Ką jie mums padarė

„1947 metais paskelbus seniai visų lauktą VKP(b) CK nutarimą „Dėl kolūkių organizavimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR“ ir įkūrus eksperimentinį pavyzdinį Marytės Melnikaitės kolūkį Dotnuvos valsčiuje, Tarybų Lietuvoje prasidėjo nebesustabdomas procesas. Ir štai netrukus jau galima buvo ne tik Maskvai, bet ir pasauliui pasigirti, kad, nors 1948 metais Lietuvos TSR buvo kolektyvizuota vos 3,8 % privačių ūkių, 1950 metais šis rodiklis jau siekė 80%, o 1953-iaisiais kolektyvizacija pagaliau pergalingai ir galutinai buvo baigta“ (H. Kunčius „Kolūkio metraščiai“ 2021).
Skaičiai, nutarimai, dokumentai neišgalvoti, surasti archyvuose, nors romanas, pasak kultūros žurnalisto Gedimino Kajėno, balansuoja tarp pamfleto, groteskinio šaržo bei absurdo komedijos. Tačiau autorius kelia ir šiandien aktualius klausimus. Vienas iš jų – kaip nutiko, kad prievarta primesta nauja tvarka, kurios simboliu kūrinyje ir tampa kolūkis, galiausiai tampa sava, o jos sugriuvimas laikomas didžiausia nelaime?
Kolūkių kūrimosi ir egzistavimo istorija Lietuvoje kol kas gana mažai tyrinėta. Bylos Kauno regioniniame valstybės archyve, ieškant medžiagos Alksniakiemio krašto istorijai, niekieno nebuvo čiupinėtos. Peržiūrėjau turto suvisuomeninimo aktus, turto apskaitos knygas, pasodybinių sklypų apmatavimo aktus ir kitą negausią medžiagą. Visuotinų kolūkio susirinkimų ir valdybos posėdžių protokoluose ryškiausiai atsispindi kolūkinio gyvenimo kasdienybė. Tie dokumentai kelia šiurpą: viskas atimta ir viskas uždrausta. Gąsdinimai, grasinimai, bausmės. Skurdas, neteisybė, prievarta. Visiškas, kvailas komunistinis neūkiškumas.
Kaip buvo sukurti kolūkiai? Iš balbieriškiečio Jono Stagniūno prisiminimų, užrašytų 1997 m.: „Nuo 1948 metų žmonės buvo raginami stoti į kolūkius. Rašytis ragino susirinkimuose ir vaikščiodami po kaimus. Gyventojai į kolūkį nesirašė, nebent kas nors buvo įrašytas apgaulės būdu. Matydami, kad vien žodžiais ir gąsdinimais gyventojų neįveiks, 1950 metais uždėjo labai didelius mokesčius. Daugiau kaip po 1000 rublių už vieną hektarą, o tuo laiku karvė mažiau kainavo. Jei kas nesumokėdavo mokesčių, viską iš gyventojų paimdavo labai mažai įkainodami. Sušaukę pas Jurgį Mažeiką susirinkimą stribai pareikalavo rašytis į kolūkį arba už mokesčių nesumokėjimą bus viskas paimta. Ir taip 1950 m. rugsėjo 10 dieną buvo įkurtas kolūkis „Gelčių ąžuolas“. Taip per kelerius metus visoje Lietuvoje valstiečių sodybos išdraskomos, turtas perimamas bendron nuosavybėn.
Prienų rajono Mačiūnų apylinkės Juliaus Janonio kolektyvinio ūkio valstiečio Gribausko Prano, Motiejaus, suvisuomeninto turto aktas Nr. 38 (1951 m. rugpjūčio 17 d.) rodo, kad iš jo atimama: kluonas šiaudų stogu 22×8, fuktelis „Triumph“, maniežas keturių dyselių, akėčios traktorinės 3 palų, plūgas vienvagis, vežimas ant geležinių ašių, pakinktai. Palaipsniui iš kitų valstiečių paimama akėčios, vežimai, plūgai, drapakai, rogės, arpai, kuliamosios mašinos, kluonai, tvartai, arkliai, net gyvenamieji namai. Iš komisijos aktų, kurie dažnai būna be parašų, neaišku, nuo ko priklauso turto įkainavimas. Pavyzdžiui, Marcinkevičiaus namas 20×10 m skardiniu stogu įvertintas 500 rub., Tamošiūno medinis kluonas – 1400 rub., tvartas 1200 rub., svirnas 500 rub.
