Paroda „Ką pasėsi“ – žemdirbių atlaidai

Justinas ADOMAITIS

Kauno rajone, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje, jau 28-ą kartą tris dienas vyko tarptautinė paroda „Ką pasėsi… 2024“. Renginio organizatoriai – agrarinio mokslo ir verslo atstovai – prisiminė per tuos beveik tris dešimtmečius pavasarinės parodos virsmą iš pirmųjų Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos ūkininkų turgelio į vakarietiškos žemės ūkio technikos ir technologijų potvynį, pastaraisiais metais išsiliejusį pasauliniais žemdirbių atlaidais. „Lietuvis paveldėjęs žemdirbystės geną, tai jo stiprybė, šeimos tradicijų tąsa ir apsauga nuo geopolitinių grėsmių, – kalba žinoma mūsų krašto ūkininkė Vida Butkevičienė, – dešimtmečius puoselėtą gyvulininkystės verslą patikėjome jaunimui. Ne tik mūsų rajone – visoje šalyje verda pokyčiai kaime, kuris tebėra minimas kaip miesto maitintojas, ekonomikos garvežys“.

.

Parodoje sutikti Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) direktorius Eimantas Bičius ir Lietuvos paukštininkystės asociacijos (LPA) vadovas Gytis Kauzonas pastebi nelinksmas nacionalinio maisto gamybos sektoriaus tendencijas. Šalyje telikę 10 tūkst. pieno ūkių, prekybos centrų lentynos lūžta nuo įvežtinių produktų. Vietinės kilmės, natūralūs maisto produktai dėl kasmet didėjančių biurokratinių reikalavimų, brangstančių gamybos kaštų skatina ūkininkus imtis alternatyvių verslų. Pasak E. Bičiaus, Prienų rajone prieš porą dešimtmečių buvo beveik du tūkstančiai pieno ūkių, dabar likęs panašus skaičius pieno veislės galvijų. Nemažai ūkių pakeitė verslo kryptį, ėmėsi mėsininkystės, kai kurie ūkiai pradėjo pieno gamybos, perdirbimo ir prekybos verslą. Stakliškių sen. ūkininkas Aivaras Jonutis prieš metus dalyvavo ūkininkų protesto akcijoje, nemokamai dalijo pieną Kaune. Ta bendravimo su miestiečiais patirtis išprovokavo verslo kryptį – pačiam tiesiogiai prekiauti pienu, o ateityje galbūt pieną perdirbti ūkyje. Svarbiausia – išvengti samdomo darbo, nes tik tokiu būdu galima pasiekti aukštą produkcijos kokybę ir mažesnę pieno savikainą. „Retame kaimiečio kieme pamatysi vištų, – pastebi G. Kauzonas, – didžiuosiuose šalies paukštynuose per metus pagaminama apie 120 tūkst. t mėsos, 880 mln. kiaušinių. Dėl brangstančių gamybos kaštų verslas atsidūręs ant išlikimo ribos. Tereikia pasižiūrėti, kokios kilmės kiaušinius perkame Velykų šventėms“.
Parodoje „Ką pasėsi… 24“ pagrindinis dėmesys buvo skirtas konkurencijai atsparesniems augalininkystės ūkiams, nors organizatoriai deklaravo tokias renginio temas: žemės ūkio technika; derliaus apdorojimo ir sandėliavimo įranga; sėklos, augalų apsaugos priemonės ir trąšos; produktai ir įranga gyvulininkystei, paukštininkystei ir žuvininkystei; miškų ir komunalinio ūkio technika; statyba, vandentvarka, šilumos ūkis ir kenkėjų prevencija; įranga ir įrankiai sodui bei daržui; atsarginės dalys, padangos, tepalai, talpos, įrankiai, darbo drabužiai; skaitmeninės technologijos žemės ūkiui; žemės ūkio mokslas, konsultavimo paslaugos, specializuoti leidiniai; draudimo ir kitos finansinės paslaugos žemės ūkiui; visureigiai ir specialieji automobiliai žemės ūkiui.
