Portugalija: nuo sūdytos menkės iki įspūdingų vienuolynų

Jūratė Zailskienė

Jei automobiliu visur, tai ir į Portugaliją turime taip važiuoti! Tad šeimos tradicijos nekeitėme. Pasiplanavome tris savaites atostogų, dar sausio mėnesį sudarėme maršrutą, užsisakėme viešbučius ir rugsėjo pradžioje pradėjome kelionę į pačią vakariečiausią Europos valstybę. Pasirinkome aplankyti centrinę ir šiaurinę Portugaliją, kurią pasiekėmė per tris dienas. Mes į ją patekome nuo Ispanijos miesto Badachoso pusės, kur jau pasienyje aplankėme UNESCO sąraše esantį fortifikuotą Elvas miestą, turintį įspūdingą tvirtovę, kitus įtvirtinimo statinius, jaukų senamiestį.

Gamta
Net 1793 km Portugalijos krantų skalauja Atlanto vandenynas, tad šalis džiaugiasi ir puikiais paplūdimiais, ir uolėtais krantais, ir kyšuliais, ir uostais. Vienas iš lankomiausių objektų yra Rokos kyšulys ir miestas Peniche, kurie yra labiausiai į vakarus nutolę Europos kyšulys ir miestas. Ypatingas reljefas, galinga bangų mūša, vėjas. Daug emocijų sukeliančios vietos. O visai netoli Peniche yra žvejų miestelis Costa Nova, kuriame dalis namų tokie spalvingi, kad neįmanoma nepasijusti tarsi vaikystės žaislų pasaulyje. Negana to, vos už kelių šimtų metrų – smėlėtas paplūdimys su puikiais takais pasivaikščiojimui.
Portugalijos kamštinis ąžuolas – tikra Portugalijos nacionalinė vertybė. Jų giraitės pietinėje šalyje tikrai žavi ir, jei nežinai apie juos nieko, kiek baugina. Skirtingos medžių kamienų spalvos, baltai užrašyti skaičiai, lupama žievė tikrai kelia klausimus: kam, kodėl ir ką tai reiškia? Mes smalsūs, tad, ko nežinojome, pasidomėjome. Kadangi žievė nuo šių medžių lupama kas dešimt metų, tai skaičius ant kamieno nurodo, kada tai įvyko. Jei užrašytas 0, tai reiškia, kad žievė lupta 2020, jei 7 – 2017, o jei 3 – 2023 metais. Paprasta, bet aišku, kad kalbama apie paskutinius dešimtmečio metus su tuo skaičiumi ir jokios painiavos! Pasirodo pati išraiškingiausia ir gražiausia žievė būna pirmojo lupimo, o kamienas – nuo ryškiai oranžinės spalvos tik nulupus žievę – kiekvienais kitais metais vis blanksta, kol užauga nauja žievė. Visi kamštiniai ąžuolai turi savininkus, medžius draudžiama kirsti, tik su leidimais, kuriuos išduoda ministerija. Na, o gamina iš kamščio įvairiausius dalykus – nuo kamščių vynui, padėkliukų iki rankinių, batų ir šviestuvų.
Ir nors šalyje gamtinių objektų turistams yra tikrai daug, bet ne kartą nustebino pakankamai prasti keliai arba takai jų link. Ko gero, Portugaliją lanko tiek turistų, kad jau nėra ko stengtis juos pritraukti, o sekmadieniais daug kur už bilietus į muziejus moka tik užsieniečiai – vietiniams lankymas nemokamas.
Labai nustebino, kad šalyje labai daug eukaliptų. Šis invazinis augalas Portugalijoje kelia daug emocijų. Europą šis medis pasiekė XVIII a. ir buvo naudojamas kaip dekoratyvinis augalas. Portugalijoje juo buvo gaivinami miškai, užkertamas kelias erozijai, o nuo XX a. vidurio eukaliptas naudojamas kaip žaliava popieriaus pramonėje ir šiuo metu paplitęs kone labiausiai iš visų medžių. Bet… Vis labiau pasigirsta balsų, kad tragiški gaisrai, kurie Portugalijoje kyla po karščio bangų, paskutiniu metu tampa nekontroliuojami dėl eukalipto žievės ir lapų degumo bei lengvai vėjo nunešamos degančios žievės.
