Gerų darbų brydę papildė susitikimai su bendraamžiais ir bendražygiais

Pro žaliuojančius žiemkenčių laukus, sodria žaluma išsiskiriančias rapsų plantacijas Birštono „Bočiai“ rieda Gudakalnio ir Panemunio kapinių link. Išsiilgome jų, nelankėme nuo praėjusių metų spalio mėnesio. Ilgai laukėme gražaus oro ir sulaukėme. Savo talką buvom numatę balandžio 26-tą dieną, bet, patyrę vėsias ir lietingas oro permainas, talką nukėlėme į 29-tą dieną ir neapsigavome. Saulė dosni savo spinduliais budino mus naujai dienai. Dienai, pašvęstai geriems darbams.
Mūsų 20 talkininkų penkiais automobiliais jau septynioliktą pavasarį lankome nuostabaus grožio gamtos prieglobsty nurimusias kapines. Gudakalnis – Nemuno ir Verknės upių santaka. Kalvos papėdėje Verknė įteka į Nemuną, kitoje pusėje Verknės upės, žiūrint nuo kapinių, matyti skardis, vadinamas Ožkų pečiumi.  Ši vietovė žavi ne tik nepakartojama gamta, bet ir paslaptinga savo praeitimi. Pagal senolių pasakojimus čia atgulę pirmieji Gudų sielininkai. Nuo jų kapavietės ir kalnelis buvo pavadintas Gudakalniu. Čia buvo laidojami aplinkinių kaimų žmonės. Paskutinis paminklas pastatytas 2012 m. Kai kurie kapai vis dar lankomi. Tai byloja sudegintos žvakelės, likę gėlių puošmenos, keletas apgrėbtų kapelių. Tačiau dauguma nelankomi, apleisti, metų metais nematę gėlės žiedo ar degančios žvakės. Gera diena mums pasitaikė, nes, leisdamiesi į nuokalnę, neslidinėjome, nesilaikėme medžių šakų, tik gėrėjomės žydinčiomis žibuoklėmis, plukėmis, nukarusiais lazdynų žirginėliais. Gamta padovanojo nuostabią dieną, o mes – gerus darbus. Sklaidėsi grėbliai į vieną ir kitą pusę, už tvoros didindami lapų ir žolių apklotą pernykščiais lapais ir nužydėjusiomis gėlėmis. Tarsi sakydami, kas gamtos – tas gamtai. Į maišus rinkome plastiko ir stiklo žvakides ir dirbtines, susenusias, išblukusias gėles. Pabaigę darbus, susikaupėme maldai už čia besiilsinčius žmones. Gera darbų organizacija ir geranoriškas susitelkimas darbui taupė laiką ir po poros valandų 13-kos žmonių brigada: Alfonsas Rukas, Lygija Rukienė, Eugenija Valiuvienė, Elena Ozemblauskienė, Raimondas Mikėnas, Danutė Marčiulionienė, Jonas Marčiulionis, Laima Karoblytė, Stasė Kėvalienė, Birutė Vaišnorienė, Vida Vaikšnienė ir Alfonsas Leimonas, vadovaujami Veros Žilinskienės, skubėjo į susitikimą prie Nemajūnų kapinių su brigada, kuri darbavosi Panemunio kapinėse. Čia, kur vėjas ošia pušų viršūnėmis, kur nėra nei vieno kapo kauburėlio, nei palinkusio kryželio, tik Birštono „Bočių“ iniciatyva pastatytas 2011 m. paminklas, bylojantis, kad čia XVIII amžiaus Panemunio kaimo kapinės. Čia buvo gyventa, buvo mylėta, buvo gailėta ir atsisveikinta.

Aš pravertęs dobilienos plutą
Tūkstančius pėdų po ja randu
Kiekvienoj vagoj senolių būta,
Neišplovė jų nei laikas, nei vanduo.
(Kazys Bradūnas)

Nuo praėjusių metų tų žmonių kančią mena RŪPINTOJĖLIS, pastatytas bočių bendrijos talkininkų, inicijuotų bendrijos nario Jono Vilkaičio. Kalnelyje ir prie paminklo bei RŪPINTOJĖLIO dirbo Julija ir Leonas Baručiai, Aldona Milda Valatkienė, Jonas Vilkaitis, Angelė Glatkauskienė, Aldona Gudauskienė ir Vytautas Gudelevičius. Rudenio ir žiemos vėjai nugenėjo pušų šakas, kurias rinkome ir nešėme į daubą, samanos smelkėsi paminklinio akmens paviršiuje, o RŪPINTOJĖLIS buvo po dulkių sluoksniu. Rūpestingasis Jonas Vilkaitis turėjo priemonių samanoms iškrapštyti ir vandens bei gaiviklio Rūpintojėlio atgaivinimui. Darniai padirbėję ir pasimeldę abi brigados susitikome prie Nemajūnų kapinių vartų. Kaip ir kiekvienais metais pasimeldėme ir žvakes uždegėme: Stanislovui Moravskiui atsiskyrėlio gavendos autoriui „Nuo Merkinės iki Kauno“, Veterinarijos profesoriui Elijošiui Nonevičiui, Adomui Bartosevičiui, Birštono kurorto pradininkui ir jo palikuonims, LR Seimo nariui šviesios atminties Juozui Palioniui, Juozui Šleikui, muziejininkui, knygos „BIRŠTONAS“ autoriui, bendrijos nariams, besiilsintiems Nemajūnų kapinėse, Juozapotai ir Alfonsui Gabrilevičiams, Onai Bunevičiūtei, Rimai Jadvygai Stabinskei, Antanui Seiliui, Onai Valerijai Grybauskienei ir Aldonos Mildos Valatkienės artimiesiems mamai Anelei, vyrui Pranciškui, sūnui Audriui. Gerų darbų estafete užbaigėme balandžio darbų ir susitikimų virtinę. Per balandį pas mus svečiavosi Vilniaus, Jonavos, Elektrėnų bočiai, Royal SPA rezidencijoje mes susitikome su Ukmergės, Pasvalio ir Kėdainių bočiais. Mes dalijomės darbo patirtimi, kelionėmis, skambėjo bendra daina. Nuotaiką skaidrino choro „Sidabrinė gija“ dainos, vadovaujamos Stasio Bisikirsko. Mūsų draugystė padeda pažinti vieni kitus, pamiršti negalavimus, plečia akiratį ir kviečia pasisvečiuoti vieni pas kitus.
Julija Barutienė
Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė