Veiverių mokytojų seminarija bus pristatyta elektroninėje erdvėje

Gruodžio 14 d. Veiverių Antano Kučingio meno mokykloje vyko Istorikų ir kolekcininkų draugijos įgyvendinamo projekto „Veiverių mokytojų seminarijos įamžinimas elektroninėje erdvėje“ pristatymas-diskusija.
Istorikų ir kolekcininkų draugijos nariai Adomas Miliauskas ir Mindaugas Rukas pristatė projekto rezultatą – duomenų bazę ir informacinį portalą, skirtus Veiverių mokytojų seminarijos istorijai. Projektas iš dalies finansuojamas Prienų rajono savivaldybės Kultūros, sporto, jaunimo, bendruomenių aktyvinimo programos priemonės lėšomis. Prie jo kartu dirbo ir partneriai – Prienų rajono savivaldybės administracija, Prienų krašto muziejus, Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblioteka, Lietuvos švietimo muziejus, Veiverių T.Žilinsko gimnazija, grupė aktyvių veiveriečių, kultūros įstaigų, bendruomenės atstovų.
Istorikų ir kolekcininkų draugijos nariai surinko dalį archyvinės medžiagos apie Veiverių mokytojų seminariją (1866–1918 m.), vienintelę lietuvių mokytojų rengimo įstaigą iki Pirmojo pasaulinio karo, prisidėjusią prie lietuvių tautinės sąmonės žadinimo, parengusią nemažai švietėjų, Lietuvai nusipelniusių žmonių – mokytojų, lietuviškų vadovėlių autorių, visuomenės bei kultūros veikėjų.
Devynioliktame amžiuje lietuvių tauta ir kalba atsidūrė ties išlikimo slenksčiu. „Veiverių mokytojų seminarija išmokė Kauną kalbėti lietuviškai. Jei Kaunas nekalbėtų lietuviškai, ar turėtume dabartinę Lietuvą?“ – cituodamas vieną istoriką, apie seminarijos reikšmę kalbėjo Adomas Miliauskas. Anot jo, ši įstaiga buvo vienas iš svarbiausių lietuvybės židinių. Žinoma, kad kas penktas seminarijos absolventas aktyviai prisidėjo prie šalies gerovės, knygnešystės, švietimo sistemos kūrimo. Beveik šimtas Lietuvos karininkų buvo baigę seminariją, trys jų tapo brigados generolais (vienas – lenkų tautybės).
Istorinį Veiverių mokytojų seminarijos kontekstą pristatė Lietuvos švietimo istorijos muziejaus direktorės pavaduotoja Indrė Bočkutė. Ji padėkojo už galimybę įsitraukti į projektą, pristatyti bent mažą dalį Lietuvos švietimo muziejaus rinkiniuose sukauptos itin turtingos Veiverių mokytojų seminarijos kolekcijos, sudarytos iš įvairių dokumentų, atsiminimų ir fotografijų.
Savo pranešime istorikė akcentavo, jog seminarijos įkūrimas ir veikla, nepaisant rusifikacinės Rusijos imperijos politikos, žymėjo tautinio atgimimo amžių, seminaristų pasipriešinimą carinei administracijai bei draudimams mokytis lietuvių kalba, ja kalbėti.
Mokytojų pedagoginiai kursai Veiveriuose, remiantis Rusijos caro Aleksandro II įsakymu, buvo įsteigti 1866 m. Šie kursai 1872 m. pertvarkyti į Veiverių mokytojų seminariją, kuri buvusiame pašto arklidžių pastate veikė iki 1915-ųjų, vėliau Vilniuje ir Rusijoje. Prie seminarijos veikė pavyzdinė pradžios mokykla, kurią lankė dalis būsimų seminaristų. Šioje mokykloje seminaristai galėdavo atlikti praktiką. Kursai ir seminarija buvo skirti išimtinai lietuvių valstiečių vaikams, tačiau čia mokėsi ir rusų, lenkų, vokiečių ir žydų vaikai. Per seminarijos gyvavimo laikotarpį joje parengti 1024 mokytojai, iš jų apie 800 buvo lietuviai.
Veiverių mokytojų seminarija buvo atidaryta rusifikacijos tikslu, siekiant paruošti carinei administracijai lojalių mokytojų. Šiuo požiūriu itin stropūs buvo seminarijai vadovavę inspektoriai. Anot I.Bočkutės, seminarijoje visi dėstomieji dalykai, išskyrus lietuvių kalbą, buvo dėstomi rusų kalba. Tarpusavyje seminaristai taip pat privalėjo bendrauti rusiškai. Veiverių mokytojų seminarijoje iki 1905 m. buvo griežtai draudžiama vartoti lietuvių kalbą bei skaityti uždraustą lietuvišką spaudą. Šiems draudimams nepaklusę seminaristai susilaukdavo nuobaudų, o kartais net būdavo pašalinami iš seminarijos be teisės grįžti atgal. Kilus įtarimui, kad seminaristai nesilaiko šių draudimų, bendrabučiuose būdavo atliekamos kratos, vykdavo tardymai.
