Praeitų amžių eksponatai – apie permainingą Prienų miesto istoriją

Dar tik vienerius metus veikianti Istorikų ir kolekcininkų draugija gruodžio 1 d. pakvietė į antrąją jos iniciatyva surengtą parodą „Prienai imperijų gniaužtuose“ (Prienų raida nuo 1795 iki 1918 m.), kuri suintrigavo ne tik savo krašto istorija besidominčius prieniečius, bet ir svečius iš Vilniaus, Kauno, Trakų. Prie stendų Prienų kultūros ir laisvalaikio centre ilgai aptarinėti eksponatai, diskutuota. Paroda, matyt, neatsitiktinai sulaukė lankytojų antplūdžio, juk po dešimtmečius trukusio sąstingio ir faktų klastojimo žmonės vis dar ieško tiesos ir po kruopelytę atkūrinėja tikrąją savo istoriją.
Šiandien skamba neįtikėtinai, bet Prienai istorijos bėgyje buvo ne eilinis bažnytkaimis, jis pasižymėjo kaip pavieto centras bei centrinis dabartinės Suvalkijos miestas, turėjęs savivaldos teises ir laisves, vystęs prekybą, pramonę, buvęs atviras įvairioms religinėms konfesijoms. Ir tik susidūrus dviems imperijoms, perbraižytas Europos žemėlapis lėmė, kad Nemunas tapo šias galybes skiriančia riba, o Prienai – pasienio miestu. Geopolitinė situacija nulėmė Prienų nuosmukį.
Istorikų ir kolekcininkų draugijos nariai Mindaugas Rukas ir Adomas Miliauskas padėkojo visiems, prisidėjusiems prie parodos organizavimo, pirmiausia partneriams ir rėmėjams – Prienų rajono savivaldybei, Prienų kultūros ir laisvalaikio centrui, Prienų krašto muziejui, privatiems asmenims. Matoma ir prasminga Istorikų ir kolekcininkų draugijos narių veikla pasidžiaugė Prienų rajono savivaldybės vicemerės Jūratė Zailskienė ir Laimutė Jančiukienė. Už parodytą iniciatyvą plačiau atverti primirštą Prienų krašto istoriją parodos organizatoriams įteikta mero Alvydo Vaicekausko padėka.
Istorikas, VDU mokslo darbuotojas Arvydas Pakštalis, skaitydamas pranešimą apie XIX a.– XX a. pr. Prienų istoriją, akcentavo tai, ko Prienai – mažasis pasaulio centras – neteko atsidūręs Rusijos ir Prūsijos imperijų gniaužtuose po Abiejų Tautų respublikos padalinimų. O jis buvo nustumtas į Prūsijos imperijos rytinį paribį, liko be 1791 m. Lietuvos ir Lenkijos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio miestui suteiktų privilegijų ir pajamų iš pramonės, miškų ir dirbamų žemių, be miesto augimo ir bajorų saviraiškos galimybių.
Kaip atskleidė istorikas, rašytiniai šaltiniai liudija, kad aptariamuoju „cariniu“ laikotarpiu Prienai pagal įvairias sutartis nuolatos pereidinėjo iš rankų į rankas. O 1815 m. įkūrus Lenkijos karalystę, jos sudėtyje tapo Rusijos imperijos dalimi.
Istoriniai „viražai“ lėmė ir miesto būklę: jis išgyveno pakilimo ir krizės laikotarpius. Anot istoriko Arvydo Pakštalio, miesto vystymuisi palanki situacija susiklostė maždaug nuo 1820 m.: pradėta tvarkyti miesto infrastruktūra, centrinėje miesto aikštėje buvo pastatytas naujas Prienų rotušės daugiafunkcis pastatas, kuriame įrengtos ir administracinės, ir pagalbinės paskirties patalpos. Išaugo popieriaus gamybos pramonė, o 1868 m. pradėjo veikti Lazario Goldbergo alaus bravoras. Didėjo ir gyventojų skaičius, 1851 m. jų surašyta 2360 (lietuvių – 670, žydų – 1490, vokiečių – 200).
Miestas buvo tolerantiškas kito tikėjimo žmonėms. 1841 m. įkurta evangelikų liuteronų parapija Prienuose, 1844 metais pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia. 1875 m. padidinta Prienų bažnyčia, įrengiant šonines navas.
Po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo 1905 m. Prienuose aktyviai pradėjo kurtis įvairios lietuvių draugijos, stiprėjo tautinė savimonė, moterų judėjimas už savo teises.
Pirmasis pasaulinis karas bei Vokietijos imperijos okupacija dar kartą nusmukdė Prienus. 1915 m. pastatytas pirmasis tiltas per Nemuną turėjo užtikrinti geresnį susisiekimą Prienams, tačiau greitai buvo sugriautas.
Todėl verta pamatyti parodoje eksponuojamus XIX a. Prienų miesto planus ir pastatų brėžinius, XX a. pr. miesto fotografijas bei įvairius to laikmečio daiktus, dokumentus, kurie yra papildomos informacijos apie Prienų praeitį šaltinis. Stenduose pateikiama 1819 m. Prienų rotušės projektas (nuotrauka viršuje), 1852 m. Prienų seniūnijos, 1862 m. Prienų dvaro ir malūno, evangelikų liuteronų bažnyčios, kapinių planai, XX a. pradžios miesto gatvių, pastatų, inžinerinių statinių, gyventojų fotografijos, įvairūs dokumentai. Galima pamatyti, kaip atrodo XX a. pradžioje išduotas pasas, Prienų taupomųjų kasų indėlininko knygelė bei antspaudas, notaro firminis blankas, L.Goldbergo alaus bravoro reklama, Prienų pašto korespondencija ir kt.
Kaip sakė parodos rengėjai, didžioji dauguma fotografijų iki šiol nebuvo publikuotos. Eksponatai yra surinkti iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo, Lenkijos Vyriausiojo senųjų aktų archyvo bei privačių kolekcijų.
A.Miliausko teigimu, būtent archyvuose galima surasti daug įdomaus apie Prienus, tačiau darbas su dokumentais juose dar tik pradėtas. Tuo tarpu senų daiktų iš Prienų gyvenimo mažai beišlikę, daugelis eksponatų yra gauti užsienyje.
Siekdami kuo informatyviau pateikti eksponatus, organizatoriai susidūrė su dilema, kaip pristatyti Prienuose gamintą popierių, kurį galima atskirti tik pagal plika akimi nelabai įžiūrimus vandenženklius. Techninis sprendimas buvo surastas, už tai A.Miliauskas padėkojo Mindaugui Aidukui.
Paroda „Prienai imperijų gniaužtuose“ (Prienų raida nuo 1795 iki 1918 m.) Prienų kultūros ir laisvalaikio centre bus eksponuojama visą gruodį. Pasak M.Ruko, Istorikų ir kolekcininkų draugijos nariai jau dirba ir prie kitų projektų, vienas iš jų susijęs su Veiverių mokytojų seminarija, todėl galima tikėtis naujų parodų su išskirtiniais eksponatais.
Dalė Lazauskienė
Autorės nuotraukos