Nenuobodus Česlovo Juršėno gyvenimas: „Jame buvo visko…“

Vasario 1 d. į susitikimą su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru Česlovu Juršėnu Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje susirinko daugybė žmonių. 85-erių spaudos ir televizijos žurnalistas, politikas, beveik 23-ejus metus nepertraukiamai dirbęs Seime ir trijų kadencijų Seimo pirmininku, keturiskart buvęs opozicijoje, kurį laiką laikėsi atokiau ir retai rodėsi viešumoje. Viską pakeitė 2022-aisiais išleista jo knyga „Nenuobodaus gyvenimo mozaika“, kuri visuomenėje sukėlė itin didelį susidomėjimą, greitai buvo išpirkta, todėl jos tiražas kartojamas jau ketvirtą kartą. Pastaraisiais metais Č.Juršėnas dažnai važiuoja į susitikimus su skaitytojais ir su jam būdingu humoru pasakoja savo nepaprasto gyvenimo istoriją, prisimena ilgos politinės karjeros užkulisius, buvusius bendražygius, atsako į auditorijai rūpimus klausimus.
Susitikimas su skaitytojais Prienuose, Česlovą Juršėną kalbinant Viešosios bibliotekos metodininkei Daliai Bredelienei, buvo išties įdomus, įtraukiantis ir linksmas, niekas nesirengė namo – nei svečias, nei prieniečiai, kurie po renginio tik skubinosi įsigyti knygą ir gauti jos autoriaus autografą.
Kodėl knyga gimė dabar, kodėl norėjo ją parašyti, ir apie ką ji?
„Knyga – mano ataskaita tautai, žmonėms už tai, kas išgyventa, buvo ar bus nugyventa, nes joje dar ne viskas sudėta,“ – intrigavo Č.Juršėnas, nepretenduodamas į rašytojus.
Pasak jo, į atsargą išėjęs po ilgametės tarnystės Lietuvai Tautos atstovybėje 2012 metais (red. – Aukščiausiojoje Taryboje ir Seime), turėjo nemažai laiko apmąstymams ir užrašams. Ilgai svarstė, spyriojosi, ar reikalinga išleisti knygą, manė, gal geriau būtų patylėti, dėl įpročio save varžyti abejojo, kad negalės visos teisybės išdėstyti, ypač apie politinį elitą… Bet jį labai skatino draugai, gerai pažįstami žmonės, kurie tikino, kad Č.Juršėno požiūris į jo paties ir Lietuvos nugyventus metus yra labai svarbus. Taigi knyga tapo ataskaita už abu laikotarpius – prieš Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą ir po jo.
Žinoma, sakė Č.Juršėnas, prireikė šiek tiek laiko, pasitarė su savo keturpakope šeima – sūnumis ir anūkais, kuriems savo užrašus skaitė garsiai, iš jų sulaukdavo ir pastabų, ir padrąsinimo. Knygoje kai ką nutylėjo, bet ir daug teisybės pasakė. Ir apie sovietinius laikus, apie tai, ką reiškė tuomet dirbti, užimti tam tikras pareigas ir išlikti tam tikrame padorumo lygyje. Ir apie šiuos laikus, kuomet tauta jį į parlamentą rinko šešis kartus, jame užėmė įvairias pareigas, Seimui vadovavo tris kartus, buvo Seimo pirmininko pavaduotoju – ir, pasak Č.Juršėno, visko pasitaikė, buvo ir sunkių, ir tragiškų momentų…
Knygoje yra ir šypseną keliantis skyrelis „Vyrai gėrė, vyrai gers“, nes alkoholio visą gyvenimą vengusiam Č.Juršėnui negėrimas įvairiose kompanijose, sąskrydžiuose buvo nesmagus, visokių replikų, įtarimų ir spaudimo iš šalies sukėlęs dalykas, ypač „anais“ laikais. Taigi knyga neatsitiktinai pavadinta „Nenuobodaus gyvenimo mozaika“, joje – 21 skyrelis, daugybė nuotraukų, pieštų šaržų iš renkamos kolekcijos.
Anot Č.Juršėno, knygą galima skaityti nuo pasirinkto skyriaus, kiekvienas iš jų yra tarsi atskira istorija. Yra ir pasakojimas apie vaikystės, jaunystės metus, kuomet Česlovui didžiausią įtaką padarė tėvai ir mokytojai – puikūs savo dalykų žinovai. Tiesa, kai kurių lūkesčius jis apvylė. Respublikinėse matematikos ir fizikos olimpiadose laurus skynęs ir vidurinę mokyklą aukso medaliu baigęs jaunuolis netikėtai pasirinko, kitų vertinimu, efemerišką, „nerimtą“ specialybę – žurnalistiką (prieš tai nesėkmingai siekė aktorystės), o tėvai tikėjosi, kad sūnus taps kunigu arba gydytoju.
Gimusiam lenkų užimtame Ignalinos krašte, Česlovui didelę įtaką padarė dvi okupacijas išgyvenęs, Lenkijoje prieš nacius kovojęs tėvas, kuris įvairiomis aplinkybėmis kartojo, kad buvo ir liks lietuvis. Č.Juršėnas svarsto, kad paprastiems kaimo žmonėms reikėjo meno atsilaikyti sunkiais tarpukario ir pokario metais. Jo spėjimu, galbūt iš tėvo jis perėmė tą gebėjimą manevruoti ir kartu išsaugoti savo „stuburą“, kuris pravertė jau dirbant politikoje, kai reikėjo rasti sprendimus sudėtingose situacijose, oponuoti ir argumentais priveikti politinius priešininkus.
