Dėl ko protestuoja Izraelio ultraortodoksai?

Praėjusįjį savaitgalį Izraelyje į aršias demonstracijas (buvo blokuojamos svarbios Tel Avivo ir Jeruzalės transporto arterijos, kur kliūtis šalino raitoji policija) Izraelyje išėjo dvi socialinės grupės.
Pirmoji – pernai spalio 7 d. teroro akto metu HAMAS organizacijos smogikų pagrobtų įkaitų artimieji ir jiems prijaučiantys. Šiems žmonėms atrodo, kad šalies vyriausybė nededa pakankamai pastangų, kurios padėtų įkaitus išlaisvinti ir grąžinti juos namo. Dalis politikos analitikų pripažįsta, kad toks požiūris į premjero Benjamino Netanjahu vyriausybės pastangas – nėra iš piršto laužtas. Juolab vienas iš dabartinės Izraelio valdančiosios koalicijos dalyvių – finansų ministras Bezalelis Smotrichius – aną savaitę žurnalistams gana negrabiai pareiškė, esą įkaitų išlaisvinimas nėra pirmaeilis šios (kariaujančios) vyriausybės prioritetas.
Antroji grupė – žydų ultraortodoksai, kurie išėjo į sostinės – Jeruzalės – gatves protestuodami dėl grėsmės, kad ultraortodoksų jaunuoliai gali būti šaukiami į kariuomenę privalomosios karinės tarnybos, kuri Izraelyje galioja ir vaikinams, ir merginoms. Kitaip tariant, demonstravo ne dėl imperatyvaus reikalavimo autis kareiviškus batus, o dėl prielaidos – šalies Aukščiausiasis teisingumo teismas (mūsų Aukščiausiojo ar Konstitucinio teismų atitikmuo) priėmė sprendimą pareikalauti vyriausybės paaiškinimo, kodėl ultraortodoksų jaunuoliams pilna apimtimi netaikomas karo prievolės įstatymas. Ir dar šiuo metu vykstančio karo metu, kada kariuomenės vadovybė politikų prašo padidinti šaukiamojo amžiaus žmonių (taip pat rezervistų, kurie sudaro kariuomenės pagrindą) tarnybos kariuomenėje laiką keliais mėnesiais.
Kariškių pozicija yra logiška. Kaip daugelio civilizuotų šalių politikai, izraeliečiai buvo nutarę, kad išlaikyti šauktiniais ir nuolat apmokomais rezervistais grįstą kariuomenę – pernelyg brangiai kainuojanti prabanga. Esą geriau viską sumažinti ir šalyje palikti mažą, mobilią kariuomenę, kurios esminė funkcija – sėkmingai vykdyti specialiąsias operacijas.
Aktuali tikrovė iš tokios koncepcijos tik pasišaipė. Viena vertus, šalies kariuomenė pernai spalį radosi tarp tų specialiųjų valstybės institutų (šalia žvalgybos ir vidaus saugumo, dar iš dalies ir policijos), kurie nesugebėjo tinkamai ir laiku sureaguoti į kruviną teroristų išpuolį. Dėl perdėto įtikėjimo savo nenugalimumu, aplaidumo. Kita vertus, po spalio 7-osios izraeliečiai patyrė, kad savo pašonėje turi ne HAMAS, bet ir „Islamo džihadą“ (šios organizacijos teroristai taip pat spėjo „pasismaginti“ Izraelio teritorijoje teroro akto metu), o dar ir visą plejadą su Iranu susijusių teroristinių musulmonų-šiitų organizacijų, veikiančių šiaurinėse kaimynėse – Libane, Sirijoje bei Irake. Ir maža, moderni beigi mobili kariuomenė neturi daug galimybių visų šių grėsmių apžioti.
Žydų ultraortodoksai – ypatinga Izraelio visuomenės socialinė grupė. Kai kurie analitikai pabrėžia, esą, ultraortodoksų požiūriu, dabartinis Izraelis yra niekinė valstybė, nes sukurta pasaulietiniu pagrindu. Diskusijos dėl jų socialinio statuso prasidėjo dar tada, kada valstybė tik kūrėsi. Vienas šios valstybės įkūrėjų – Davidas Ben Gurionas – laikėsi nuostatos arba buvo kitų įtikintas, kad žydai-ultraortodoksai yra judėjų Toros tiesų tyrinėtojai, kurie jos išmintį turi perduoti iš kartos į kartą. Esą II Pasaulinio karo nacių vykdyto Holokausto metu šios misijos skleidėjams buvo kilusi išnykimo grėsmė, todėl Izraelyje turi būti sudarytos tokios sąlygos, kad Toros tyrinėtojai (tąsyk buvo kalbama apie kelis šimtus išskirtinių žmonių) neturėtų pašalinių rūpesčių ir visą gyvenimą nuo religinės mokyklos – ješivos – suolo užsiimtų tik Švento rašto tyrinėjimu ir jo aiškinimu. Viena numatytų privilegijų – galimybė išvengti privalomosios karinės tarnybos. Anksčiau maždaug dešimtmetį galiojo atitinkamas įstatymas, tačiau dabar šaukimą gavęs ultraortodoksas privalo ateiti į šaukimo punktą, kur jis nukreipiamas į alternatyviąją tarnybą arba gauna šalies gynybos ministro skelbiamą tarnybos atidėjimą.
Ultraortodoksų rėmėjai tuo pat metu pažymi, kad dalis tos bendruomenės narių kariuomenėje tarnauja, tačiau tenykštė aplinka nesudaro sąlygų ten jiems laikytis savų nuostatų – netarnauti kartu su moterimis, laikytis švento šeštadienio (Šabo) nuostatų bei ritualų.
Į dabartinę šalies valdančiąją koaliciją įeinančios Izraelio kraštutinės dešinės partijos, taip pat ir atstovaujančios ultraortodoksų rinkėjams, prieš paskutinius rinkimus žadėjo, esą šiai socialinei grupei įprastos išskirtinės privilegijos ne tik bus išsaugotos, bet bus dar platesnės beigi įformintos įstatymais. Žadėta padidinti pašalpas ultraortodoksų bendruomenės nariams, taip pat religinėms ješivoms skirti analogišką finansavimą kaip kitoms – pasaulietinėms – mokykloms.
Šios politikos kritikai tvirtina, esą religinių mokyklų absolventai, kaip taisyklė, turi nepakankamus užsienio kalbų (pirmiausiai anglų) įgūdžius, jiems trūksta ir tiksliųjų mokslų žinių. Kritikų nuomone, todėl „haredim“ (taip vadinami ultraortodoksai judėjai Izraelyje) negali lygiai su visais konkuruoti darbo rinkoje ir gyvena patirdami nepriteklių.
Ultraortodoksų kritikai, be to, sako, esą priešpriešos tarp jų ir likusios visuomenės nebūtų, jeigu ultraortodoksams atstovaujančios politinės partijos nustotų žongliruoti jiems skirtomis privilegijomis. Visų pirma – socialinėmis pašalpomis. Tačiau, regis, prie to jau visi įpratę ir yra visai tuo patenkinti. Net karo su teroristais metu.

Rytas Staselis