Istorikė pateikė pavyzdžių, iliustruojančių, kaip lietuviai mokytojai stengėsi ugdyti seminaristų tautinį identitetą, mokė seminaristus ne tik lietuvių kalbos gramatikos, bet ir lietuvių literatūros, istorijos, įtraukė juos į tautosakos rinkimą. Kaip lietuvybės skatintojai pasižymėjo mokytojai Antanas Matulevičius, Tomas Žilinskas.
Seminaristai žinojo, kaip gauti draudžiamos lietuviškos spaudos, buvo įgudę ją platinti ir slėpti, jie prisidėjo ir prie lietuviškų organizacijų veiklos. Tautiškai susipratę seminaristai rengė skundus ir protestus. Pirmasis didesnis mokinių protestas įvyko 1904 m. rudenį, reikalaujant nušalinti aršų, nederamo elgesio inspektorių Protopopovą. 80 seminaristų pasirašytas skundas pateiktas netgi Suvalkų gubernijos mokyklų direkcijai.
Nepaisant bausmių ir represijų, 1905 m. surengtas antrasis mokinių streikas, reikalavimų sąraše buvo reikalauta atsisakyti tendencingų vadovėlių, suteikti daugiau teisių lietuvių kalbai mokykloje bei patiems seminaristams. Šį prašymą pasirašė 65 moksleiviai. Jį sekė plati ir gerai parengta peticija. Vienas iš jos reikalavimų – visus kursus, išskyrus rusų kalbą, dėstyti lietuviškai; į seminariją priimti tik lietuvius, mokytojais skirti lietuvius ar bent mokančius lietuviškai ir kt. Didelė dalis mokinių sulaukė itin skaudžių pasekmių dėl dalyvavimo protestuose, apie 17 veiveriečių pateko į Marijampolės kalėjimą.
Nors seminaristų reikalavimai ir nebuvo patenkinti, vis dėlto seminarijoje vykdoma rusifikacija tapo švelnesnė. Po 1905 m. nebebuvo draudžiama ne tik lietuviška spauda, bet ir leista tarpusavyje bendrauti lietuviškai, buvo praplėstas lietuvių kalbos kursas, atsirado etatinis mokytojas.
Taigi, pasak pranešėjos, mokytojų seminarijos istorija atspindi nelengvą lietuvių, švietėjų ir visuomenės veikėjų kelią siekiant išsilavinimo, o veiveriečių biografijos liudija seminarijos svarbą Lietuvos valstybei.
Viena yra iš įvairių istorinių šaltinių sudėlioti Veiverių seminarijos istoriją, kita – tinkamai ją susisteminti ir įveiklinti, pritaikyti šių dienų turizmo, Veiverių krašto reprezentaciniams poreikiams.
Istorikų ir kolekcininkų draugijos nariai, vykdydami projektą, kartu su pagalbininkais išsikėlė tikslą – parengti Veiverių mokytojų seminarijos istorijos ir seminaristų internetinę duomenų bazę. Jos vizualinius sprendinius pristatė Mindaugas Rukas. Virtualioje erdvėje eilės tvarka pateikiami atskirų laidų, pradedant 1868 metais, pavardžių sąrašai, turimos vinjetės, 211-kos žinomų seminaristų biografiniai duomenys ir fotografijos. Tai sudaro maždaug 20 proc. iš seminarijoje besimokiusių, ją baigusių lietuvių mokinių, todėl, M.Ruko teigimu, laukia detektyvinis darbas, įvairiuose šaltiniuose ir archyvuose bandant surasti informacijos apie likusius užmarštyje. Internetinė svetainė dar nėra viešai prieinama, surinktai medžiagai siekiama suteikti mokslinį pagrindą.
Projekto vykdytojų ir partnerių susitikime diskutuota apie tai, kaip šis sukurtas internetinis įrankis galėtų pasitarnauti Veiverių kraštui ateityje, kuriant naujus ir populiarinant esamus istorinio ir kultūrinio turizmo maršrutus, rengiant edukacijas. Taipogi pasikeista nuomonėmis, kaip svetainė turėtų funkcionuoti – savarankiškai ar kaip krašto muziejaus ekspozicijos dalis; svarstyta, kokia įstaiga ją galėtų administruoti ir pan.
Istorikų ir kolekcininkų draugija pasirašė bendradarbiavimo sutartis su partneriais dėl informacinio portalo pateikimo viešiesiems poreikiams, duomenų bazės naudojimo, informacijos viešinimo ir kt.
Dalė Lazauskienė