Vykstant iškilmingai renginio atidarymo ceremonijai, net 10-čiai geriausių eksponatų buvo skirti parodos medaliai, kuriuos sukūrė Birštone gyvenantis skulptorius Marijus Petrauskas. Menininko sumanymu, pastarųjų ketverių metų parodos „Ką pasėsi…“ medaliai, sudėti vienas šalia kito, sudaro vientisą kompoziciją.
Pagrindiniai šiųmetės parodos rėmėjai ir organizatoriai teigia pastebėję dešimtmečius vyraujančią tendenciją: žemdirbiai nuosavomis ir valstybės bei ES paramos lėšomis iš verslo perka techniką, verslas finansiškai remia mokslą, mokslas kuria inovacijas, kuriomis naudojasi ūkininkai ir agroverslo atstovai. Parodos „Ką pasėsi…“ medaliai – tarsi ataskaita už nuveiktą darbą, pasiektus laimėjimus. Šiemet medaliais tradiciškai apdovanota dešimt parodos naujovių: autonominė dronų paleidimo stotelė „DBOX“ (UAB „Agrokoncernas“), juostinės sėjos sėjamoji „Bednar Matador MO 6000“ (UAB „Agrokoncerno technika“), visavertis lesalas suaugusioms vištoms dedeklėms (UAB „Ariogalos grūdai“), traktorius „John Deere 8R“ (UAB „DOJUS agro“), ratinis traktorius „Massey Ferguson MF 9S.425“ (AB „East West Agro“), sėjamoji „LEMKEN Solitair DT“ (UAB „Ivabaltė“), perkrovimo puspriekabė „GLT603“ (UAB „Laumetris“), ratinis traktorius „New Holland T7.300 AC“ (AB „Lytagra“), džiovyklos „Antti“ rekuperacijos sistema (UAB „Rovaltra“), kombinuota sėjamoji (juostinio žemės dirbimo ir sėjos) „MZURI PRO-TILL 4 T“ (UAB „Žemtiekimas“).
Į parodą „Ką pasėsi… 24“ atvyko gausus Seimo narių ir Žemės ūkio ministerijos atstovų desantas. Svečiai lankėsi ekspozicijose, stebėjosi technikos naujovėmis, dalijo pažadus. Įspūdingai atrodanti paroda sulaukė gausių Kauno miesto ir rajono vaikų darželių, kitų ugdymo įstaigų moksleivių ir studentų ekskursijų. Iki milijono kainuojančios žemės ūkio mašinos, kurių daugelis jau turėjo šeimininkus – ūkininkus, jaunimui kėlė pasididžiavimą turtingu kaimu. Praėjusieji metai žemdirbius lydėjo protestais ir kovomis dėl tvaraus ir sėkmingo verslo. Gal ne veltui pagal tarptautinį laimės indeksą Lietuva parodos išvakarėse pasaulyje įvertinta 19-ąja vieta.
Žemės ūkio akademijos rūmuose vyko pagrindinė parodos diskusija „Inžineriniai sprendimai tvariam ūkiui“, subūrusi savo srities profesionalus, kurie dalijosi įžvalgomis apie naujausias technikos galimybes ir sprendimus, galinčius užtikrinti ūkių konkurencingumą.
Prieš kelerius metus pradėdamas vadovauti žemės ūkio ministerijai Kęstutis Navickas kalbėjo apie sektinas lenkų ūkininkų pamokas. „Pačios produktyviausios veislinės Lietuvos juodmargės iškeliavo pas kaimynus, – pasakoja ūkininkė V. Butkevičienė, – lenkų pieno ūkiai nėra kuo nors ypatingi, tiesiog ūkininkai labiau organizuoti, didesnė jų konkurencija. Ne paslaptis, jog nemažus Lietuvos žemės plotus nuomoja ir dirba kaimyninės Lenkijos ūkininkai“.
LPGA direktorius E. Bičius vardija pastarųjų metų pieno ūkių šeimininkų rūpesčius, bandymus paveikti šalies politikus, kad pastarieji atkreiptų dėmesį į nykstantį pieno gamybos sektorių. Dar 2015 m. priimtas vadinamasis Pieno įstatymas daugelį kartų taisytas, tačiau politikai nesiryžta į jį įtraukti prekybininkų, o juk būtent jiems atitenka didžiausia galutinės pieno kainos dalis.
