminių įmonėje „Žilvitis“ etalonų gamintoju. Man reikėdavo sugalvoti gaminį ir paleisti į gamybą, aišku, tik po tada gyvavusios Meno tarybos įvertinimo, sprendimo. Po armijos baigiau taikomosios dailės mokyklą, buvo labai įdomu mokytis pynimo. Bankrutavus „Žilvičiui“ aš susirinkau geriausius, gabiausius darbuotojus, įsteigiau įmonę ir dirbame iki šiol. Esu tautodailininkas. Po mūsų, ko gero, bus stop. Paruošti žaliavą gali daug kas, o pynimas jau sudėtingesnis procesas.

– Na, reikalinga didesnė plėtra. Čia aplink dar yra daug vietos statyboms …

– Ji tikrai būtų įmanoma, juo labiau, kad čia dar nupirkau žemės, pradėjau auginti keletą hektarų vytelių. Tačiau kas pins? Jaunimas, iš praktikos darau išvadą, nenori tokio darbo. Vytelių verslas – ilgesnio proceso veikla. O jaunas žmogus nori uždirbti greitai, jam, ko gero, nelabai įdomu. Be to, dar reikia ir meno gyslos… Džiaugčiausi, jei sulaukčiau jaunų pynėjų. Buvo vienas kitas, pamėgino, bet neapsiliko mokytis toliau.

– Tad ką darytumėt su žaliava, jei pynėjų vis mažėtų?

– Mūsų kokybiška žaliava taip pat labai paklausi Vokietijoje, Estijoje, Latvijoje. Tik duok. Bet norime patys ją suvartoti, kol galime.

– Kaip Jūsų verslą paveiks euro įvedimas Lietuvoje?

– Niekaip. Visai nėra ko gąsdintis, reikia skubėt dirbt, pildyt užsakymus, kuo daugiau nupint ir parduot „eurinėms“ šalims.

– Užsiminėte, kad šis verslas – su didoka monotonijos doze. Kaip ją sklaidote Jūs, žmogus su meno gyslele?

– Žvejyba ir gamta. Oi kaip patinka. Turiu visą kokybišką žvejo amuniciją, esu užkietėjęs žvejys. Mano meškerėms paklūsta ir 20 kg karpiai, ir sunkiasvoriai lynai, šamai… Išplauki į tvenkinį, nuo pavasario kalbini gulbes, o kiek paukščių aplink… Myliu gamtą, joje nėra monotonijos. Tik mokėk justi, girdėti, pastebėti visų sezonų kitimą.

– Kaip patinka šiame krašte: kas traukia, kas atstumia? Gal įregistruosite filialą mūsų rajone?

– Graži gamta, didelės erdvės šiuose laukuose, geri žmonės. Puikus bendradarbiavimas su Jiezno žemės ūkio bendrovės vadovu, kuris tiesiog primygtinai piršo šią vietovę, pažadėjo bendradarbiavimą. Taip ir vyksta, kaip žadėjo. Malonu, nes Algimantui Šidlauskui rūpi, kad aplink kaimai nebūtų tušti, jis nori, kad būtų kuo daugiau vystymosi aplink Jiezną. Įkeliančiam koją į naują teritoriją verslininkui labai svarbu kontaktai su čionykščiais, ypač su gerai „stovinčia“ bendrove. Algimantas padėjo dėl privažiavimo į kaimą, nori, kad ir toliau vystytume savo verslą būtent čia, įdarbintume Jiezno žmonių. Užtat smagu dirbti su tokiais savo krašto mylėtojais… O dėl filialo matysime, dabar skubame su žaliavos paruošimu.

– Dėkui, kad pasirinkote būtent mūsų rajoną, kad įpūtėte gyvybę šiai vietovei, kur, ko gero, dar ilgai niekas nebūtų ryžęsis kurtis, juo labiau pradėti ar plėsti veiklą. Redakcija linki sėkmės surasti kelius mokyti jaunimą pynimo amato, kad būtų užtikrinta ateitis.

Angelė Bajorienė