Tai klausimas, kuris domina daugelį rajono žmonių. Į jį mes patys ir atsakysime 2015 metų kovo pirmąją dieną. Nors savivaldybių rinkiminė kampanija prasidės tik kažkur sausio viduryje, bet realiai ji jau prasidėjo, ir, atrodo, nenuobodžiai. Be abejonės, spalvingumo dabartinei rinkimų kampanijai suteikia dvi naujovės: tai tiesioginiai savivaldybių merų rinkimai ir suteikta galimybė nepartiniams aktyviems piliečiams burtis į visuomeninius rinkimų komitetus, kelti savo kandidatus į merus, o taip pat pateikti kandidatų sąrašus rinkimams į savivaldybių tarybas. Suprantama, kad didžiausias dėmesys krypsta į šias naujoves.
Spaudoje jau pasirodė informacinių straipsnių bei pastebėjimų apie visuomeninių komitetų formavimosi ištakas, susidarymą bei poreikį. Ko gero, Prienų rajonas gali didžiuotis, kad turi daug aktyvių, politiniam rajono gyvenimui neabejingų žmonių, nes susidarė net du tokie dariniai. Net Vilniuje kol kas negirdėti apie tokį susikūrusį rinkiminį komitetą. Matyt, sostinė stokoja aktyvių visuomenininkų. O gal pasimokė iš praeitų Seimo rinkimų. Tada Vilniuje formavosi visuomeninis judėjimas labai jau patriotišku pavadinimu – „Už Lietuvą Lietuvoje.“ Tačiau iki rinkimų šis judėjimas taip ir neprisiyrė, nes superaktyvūs visuomenininkai niekaip nepajėgė susitarti dėl lyderystės šioje organizacijoje.
Bet mūsų rajone padėtis kur kas aiškesnė: visuomeniniai komitetai, sakyčiau, pakankamai gausūs nariais, lyderiai – koordinatoriai šių komitetų, atrodo, jokių konkurentų neturėjo ir jais tapo, kaip sakoma, visuotiniu pritarimu, atsižvelgiant į daugelio žmonių prašymus. Na, o „AI visuomeninio rinkimų komiteto,“ kuriam vadovauja kuratorius A. Vaidogas, pasirodo, galėjo ir nebūti, jeigu ne… Jeigu partijos bičiuliai būtų jį išrinkę kandidatu į merus. Lapkričio 12 d. „N. Gėlupyje“ rašoma: „Jis (A. Vaidogas – A. K.) prisipažino, kad visuomeninį komitetą nusprendė įkurti po to, kai nebuvo išrinktas skyriaus kandidatu į mero postą, o vėliau ir sulaukė juo tikėjusių, palaikiusių žmonių prašymų bei raginimų imtis lyderio vaidmens įkuriant visuomeninį komitetą.“ Tai va, jeigu partijos bičiuliai būtų patikėję jam kandidatuoti į mero postą, jokio komiteto būtų neprireikę. Bet deja… Buvo, kaip buvo.
Paskaičius informacijas apie visuomeninius rinkimų komitetus, kyla noras kai ką pasitikslinti, pasiaiškinti, kad galėtum patikėti jų pranašumu už partinius kandidatų į savivaldybės Tarybą sąrašus. Pasak spaudos, E. Visockas teigė, kad visuomeninis komitetas pranašesnis dėl galimybės suvienyti kuo daugiau žmonių, kurie bijo ar vengia dalyvauti partijų veikloje („Gyvenimas“, 2014-10-22). Pasirodo, visuomeniniai komitetai išties yra reikalingi, nes daug norinčių aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime žmonių tiesiog bijo pasirodyti vienos ar kitos partijos sąraše. Tad kuo gi skiriasi veikla visuomeniniame komitete nuo veiklos partijoje? Juk politinis siekis visiškai tas pats – laimėti mero rinkimus ir kuo daugiau vietų savivaldybės Taryboje. Taip, visuomeninis komitetas teisiškai ne partija. Tačiau rinkiminės kampanijos ir rinkimų metu, savivaldybės Tarybos suformavimo (jeigu patektų) metu, jo veikla tampa analogiška politinės partijos veiklai.Taip, kad ta minima baimė, manau, nėra pagrįsta ir nelabai suprantama. Politologų pastebėjimu, visuomenininkų dalyvavimas rinkimuose – visiems tik į naudą Na, naudos bus ar nebus, bet žalos tai tikrai ne.