Kalbant apie gamtą, niekaip negaliu nepaminėti nuostabiosios Duoro upės, kurią labai norėjosi pamatyti, pajusti ir pažinti. Upės ilgis 895 km, ištakos Ispanijoje, o į Atlantą įteka Porto mieste. Šios upės slėniai – UNESCO paveldo sąraše ir išsiskiria neaprėpiamais plotais, įtvirtintomis laiptuotomis eilėmis, kuriose auga vynuogės, aksominio skonio vyno žaliava. Upėje ne vienas energijos gamybos statinys, įrengti šliuzai laivams, vyksta intensyvi laivyba. Galima paplaukioti ir valandą su mažomis jachtomis, turistiniais laiveliais, ir kelias dienas su didžiuliais kruiziniais laivais, kuriuose laukia kajutės, restoranai, baseinai. Duoro upės slėnio miesteliuose gali praleisti ne vieną dieną – veikti bus ką, o vaizdai– kaip tu juos bepamatysi: ar iš automobilio, ar iš laivo – tiesiog užburiantys.

Miestai, vienuolynai, bažnyčios
Portugalijos centrinėje ir šiaurinėje dalyse gausu išskirtinių UNESCO paveldo objektų.
Žavus Obidos miestelio senamiestis pasiūlys pamatyti siauras gatveles su parduotuvėlėmis ir kavinukėmis, įspūdingas miesto gynybines sienas, knygyną, įsikūrusį bažnyčioje, bei paskanauti vyšnių likerio šokolado taurelėje. Evora išsiskiria XVI a. pastatyta kaulų koplyčia, kurią statydamas pranciškonų vienuolis norėjo pabrėžti žemiško gyvenimo laikinumą. Ir apie tai byloja ne tik vidaus interjerą puošiantys (jei taip galima pasakyti) kaulai, kaukolės, bet ir užrašas „Mes, kaulai gulintys čia, laukiame tavųjų“. Nedidelis miestas ant kalvų Sintra paperka žalumu ir lankytinais objektais: Nacionaliniai rūmai su kaminais, tapusiais šio miesto simboliu, Penos rūmai, Maurų pilis, puikus senamiestis. Būtent čia pirmą kartą išgirdome atliekant gatvėje fado (portugalų ilgesio dainas). Mafra didžiuojasi ištaigingais baroko rūmais, o senoji Portugalijos sostinė Gimarainšas – X-XI a. pilimi, XV a. rūmais ir keltuvu į kalną, kur prie bažnyčios, tarp riedulių, įrengtas laisvalaikio parkas.
O ką jau kalbėti apie gerai išsilaikiusius (Portugalija nekariavo II pasauliniame kare, todėl tikrai turi ką parodyti) vienuolynus. Puošnus Portugalijos gotikos, vadinamo manuelio stiliaus, Batalha vienuolynas, kurį XV a. pastatė karalius Manuelis I pergalei prieš Kastilijos karalių pažymėti. Ir išorė, ir vidus pasižymi grakščiais raižiniais, išskirtinėmis detalėmis. Vienuolynas įdomus ir tuo, kad dar šiandien vienos koplyčios stogas nebaigtas, bet tai tik suteikia daugiau žavesio, kai, pakėlus galvą, pamatai žydrą dangų. XII a. gotikinio Alcobaca Švč. Mergelės Marijos vienuolyno bažnyčios navos, kurioje yra puošnūs karaliaus Pedro I ir jo žmonos sarkofagai, ilgis – 106 metrai, vienuolyno virtuvė išsiskiria dydžiu, galingu kaminu ir maisto ruošimo statiniais, kiemeliai – jaukumu bei dekoracijomis. Tamplierių ordino XII a. įkurta Tomaro pilis ir vienuolynas – dar vienas UNESCO šedevras. Gerai išsilaikiusi virtuvė, koplyčia, painūs koridoriai ir laipteliai, gražūs vidiniai kiemai, įspūdingas 40 įvairaus dydžio celių korpusas – viskas labai patiko.