„Vartotojams kai kurie šalies pieno ūkiai siūlo ekologinį ar išskirtinės kokybės A2 pieną, – kalba Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) direktorius dr. Edvardas Gedgaudas, – tas pienas dėl jo gamybos kaštų yra gerokai brangesnis, būtų nesmagu, jeigu tuo pasinaudotų kaimynai lenkai, išsivežtų mūsų pažangiausių pieno ūkių žaliavą“.
Ambicijų gaminti išskirtinių savybių A2 pieną turi modernūs, robotizuoti Veiverių seniūnijos Krūvelių ir Kairiūkščių pieno ūkiai.
Šalia parodos „Ką pasėsi… 24“ žemės ūkio technikos ekspozicijų kasmet didelius plotus užima smulkiųjų ūkininkų ir kaimo verslininkų produkcija. Daug medelių, vaiskrūmių, uogakrūmių ir kitokių augalų į parodą atsivežė 10 ha medelyną puoselėjantis Alksniakiemio ūkininkas Pijus Liudavičius. Jis ne tik siūlė įsigyti įvairiausių augalų, bet ir konsultavo apie jų auginimą, priežiūrą. Žinomas šalies sodininkas, bitininkas ir mokslininkas dr. Algirdas Amšiejus, pastaraisiais metais padovanojęs dvi unikalių patarimų ir subtilios publicistikos knygas „Bičių metai“ ir „Sodo metai“, parodoje dalijo rekomendacijas būsimiesiems sodininkams ir bitininkams, kurių kaime nepaliaujamai daugėja. Retų gamtos turtų nestokojančiame Prienų ir Birštono krašte dygsta naujos ir atkuriamos senos kaimo sodybos. Pasak dr. A. Amšiejaus, naujakuriams rūpi graži aplinka, sveika ir vietinė žemės ūkio produkcija, tvaraus gyvenimo kaime dovana.
„Pavasarinė paroda – naujųjų kaimiečių akademija, – pastebi dr. A. Amšiejus, – čia susipažįstama su naujaisiais verslais, autonominiais traktoriais, dronais, galimybėmis dirbti nuotoliu (nelaistant prakaito) ir gyvenant sočiai“.
Parodos lankytojai (per tris dienas jų sulaukta apie 70 tūkst.) „iš pirmų rankų“ pirko sodinukus, dekoratyviųjų augalų ir gėlių daigus, kanapių ir sraigių ūkių produkciją, duonos ir pyrago gaminius, saldumynus iš pušų kankorėžių, bitininkų ūkiuose pagamintus sveikatai naudingus maisto papildus. Retoka šįkart buvo mėsos ūkių pasiūla, sūriais prekiavo ūkininkai iš Latvijos. Šiaurės Lietuvos aludariai ir vyndariai siūlė šaltų ir karštų gėrimų. Pakuonio seniūnijos sodininkams pats laikas pagalvoti apie vyndarystę, o Balbieriškio seniūnijos verslininkams – apie naminukę, kuriai Seimas jau veria duris. Rajone turime nemažai kaimo turizmo sodybų. Jų svečiams galėtume pasiūlyti kaimiškų (valgomų ir geriamų) vietinės kilmės suvenyrų. Juk kitose Vakarų šalyse tai įprasta.
Parodos lankytojams miesto restoranų šeimininkės siūlė ant ugnies čirškinamų kepsnių, keptuvėse troškinamų raugintų kopūstų su dešrelėmis. Mūsų kraštietė, iš Uosos kaimo kilusi Danutė Babrauskaitė-Černiuvienė, vienintelė populiarino kaimietišką virtuvę, kvietė vaišintis šilkine koše, lietuviškais barščiais ir prezidento Antano Smetonos Taujėnų dvare po medžioklės mėgstamu biguzu (mėsos ir daržovių troškiniu).
Parodą praturtino Tarptautinis medžio drožėjų čempionatas. Storiausių ąžuolų rąstus grandininiais pjūklais dailino devyni meistrai iš Lietuvos, Slovėnijos, Lenkijos, Rumunijos, Mongolijos ir JAV. Pačioje parodoje netrūko mūsų šalies verslo įmonių svečių iš Suomijos, Lenkijos, Pietų Korėjos, Estijos, Turkijos, Belgijos, Ukrainos.