Balbieriškis anaiptol nėra gyvenvietė, kurios vardas dabar dažnokai naudojamas nevykusiems palyginimams. Tai – vienas iš labai svarbių mūsų krašto istorinių centrų, Birštono valsčiaus funkcionavimo vietų, kuriuo turime didžiuotis, o jo gilią praeitį tyrinėti ir tas žinias skleisti.
Kunigaikščio Motiejaus epocha mums svarbi tuo, kad jos nubrėžtose valdų ribose mes jau kelis šimtus gyvename ir galbūt su Dievo pagalba dar gyvensim ilgai. Balbieriški, Tavo praeities gijos senumu ir daugiasluoksniškumu lenkia Prienus ir mažai kuo nusileidžia ir, tik iš dalies, Birštonui, ir Jieznui.
Pietinių krašto ribų patikslinimas
Didesnė dalis krašto valdų, valdant kunigaikščių Holovčinskių giminės krašte pradininkui kunigaikščiui Motiejui, buvo tarp Rumšiškių, Darsūniškio, Birštono ir Punios girių, pagal dešinįjį Jiesios krantą, Jiesios tuometinėms ištakoms sukant į pietus Žuvinto link. Kitaip negu pagal gamtines ribas tuo laiku sienų nebuvo galima nustatyti.
1507 metų pabaigoje įgijęs anksčiau minėtas plačias krašto valdas kunigaikštis Motiejus turėjo žemių ribų ginčų su kitu įžymiu LDK Pelikano herbo giminės didiku Mykolu Bogušu Bogotinovičiumi (mirė 1530 m.). Šis didikas buvo kilęs iš gudiškų LDK žemių. Jis reikšmingai atėjo į daugiatautės valstybės politinį elitą, kai buvo nugalėtas Mykolo Glinskio maištas. Tada jam atiteko Punios, Žiežmarių ir kitos žemės. Jis užėmė LDK vyriausiojo raštininko, karaliaus dvaro maršalkos, įtakingas pareigas Trakų ir Žiežmarių žemėse, buvo LDK pasiuntiniu Maskvoje, Vienoje ir Ausburge.
1505 metų liepos 30 dieną (greit 520 metų) pirmąkart paminima Pramezio žemės valda, pažymint, kad ji yra šalia Peršekės upės dešiniojo kranto, praeinant Dubėnų keliui. Nurodomi Pramezio žemėje suteikti priklausomi žmonės: Močis (Motiejus –V.K.), Bartošas (Bartolomėjus), Nosius, Stečius (Steponas), Miško (Mykolas), Stanyko (Stanislovas) Bieliciudzika-s, Sereika Juškovičius, Senka (Steponas) Bertunovičius (Bertunio) ir Močkus (Motiejus) Mikolajevičius (Mykolo) (Lietuvos Metrika (1387–1546). Knyga 25. Užrašymo knyga 25, dokumentas nr. 96. V., 1998, p. 155-157). Šis lotynų kalba Metrikos įrašas pavadinimu, Karaliaus (Aleksandro Jogailaičio) privilegija, suteikianti Bogušui Bogotinovičiui Punios valsčiaus Pramezio žemę įrašytas Krokuvoje, 
dalyvaujant dar nesumaištavusiam Valdovo maršalui Mykolui Glinskiui, Bielsko ir Utenos vietininkui, karaliaus dvaro maršalui Stanislovui Zaberezinskiui, Skirsnemunės vietininkui Petrui Aleknavičiui ir kitiems aukštiems LDK pareigūnams (Ten pat, p.155). Mūsų nurodytos lietuviškos vardų transkripcijos sąlyginės, susijusios su tuo, kad raštininkai, rašydami kanceliarine kalba, ne visada teisingai užrašydavo vardus. O ir patys priklausomi žmonės masiškai krikštyti ne visada tuos vardus atsimindavo arba juos trumpindavo. Valdas kaimynystėje įgijus kunigaikščiui Motiejui padėtis keičiasi. Nustatomos žemių ribos yra sąlyginės. Naujasis karalius Žygimantas Senasis jaudinosi, kad jo didikai nesusikivirčytų. Toje pačioje Metrikoje yra įrašas rusėnų kalba „Jo karališkos malonybės Žygimanto laiškas maršalui Jonui Zaberezinskiui (Merkinės žemės vietininkui – V.K), kad jis ponui Bogušui Bogovitinovičiui, kad tą ąžuolyną galėtų Punios valsčiuje užveisti apribojant pusės mylios (500 m. – V.K.). Žygimantas, su Dievo malone ir t.t. mūsų maršalui, Volkovysko vietininkui Jonui Jonaičiui Zaberezinskiui. Prieš mus lenkėsi mūsų 
raštininkas Žiežmarių ir Daugų laikytojas Bogušas Bogovitinovičius ir prašė mūsų Punios valsčiaus pievose už Peršekės tarp Žuvinto ir kunigaikščio Motiejaus Hanuso dvaro ribos sodinti ąžuolyną. Mes leidome jam ąžuolyną užveisti, bet puse mylios iki valdų ribų apriboti. Rašyta Smolenske (Ten pat, dokumentas 89, p.148). Po 10 dienų, 1508 m. rugsėjo mėnesį Jonas Jonaitis Zaberezinskis iš tuometinės LDK Palenkės Melniko pilies visą šį parėdymą laišku atkartojo savo padėjėjui (djakui) Telzei (Ten pat, dokumentas 90, p.149).