Kelionės metu aplankėme religinę Portugalijos sostinę Bragą, kurioje gausus istorinis palikimas. Mieste yra katedra, 7 bažnyčios, arkivyskupo rūmai, ne vienas muziejus, rotušė. Šalia miesto įsikūrusi įspūdinga Bom Jesus do Monte (Gerojo Jėzaus ant kalno) bažnyčia, į kurią galima patogiai nuvažiuoti ir miesto autobusu, o visą grožį patariame pamatyti lipant į viršų. Į bažnyčią veda piligrimų kelias – daugybė barokinių laiptelių (bandžiau suskaičiuoti pakopas – be pirminių didžiųjų laiptų yra beveik 300 laiptelių). Kelyje įrengta 14-ka Kryžiaus kelio stočių, o vidurinę laiptų kelio atkarpą puošia fontanai su mitologinėmis biblinių personažų skulptūromis (vanduo bėga iš akių, nosies, ausų, burnos, ąsočio, kryžiaus), kurios simbolizuoja žmogaus pojūčius. Laiptų viršuje atsiveria vaizdas į Bragą. Šios bažnyčios laiptai – vieni iš įspūdingiausių kada nors matytų laiptų.
Bragos gyventojams, be istorinio palikimo, ypatingai svarbus ir futbolo klubas „SC Braga“, įkurtas dar 1921 m. Miestas pilnas šio klubo reklamos, nes šiuo metu žaidžia Europos čempionų lygoje, yra ir klubo atributikos parduotuvė bei sirgalių baras.
Beje, Portugalijoje labai daug miestų ir kaimų įsikūrę kalvotose vietovėse. Tai ne tik gražu, bet ir kelia šiokių tokių nepatogumų. Tokia kalvota yra ir Coimbra centrinėje Portugalijoje, kuri garsi senamiesčiu ir senuoju universitetu. Gyvas studentiškas miestas, daug pramogų siūlantis senamiestis, nelengvas kopimas į kalvą, norint aplankyti 1290 m. įkurtą universitetą. Daug emocijų ir įspūdžių! Nors nemokamai galima pamatyti senojo universiteto išorinį ansamblį ir vidinį kiemą, verta nusipirkti bilietus ir aplankyti daugiau. Tikrai patiks viskas – ir koplyčia, ir chemijos kabinetas, ir karalių rūmai, jau nekalbant apie universiteto kalėjimą (1593–1834 m. Universitetas naudojosi privilegija turėti savo kalėjimą, kad studentai, dėstytojai kalėtų atskirai nuo miesto kalėjimo) bei nerealiai puošnią barokinę biblioteką. Tarsi nujausdami, universitetą lankėme rugsėjo 18 d., kuri sutapo su mokslo metų pradžia. Tai leido mums šiek tiek prisiliesti prie studentiškų tradicijų. Juodai apsirengę ir su juodomis mantijomis pasipuošę studentai išdidžiai globojo pirmakursius, vyko judėjimas tarp fakultetų, girdėjosi skanduotės, dainos, juokas. Geras jausmas.
Kadangi Portas labai kalvotas, ir vaikštant gali užeiti noras paieškoti transporto priemonių, tai jų yra įvairių: metro, autobusai, tramvajai, funikulierius, keltuvai. Yra ir Hop on hop in turistiniai autobusai, kurių sustojimai išdėstyti nelabai patogiai, tad reikia pasvarstyti, ar verta išleisti mažiausiai 22 eurus dienai, nes išlipus gali ir nerasti, kur įlipti. Porto mieste reikėtų paplaukioti turistiniu laivu, aplankyti Porto katedrą, ne vieną puošnią bažnyčią, Lelo knygyną, Biržos rūmus, Ribeiros gatvę, portveino sandėlius kitame Duoro upės krante ir dar daug ką. Norėčiau išskirti kelis objektus, kurie mums įsiminė labiausiai. Žavūs tramvajukai, kaip ir Lisabonoje (tik ne tokie spalvingi), Porte kursuoja nuo XIX a. pabaigos ir sukuria miestui išskirtinumą. Metalinis Luis I tiltas, jungiantis Porto ir Vila Nova de Gaia priemiestį, veikia nuo 1886 m., o jam pastatyti panaudota 3000 tonų plieno. Tikrai graži Sao Bento geležinkelio stotis, kurios sienos išpuoštos keraminėmis plytelėmis (azulejomis), pasakojančiomis Portugalijos istoriją. Nors vykstant į kelionę nežinojome, bet Do Carmo bažnyčioje aptikome labai įdomų objektą – slaptą namą, kuris išsidėstęs per keturis aukštus ir yra pats siauriausias (1,5 m pločio) Portugalijos namas, jungiantis šią bažnyčią su šalia esančia Karmelitų. Porte mes buvome tris dienas, lankėme turistinius objektus, degustavome, grožėjomės vaizdais, plaukėme laivu, bet supratome, kad reikės kada nors čia grįžti.