Česlovo Juršėno politinė karjera prasidėjo sovietmečiu, tęsėsi nepriklausomoje Lietuvoje. Jis pabrėžia, kad ir senais, ir naujais laikais buvo įvairių išmėginimų, vyko sudėtingi procesai, tačiau jo sąžinė yra rami, nes stengėsi, kiek nuo jo užimamų pareigų ir padėties priklausė, apginti žmones.
Paklaustas, kuris politinis laikotarpis jam yra svarbiausias ir reikšmingiausias, Č.Juršėnas iš karto atsakė: „Vienareikšmiai, tai Kovo 11- oji, nėra svarbesnės datos mūsų Lietuvos naujojoje istorijoje, mano ir dar 123-jų Nepriklausomybės akto signatarų gyvenime.“
Susitikimas vyko poeto Justino Marcinkevičiaus kambaryje, prie jo asmeninės bibliotekos. Česlovas Juršėnas pažymėjo, kad jam yra garbė būti tokio garbingo žmogaus vardu pavadintoje bibliotekoje. Buvęs politikas poetą prisiminė, kaip itin šviesią asmenybę, žmogų, kuris tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje padarė daugiau, nei bet kuris kitas.
„Iš vienos pusės – didis, iš kitos – paprastas, – apie Justiną Marcinkevičių atsiliepė Č.Juršėnas. – Jis buvo Atgimimo ir Sąjūdžio švyturys, su juo, paskui jį ėjo visa Lietuva, jis atliko svarbų vaidmenį einant į Kovo 11-ąją, nepriklausomybės atkūrimą… Ir šis vaidmuo Lietuvos istorijoje yra ypatingas ir nenuneigiamas, nepaisant įvairių kalbų… Svarbiausia, ką jis parašė, ką veikė tuo lemtingu Lietuvai lūžio laikotarpiu,“ – pabrėžė Č.Juršėnas.
Knygoje „Nenuobodaus gyvenimo mozaika“ minima per 600 žmonių, tarp jų – žinomos asmenybės, Č.Juršėno kolegos, bendražygiai, politiniai oponentai. Paprašytas išskirti tuos, kurie jam kėlė iššūkį, ir tuos, kurie darė teigiamą įtaką, buvęs politikas teigė, kad per 23-ejus metus, kuomet nepertraukiamai darbavosi Tautos atstovybėje, vienas iš „amžinų“, ryškių oponentų buvo Vytautas Landsbergis. „Man buvo smagu su juo ginčytis. Galbūt dar prisimenate TV laidą „Dviese valtyje“, kurioje mes aštriai diskutuodavome. Atlaikėme tą plaukimą kartu, nei valtis buvo įsiūbuota, nei nuskendome. Mūsų ginčai buvo dideli ir principiniai nuo Aukščiausiosios Tarybos laikų…“ – prisiminė Č. Juršėnas.
O iš daugelio jį supusių žmonių jis išrinko vieną, jo nuomone, ryškiausią, jam įtaką padariusią asmenybę – Vytenį Andriukaitį. „Jis buvo kito likimo žmogus – gimęs Sibire, jo tėvas buvo disidentas, kaip ir jis pats, nors ir buvo orientuotas į kairę. O tokių politikų buvo mažuma, dauguma tapo dešiniaisiais, konservatoriais.“
Paprašytas skaitytojų, Č.Juršėnas pasidalino savo įžvalgomis ir apie prezidentą Algirdą Brazauską, kuris ne kartą kolegų prašė nesivelti į provokacijas, o ramiai ir teisingai dirbti savo darbą.
Priminė garsiai nuskambėjusias istorijas, kuomet 1992-aisiais mitingų metu demokratijos labui teko paaukoti dvejus sudaužytus akinius, ir mažiau žinomą įvykį, kuomet, kalbant prieš minią Šiauliuose, arenos scenoje buvo susprogdintas sprogmuo. Tuomet jį ir Gediminą Kirkilą apsaugojo noras kalbėtis su žmonėmis ne nuo pakylos, bet akis į akį.
Kairiųjų pažiūrų politikos mohikanas, kurį už taktą, atvirumą ir profesionalumą gerbė ne tik saviškiai, bet ir oponentai, ne kartą išrinktas vienmandatininku, turi patarimų politikams, šiuo metu besiruošiantiems dalyvauti rinkimuose. Jo įsitikinimu, ėjimas į LR Seimą – tai rimtas darbas ir užsiėmimas, kuriam reikia atitinkamo išsilavinimo, pasirengimo ir gilesnio bent vienos srities išmanymo. „Kaip daryti įtaką? Pirmiausia reikia mylėti ir gerbti žmones, matyti jų akis, nemanyti, kad esi už juos gudresnis. Priimti visus vienodai, su šypsena – net ir piktus žmones, kalbėtis su oponentais taip, lyg jų dalykai yra svarbiausi, rimti ir reikalingi, tačiau argumentais įrodyti, kad jie yra neteisūs,“ – iš asmeninės patirties patarė legendinis politikas Česlovas Juršėnas.
Dalė Lazauskienė