Gal laiškai nepasiekė adresatų, bet šis Valdovo sprendimas šiek tiek užstrigo. Po 5 mėn., 1509 metų vasario 25 dieną, iš Lenkijos miesto PIotrikovo (vėliau Piotrikovo Tribunalske) 
bajoras Vosylius Konstantinaitis Žaba įrašo į Lietuvos Metriką apie Valdovo parėdymo įvykdymą: „Aš karaliaus dvaro bajorasVosylius Konstantinaitis Žaba šiuo savo raštu pažymiu, kad jo malonybė valdovas Karalius leido savo paiždininkiui ir raštininkui ponui Bogušui Bogovitinovičiui ąžuolyną Punios valsčiuje pusės mylios ribose tarp Žuvinto ežero ir kunigaikščio Motiejaus valdų už Peršekės upės pasodinti. Ir pasiuntė mane maloningas Valdovas ir aš pasakiau ponui Bogušui tą ąžuolyną apvažiuoti ir apriboti. Ir aš su Punios vietininku ir urėdu tą giraitę apvažiavome ir pagal Valdovo raštą nustatėme: nuo Peršekės upelio iki Žuvinto, keliu iki pirmojo Dubėnų miško, kur Kauno kelias pasiekia Žuvintą, o nuo ten mišku iki kunigaikščio Motiejaus sienos į Varnupio upelį ir į Peršekės upę, o Peršekės upe aukštyn iki tilto prie Žuvinto ir pagal kelią. O toliau pagal Valdovo raštą apvažiavome ir pievas, kurias žmogus, vardu Staneva (Stonys? – V.K.) turėjo prie Didžiojo kunigaikščio Vytauto ir prie mūsų Valdovo protėvių. O tos pievos ir yra siena,kurią jis nustatė“ (Ten pat, dokumentas 91, p.149).
Tą pačią dieną su minėto turinio raštu Vosylius Konstantinaitis Žaba kreipėsi ir į valdovą Žygimantą Senąjį, dar papildomai pastebėdamas, kad puniečiai iki miško ribų nustatymo ten plėšikavo ir ponas Bogovitinovičius juos į kalėjimą uždarė. Atvykus Žabai, jie iš 
kalėjimo buvo paleisti (Ten pat, dokumentas 92, p.150). Kažkurį laiką trintis dėl girios ribų dar buvo, bet nuo 1522 metų kunigaikščiui Motiejui, pradėjus nuomotis Birštono valdas privačiai, tie ginčai liovėsi. Ši pietinė valdų siena laikėsi dar ir grafų Butlerių laikais, iki pat 18 a. pabaigos. Ir čia neturėtumėm užmiršti Holovčinskių giminės pradininko Motiejaus Mikitinyčiaus vaidmens. Pramezio dvaro istorija, turėjusi net 400 metų istoriją, ypač įdomi. O nykstančio Pramezio kaimo istoriją pravartu būtų bent paminkliniu akmenimi su iškalta data „1505“ įamžinti. Istorija ir Dievas įdomiai šių mūsų krašto didikų likimus sudėliojo. Priminsiu, kad ir Pramezio pirmasis savininkas Bogušas Bogovitinovičius, ir Didysis plataus mūsų krašto valdytojas, kunigaikštis Motiejus mirė 1539 metais. Motiejus yra palaidotas dabartiniame bazilijonų vienuolyne, 16 amžiuje kurį laiką buvusiame Šv. Trejybės pravoslavų vienuolyne. Jo žemių kaimynas kunigaikštis Bogušas Vilniaus Skaisčiausiosios Dievo Motinos pravoslavų Sobore, pastatytame dar 1346 metais (Lietuvos Metrika, Knyga 29 (1546–1547). Užrašymų knyga 29, Vilnius, 2016, dokumentas 59, p.91–96). Abu pravoslavai sąžiningai tarnavę LDK.