Aplankėme ir miestus, neįtrauktus į UNESCO paveldo sąrašą, kurie nenuvylė. Išskirčiau piligriminį miestą Fatima, kuriame yra šventas kompleksas Dievo Motinos garbei, pastatytas toje vietoje, kur 1917 m. trys vietinio kaimo piemenys pamatė Mergelę Mariją. Paliko įspūdį didžiulė erdvė maldininkams, nuolat besikūrenančios krosnys, kur maldininkai meta ir degina žvakes už save, artimuosius bei mirusiuosius. Įvairių dydžių žvakių buvo galima nusipirkti šalia, o jos kainavo nuo 30 centų iki 3 eurų, ir niekas nestebėjo – įdedi į dėželę pinigus ar ne.
Manau visi, kas buvo Portugalijoje (ar sostinėje, ar poilsiavo prie jūros), suvenyrinėse parduotuvėse atkreipė dėmesį į spalvotą gaidį. Šios šalies simbolio istorija kildinama iš Barcelos miesto, pro kurį eina Santiago de Compostela kelias. Pasakojama, kad dar viduramžiais neteisingai vagyste apkaltintas piligrimas, kurį valdovas norėjo nubausti mirties bausme, buvo išgelbėtas, nes gaidys, kuris buvo laikomas mirusiu, pragydo. O gaidžio giedojimą išpranašavo pats piligrimas, sakydamas, kad tai įrodys jo nekaltumą. Ir nors legendų apie šią istoriją yra įvairių, bet gaidys tapo teisingumo simboliu ir populiariausiu suvenyru iš Portugalijos.

Maistas
Tik įvažiavus į Portugaliją, pirmoje kavinukėje pasitiko užrašas Pasteis da nata (paštei da nata) – tai nuostabaus skonio nuo XVIII a. kepami traškūs kreminiai pyragaičiai. Belemo Jenonimo vienuolyne vienuoliai savo drabužius krakmolydavo kiaušinių baltymais, tad iš gausiai liekančių kiaušinių trynių ėmė kepti mažyčius pyragėlius, kuriuos ilgainiui pradėjo pardavinėti. Dažnoje kavinėje buvo siūlomas kavos ir šio pyragaičio elegantiškas duetas. Žinoma, negaliu nepaminėti, kad saldumynai šioje šalyje ypatingai svarbūs – daug parduotuvėlių, kavinukių, kuriose akys raibsta nuo saldumynų įvairovės ir gausos!
Natūralu, kad šalies prie Atlanto vandenyno gyventojų ir kavinių meniu gausu jūros gėrybių bei įvairios žuvies. Aišku, ir vartojimo kultūra aukšta – žuvis patiekiama šviežia. Štai vienoje kavinėje norėjome užsisakyti žuvienės, bet padavėjas maloniai paaiškino, kad žuvienę jie verda tik tada, kai lieka šviežios žuvies iš praėjusios dienos. Kadangi jie vakar nedirbo, tai žuvienės neturėjo iš ko virti. Šviežumo taisyklė negalioja menkei ir sardinėms, kurios čia užima ypatingą vietą. Sardinės vaizduojamos ant keraminių indų, staltiesių, rankšluosčių. Jos patiekiamos ne tik šviežios, bet ir įvairių skonių konservuose. Net atskiros konservų parduotuvės yra! O štai nors prie Portugalijos krantų menkių nėra (jos gaudomos Šiaurės Vakarų Atlante), bet sūdytos menkės daugybę metų padėjo jūreiviams apsirūpinti maisto produktais ir tapo gyvenimo dalimi. Kalbama, kad čia iš sūdytos menkės gaminama apie 400 patiekalų. Juo labiau, kad druskos šioje šalyje tikrai netrūksta. Kanalais išvagoto ir ne vieną Art Nouveau stiliaus pastatą turinčio Aveiro (vadinamo vietine „Venecija“) gyventojai nuo seno garino druską iš užliejamos Atlanto vandenyno lagūnos ir pelningai ją parduodavo. Žinoma, iš buvusių kelių šimtų garinimo baseinų šiuo metu liko tik keli, nes, anot mus plukdžiusio kapitono, jaunimas bijo sunkaus darbo (klasika). Žinoma, būtiną suvenyrą iš Aveiro, druskos maišelį, parsivežėme. Sako, kad patiekalai bus ypatingo skonio, tad namuose laukia skanaus maisto periodas.