Turtas jau bendras, prasideda kolektyvinis darbas. Šaukiami visuotiniai kolūkiečių susirinkimai, vyksta valdybos posėdžiai. 1952 m. balandžio 14 d. svarstoma: 1. Linų džiovyklai skirti Petrušauskaitės svirną. 2. Kisieliūtei pavedama į kitą posėdį iškviesti klubo – skaityklos vedėjas išklausyti jų darbą. 3. Kritusio paršelio šėrikę Šabasevičienę perduoti liaudies teismui. Įpareigoti fermos vedėją, kad pristatytų skrodimo dokumentus ligi balandžio 25 d. 4. Valdybos narys Jonūnas praneša, kad Sinkevičienė arklį paėmė ne savavališkai, bet jai brigadininkas davė, tai brigadininkui Slavinskui už tai, kad davė arklį į turgų važiuoti sėjos metu, nurašyti 5 darbadienius. 5. Gelbūdos Juozo pareiškimo svarstymas. Pareiškimą patenkinti tada, kada pristatys iš daktaro pažymėjimą, kad tikrai operacija reikalinga.
Metai keičia metus, bet darbai ir vargai nesitraukia nei per žingsnelį. Jau 1955-ieji. Trūksta pašarų, gyvulių stovis blogas, šienas buvo suvežtas šlapias, supelijo. Miško kirtimo planai nevykdomi, inventoriaus remontas nevyksta.
Tvarka griežta, tačiau kažko bijoma. „Lapkričio mėn. 6 d. svarstyta: 1. 36-ųjų metinių Didžiosios Spalio revoliucijos minėjimui pasiruošti. Nutarta: nuo 1953 m. lapkričio mėn. 6 d. 18 val. iki lapkričio mėn. 9 d. 9 val. ryto sustiprinti priešgaisrinę apsaugą, įpareigoti drg. Ulecką Kazį už visą laikotarpį būti atsakingu. Pastatyti sustiprintas sargybas prie sandėlių, fermų, pašarų bazių bei įrengimų ir įvesti kontoroje budėjimą po 2 asmenis pradedant nuo 1953 m. lapkričio mėn. 6 d. 18 val. iki 1953 m. lapkričio mėn. 9 d. 9 val. ryto pagal nustatytą grafiką. Be to, visą laiką turėti vieną paruoštą pastotį prie kontoros.
Kad darbo našumas didėtų, kolūkiečius reikia skatinti, geriausia – bausmėmis: paukštininkei Murauskienei kritusias 34 vištas atstatyti. Neatlikusiems miško prievolę sumažinti pasodybinius sklypus 50 proc. Brūzgai nubraukti 25 darbadienius už arklių nušėrimą. Nubraukti 5 darbadienius tam, kas išduos arklius be pirmininko žinios. Imtis griežtų priemonių prieš tuos, kurie neravi kukurūzų. Neišdirbusius darbadienių minimumo kolūkiečius apdėti mokesčiais. Ryte nuo 8 val. išeiti į darbą ir 19-20 val. vakaro baigti. Už pavėlavimą nustatytą laiką atvykti į darbą nubraukti 5 darbadienius. Deltuvienę Magdę dėl neišdirbto darbadienių minimumo pašalinti iš kolūkio, uždrausti ganyti kolūkio laukuose gyvulius ir neleisti naudotis pasodybiniu sklypu“. Kaip išgyvenai, Magdele, šitaip kaimynų (kolūkio valdybos) nuskriausta?