Motiejaus Mikitinyčiaus Peršekės dokumentai
Kunigaikštis Motiejus turėjo du savo valdų centrus LDK: Mogiliavo krašte su Kmiažycų pilimi ir valdas Kauno paviete su centru Jiezne. Jiezne nuo 1492 m., o gal net anksčiau buvo Aleksandro Jogailaičio (1492–1502) ir 1503–1506 kunigaikštienės Elenos administraciniai-ūkiniai pastatai. Jiezne, valdant kunigaikščiui Motiejui, mūriniai rūmai 
dar nebuvo pastatyti. Jie atsirado valdant jo sūnui Jaroslavui, LDK dvaro maršalkai, Kauno laikytojui ir seniūnui 16 a. 5–7 dešimtmečiuose. Kunigaikščiui Motiejui užimant valstybines pareigas plačiame Birštono valsčiuje buvo patogiau reziduoti Peršekėje. Iki šiol žinomi dokumentai parodo, kad Peršekė buvo tikroji Birštono valsčiaus vietininko, vėliau laikytojo kanceliarinės veiklos rezidencija. Istorija remiasi ne norais ir pageidavimais, kad būtent taip virsmas vyktų, ne nykiu įvaizdžiu iš kai kurių jo detalių, o istorinį virsmą pagrindžiančiais įrodymais, dokumentais. Kruopščiai peržiūrėjome visus 1507–1539 m. Lietuvos Metrikos įrašus, nėra jokių kunigaikščio Motiejaus dokumentų, sudarytų inventorių ir kreipimosi į Valdovą iš Birštono pilies ar iš dvaro, kaip ir analogiškų Valdovų (nei Aleksandro Jogailaičio, nei Žygimanto Senojo dokumentų iš Birštono. Yra tik datuojamas 1503 metais kunigaikščio Vasilijaus Palubinsko surašytas inventorius, dvarą kunigaikštienei Elenai perimant iš vyro Aleksandro Jogailaičio. Tą inventorių krašto spaudoje jau esam analizavę.
O štai dokumentai, rašyti iš Peršekės (Balbieriškio), yra įrašyti į Lietuvos Metriką. Štai 1532 metų gegužės 1 dieną karalius Žygimantas Senasis Vilniuje paliepė raštininkui įrašyti į Lietuvos Metriką tą pačią dieną rašytą dokumentą Peršekėje. „Kunigaikštis Motiejus Mikitinyčius ir jo bajoras Mykolas Fiodorovičius Semičevas surado kai kurias Birštono dvaro laisvas žemes, apie kurias norėjo pranešti, kai valdovas atvyks į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę ir nori jo malonybei pasakyti. Ir tą kunigaikščio laišką pažodžiui nusprendėme į knygą įrašyti. Kurią tokią ir pats turi.
Aš, kunigaikštis Motiejus Mikitinyčius, Birštono laikytojas. Prieš mane žemai lenkėsi bajoras Mykolas Fiodorovičius Semiučevas ir prašė duoti jam Birštono valsčiaus žmones Dautotą Fedevičių su broliu ir brolvaikiu ir Jokūbą Ivaškevičių, irgi su broliu, ir Bogdaną Demitovičių su broliu ir Viktavičiaus Anelę, nes žmonės yra vargani ir pilnai tarnybos nuo 
seno negali atlikti, negali pilnai pasitarnauti valdovui ir taip pat dvaro pūdymuojančias žemes Naruševičynę ir Petevščiną, kurias valdė ir Pikelis ir Romeika. Taip pat Moto laikytas Žuromskynę ir Ringeliškes, ir Butviliškes, kurios pūdymuoja nuo seno.
Ir aš, suradęs tijūną (ūkvedį –V.K.) ir prievaizdą, prižiūrintį valstiečius, juos apklausiau. Jie man pasakė, kad nuo senų laikų iš ten jokių pajamų negaunama. Už bajoro nuolankumą daviau jam keturias tarnybas su žemėmis, kurias jie dirbs (Išvardinti anksčiau minėti laisvi žmonės ir jų apgyvendintos žemės). Ir daviau Mykolui Fiodorovičiui šį raštą su mano antspaudu. Rašyta Peršekėje 1532 Dievo gimimo metais. gegužės pirmają dieną“ (Lietuvos Metrika. Knyga 19 (1528-1538). Užrašymų knyga 19, dokumentas 126. Vilnius. Lietuvos Istorijos institutas. 2002, p.157). Tai liudija kunigaikščio įtaką karaliui. Kunigaikštis buvo taip pat Lietuvos Ponų Tarybos, su kuria karalius tardavosi, narys.
Nurodytų vietovių ribos iki šiol nenustatytos.