Portugalai tikrai valgo ne tik žuvį, bet ir daug kiaulienos, ant kurios patiekalų dažnai pūpsodavo keptas kiaušinis, o garnyrui patiekiamos ir bulvės, ir ryžiai. Kaip sakė vietiniai, ryžiai jiems patinka ir jų valgo labai daug! Patarčiau paskanauti ir franchesiną – didelį sumuštinį, gausiai aplietą sūriu ir padažu.
Portugalijoje gaminama labai daug skanaus vyno. Kaip sužinojome Duoro upės muziejuje, vyną ir aliejų portugalus išmokė gaminti romėnai, o auginti prieskonius ir migdolus – arabai. Tad šių produktų įvairovė irgi stebino. Beje, rugsėjo mėnesį vyko intensyvus vynuogių skynimas ir jų pristatymas į vyno gamyklas, kooperatyvus. Matėme, kaip priimant vynuoges tikrina, ar jų yra iki talpos dugno, užuodėme spaudžiamų vynuogių sulčių kvapą, stebėjome vyno gamybos pradžios procesą. Na, o išskirtinis ir labiausiai šalį reprezentuojantis vynas – portveinas. Jo paslaptimis ir sunkiu darbu apgaubta gaminimo istorija jau ne vieną šimtą metų džiugina vyno gurmanų gomurius. Portveinas – pastiprintas vynuogių spiritu (gamintojai pradėjo jo pilti į gėrimą, kad plukdomas nesurūgtų) vynas, kurio gaminamos trys rūšys – raudonasis Ruby, baltasis saldžiausias Branco ir sodriausias Towny. Vynuogės, nokstančios Duoro upės slėnyje, sukaupia visas saulės, vėjų, upės dovanas, o vyndariai, pradedant derliaus nuėmimo ritualiniais šokiais ir muzika, baigiant sudėtingu statinių, pilnų vyno, gabenimu iš Duoro aukštupio į žemupį, sukuria dieviško skonio gėrimą. Gėrimą, kurį primygtinai rekomenduoju padegustuoti. Neabejoju, kad jį tikrai pamėgsite, o skanaudami taurelę prie kavos namuose, visada jusite Portugalijos skonį ir spalvas.

Praktiniai patarimai
Viso nuvažiuota 8 500 km.
Magistraliniai keliai Lenkijoje (ne visi), Prancūzijoje, Ispanijoje (ne visi), Portugalijoje – mokami, bet geri. Portugalijoje mokėjimo sistema paini (veikia ir kioskeliai, ir elektroninis apmokėjimas).
Benzinas šios kelionės metu buvo brangiausias Vokietijoje – 2,30 Eur magistralėje,1,87 Eur – pasukus į krašto kelią, Portugalijoje – apie 1,85 Eur.
Kelionėje mėgausitės skania ir pigia kava, kuri tikrai nenusileidžia italų gaminamai kavai.
Būtina turėti grynųjų – Portugalijoje nemažai vietų, kur atsiskaityti kortelėmis negalėsite.
Bilietai į vienuolynus, muziejus, pilis svyruoja nuo 4 iki 10 Eur (išskyrus Coimbros universitetą – čia bilietas prasideda nuo 11 Eur).
Kavinėse, tik atėjus, padedama duona ir užkandžiai, kurie nėra dovana. Jei valgysite – teks susimokėti. Beje, kainos maitinimo įstaigose Portugalijoje nesikandžioja.