Posėdžiuose svarstomi įvairūs prašymai, kai kurie iš jų patenkinami: Šiugždiniui Juozui karvės šėrimui duoti už darbadienius po 1 kg šiaudų, viso 250 kg. Šiugždinio Prano karvei 200 kg šiaudų, Langienei Domicelei 100 kg šiaudų, Bukevičiui Antanui 80 kg, Aukštakalnytei Antosei 43 kg, Bertlingui Broniui 148 kg, Šiugždiniui Povilui 100 kg, Revinskui Antanui 128 kg. Zujui Jurgiui skirti 15 arų žemės. Tirvai Pranui skirti 15 a žemės. Pyragaitei Marei skirti 50 kg miežių brolio palaidojimui. Čiužui Kaziui skirti 50 kg miežių dukters palaidojimui. Tamošiūnienės Marės pareiškimą dėl vyro palaidojimo patenkinti kaipo esančią sunkioje materialinėje padėtyje (turinčiai gausią 9 vaikų šeimą) ir skirti 50 kg vasarinių kviečių.
Tačiau ne visiems taip sekasi. Zujui Antanui pašarų neskirti, nes pašaru apsirūpinęs. Kitus prašymus atmesti, nes kolūkyje pašarų nėra. Vilkui Povilui žemės daržovių pasisodinimui neduoti. Grūdų neskirti, nes nėra išdirbta darbadienių norma. Medžiagų stogo pataisymui neskirti, nes pirmoje eilėje reikia visuomeniniams pastatams. Tirvai Pranui pašalpos neskirti, nes jį gali išlaikyti brolis, pas kurį gyvena. Šlekio Jurgio iš kolūkio neišleisti, nes išvyksta į Ežerėlio durpyną dirbti. Aukštakalnytei Antaninai mokesčių bei prievolių nenubraukti, nes buvo darbinga ir galėjo išdirbti minimumą.
Propagandinis darbas stiprėja, protokolai liudija, kad susirinkimuose skaitomi pranešimai apie TSKP CK plenumų uždavinius žemės ūkiui, vieningai palaikomi kandidatai į TSRS Aukščiausiąją tarybą, per pačią šienapjūtę skaitoma paskaita „Stalininė komunizmo statyba“. MGB viršininkas aiškina, kad kolūkyje daug vagių, gyvuoja degtinės varymas. Daugumoje susirinkimų dalyvauja rajono partijos instruktorius Gromovas, apylinkės pirmininkas Stanevičius, MTS direktorius Kudrašovas, Prienų vykdomojo komiteto pirmininkas Palšys, teisėjas Kastygovas, partijos antrasis sekretorius Bondarenko.
Istorikai yra apleidę šį istorijos laikotarpį – tokį skaudų, taip sujaukusį žmonių gyvenimus ir jų mąstyseną. Juk yra žmonių, iki šiol gailinčių sugriautų kolūkių. Taip, ta pirmoji kolūkinė karta jau išmirė, jų vaikai prisitaikė, dirbo, gyveno, gėrė, linksminosi, vogė, statėsi namus – ten, kur nurodė valdžia. Kokia kaina? „Ką jie mums padarė – iki šiol iki galo nesuvokėme. Viena kitą keitusios okupacijos, penkiasdešimt totalitarinio režimo sąlygomis pragyventų metų giliai paveikė mūsų sąmonę, savimonę ir santykius. To siekiama buvo labai nuosekliai – vienas iš svarbiausių totalitarinės sistemos tikslų buvo pakeisti, perdirbti žmogų, pagaminti kokybiškai kitokios sąmonės individą. Kai labiau į tai įsigilini, sistemingumo mastas tiesiog pribloškiantis (D. Gailienė „Ką jie mums padarė“ 2008).
Anot H. Kunčiaus, „neturėję laisvės patirties, atsakomybės už savo gyvenimus jausmo, šaliai atkūrus Nepriklausomybę, neretai jie ir dabar trokšta sugrįžti ten, kur jautėsi saugūs – į kalėjimą. Kodėl? Nes laisvėje gyventi jiems nepavyksta. Todėl ir šiandien kartais ilgimasi tvirtos rankos politikos ar kitaip mąstančių ir atrodančių persekiojimo. Tai yra didysis laisvės paradoksas“.
(Kauno RVA Fondas R-737, apyrašas 1, bylos 11, 26, 64, 21. Fondas R-71 apyrašas 1, byla 30.
Dainora Šaltienė, kraštotyrininkė