Pirmasis kunigaikščio Motiejaus testamentas
1536 rugsėjo 4-oji diena. Peršekė. Lietuvos Metrikos knygoje šis įrašas pavadintas „Tai laiškas, kurį jo malonybei karaliui rašė Birštono vietininkas kunigaikštis Motiejus 
Mikitinyčius ir kurį karalius nurodė į knygą įrašyti. Kažkada jis dovanojo jo malonybei karaliui pinigų sumą, kurią jis paliko jam kaip užstatą už jo valdomą Birštono valsčių, ir dėl jo sūnų. Tai pirmasis Motiejaus testamentas „Jo šviesybei maloningam karaliui. Tą pinigų sumą, kurią turiu pas Jūsų mylistą už savo valdas Birštone, dėl to ir mano laiškas šis atsirado. Metai eina ir sirgdamas surašiau ir nuo tos sumos savo vyriausiam sūnui Jaroslavui vieną tūkstantį kapų grašių, o 500 grašių sūnui Jonui iš tos pačios sumos, kurią pas Jus, maloningas karaliau, turiu. O likutį iš tos Birštono sumos su kai kuriuo mano turtu pavedu Jonui Gornostajui. „Jūsų malonybės žemės iždininkui, saugojimui. O paskui, kaip su Dievo malone bus. Gal iš jo dalį mano vyresnysis sūnus paims, jeigu jis liūdesio neatneš ir jeigu iki šiol tai daryti nesiliaus, tai tuomet savo testamentą atšauksiu. Kiekvienam galima pagal Lietuvos Statutą testamentą daug kartų rašyti ir keisti. Ir taip pat turiu teisę tuos pinigus Jums, Jūsų malonybe, pagal šį raštą iš Jono Gornostajaus grąžinti. Aš dėkingas Jūsų malonybei už atmintiną jūsų gerumą, mielaširdystę. Ir už tai savo pinigus, esančius Birštone, dovanoju Jums, malonybe, savo valdovui, duodu ir dovanoju be jokios prievartos 
ir kad šiuo raštu tuos pinigus iš Jono Gornostajaus paimti. Ir nebūnie palikti tie pinigai nei Jono Gornostajui, nei mano vaikams. Rašyta Peršekėje 1536 Dievo gimimo metais rugsėjo 4 d. Jūsų maloningas valdove, tarnas Birštono laikytojas, žemai besilenkiantis Motiejus Mikitinyčius. ((Lietuvos Metrika, Knyga 20,(1536-1539). Užrašymų knyga 20, dokumentas 130. Vilnius. Lietuvos Istorijos institutas. 2009, p. 204-205).
Apie skausmingas dvasines akimirkas prieš mirtį
Turto į kapą nenusineši. Deja, su tėvo ar motinos priešmirtiniais paveldėjimo dokumentais dažnokai ateina į šeimą nesantarvė. Ne visais atvejais, bet neretai testamentas atspindi realią šeimos santykių būklę. Kažkas lieka nuskriaustas, santykiai tarp brolių ir seserų traukiasi…
1522 metais LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis įkeitė kunigaikščiui Motiejui Birštono valdas už didelę sumą – 2000 kapų grašių. Tie pinigai po jo mirties turėjo būti grąžinti paveldėtojams. Didelę likusių pinigų dalį – 500 kapų grašių Motiejus dovanoja Valdovui. Kodėl? Kunigaikštis Motiejus turėjo 3 santuokas, dvi ankstesnės žmonos mirė dėl ligos. Kilo problemos dėl turto pasidalijimo. Vaikai iš pirmųjų dviejų santuokų norėjo nuskriausti Motiejaus žmoną Tomilą. Daug turto susigriebti siekė vyresnysis sūnus Jaroslavas… Dar bus du testamentai. Pateiksime juos, nes tai ir pamokos šiai dienai.
Atkreipiu dėmesį į kunigaikščio Motiejaus įtakingą bičiulį Joną Gornostajų (1501–1558). Jiedu susibičiuliavo, kai šis nuo 1525 metų užėmė Darsūniškio valdytojo pareigas. Iki tol 1508 m. jis – didysis raštininkas ir dvaro maršalka. 1522 m. –pasiuntinys Maskvoje. 1522–1525 – Slonimo, Zelvos valdytojas. 1531–1542 – Trakų vaivada. 1549–1551 – Vilniaus vaivada. Po kunigaikščio Motiejaus mirties, 1539–1551 – Birštono vietininkas. 1551–1558 – Naugarduko vietininkas. Ar tai neapibūdina ir kunigaikščių Holovčinskių pradininko Motiejaus asmenybės? Ar neapibūdina jo įtakos mūsų kraštui?
Visi Lietuvos Metrikos knygų testai versti iš rusėnų kalbos.
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“