Teigiama, jog ilgainiui visuomenės atstovai pakeis politinį elitą, kuris yra jau kiek atitolęs nuo rinkėjų. Klausimas: ar visuomeninių komitetų iškelti kandidatai į mero postą yra politikai ar ne? Žinoma, politikai. O kas gi tas politinis elitas? Ar gerbiamus E. Visocką ir A. Vaidogą galime įvardinti politiniu elitu? Manau, kad taip. Juk jie yra šių komitetų lyderiai – koordinatoriai, kandidatai į aukščiausią rajono valdžios postą – tai jau tikras ( bent rajono mastu) politinis elitas. Niekur nuo to nepabėgsi, o ir bėgti nereikia, nes politinėje veikloje tai yra visiškai normalu. Kitaip net ir būti negali. Tik išlieka klausimas – ar būdami atsakinguose postuose, jie neatitols nuo rinkėjų? Reikia tikėtis, kad ne. Bet greičiausiai bus kaip visada.
Tiesa, partijų prestižas, švelniai tariant, nekoks. Bet tai jų pačių problema. Kokią partiją bepaimtume: teisingiausią, tvarkingiausią, darbščiausią, žaliausią, raudoniausią, patriotiškiausią ar drąsiausią – visos nėra politinio gyvenimo nepriekaištingi idealai – švyturiai. Visos turi didesnių ar mažesnių savo vidinių problemų, visos – vienos daugiau, kitos mažiau – neišvengia populizmo. Ypač prieš artėjančius vienus ar kitus rinkimus.Tai patvirtina ir politologai, teigdami, jog visiškai išvengti populizmo beveik neįmanoma. Pavyzdžiui, gerb. E. Visockas tvirtina: „Eidamas į rinkimus žmogus turi prisiimti atsakomybę ir dirbti rajono žmonių labui.“ Teiginys, žinoma, visiškai teisingas, bet jame nėra nieko naujo. Pirma, tai jau daug daug ir dar kartą girdėta visais politikų lygiais. Antra, nė vienas iš likusių dešimties kandidatų į merus neprieštaraus šiam teiginiui ir, jeigu reikės, pakartos lygiai tą patį.
Kad ir kaip kreivai į partijas bežiūrėtume, bet demokratinėje politinio gyvenimo sistemoje be jų neišsiversime. Štai, šiuolaikinės politinės demokratijos pradininkėse – Jungtinėje Karalystėje partijos gyvuoja daugiau nei 300 metų, JAV – daugiau nei 200 metų. Ir nieko gudresnio neišranda, kaip būtų galima be partijų demokratiniais pagrindais formuoti valstybės valdymą. Suprantama, jog Lietuva dar negali lygintis savo partijų brandumu su šiomis bei kitomis demokratinėmis valstybėmis. Lietuva šiuo keliu žengia vos 25 metus (neskaitant mažo trupinėlio tarpukario Lietuvoje). Taigi partinė sistema pas mus dar tik fermentuojasi – vienos partijos kuriasi (ypač prieš rinkimus), kitos išnyksta (ypač po nepasisekusių rinkimų). Kai kurios partijos netgi labai ryškiai sušvitusios, tokios kaip A.Paulausko „Naujoji sąjunga,“ A. Valinsko „Tautos prisikėlimo partija“ ar violetinė „Drąsos kelio“ partija – švystelėjo Lietuvos politinėje padangėje tarsi meteorai ir sudegė. Subyrėjo į šipulius, ir niekas jų jau nebesurinks. Kad ir minima „Lietuvos socialdemokratų sąjunga“ keletą metų išsilaikė, o šiandien E. Visockui tenka tvirtinti – šio politinio darinio jau nebėra. Anot Z. Kelmickaitės – toks gyvenimas. Manau, jog šis reiškinys, kai vienos partijos ar kitoki politiniai dariniai susikuria, kiti išnyksta, dar vyks ne vieną dešimtmetį. Tai demokratijos įsitvirtinimo, subrendimo procesas.
Antanas Krūvelis
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).