Filmas apie Antaną Lukšą primena ir moko

Česlovas Iškauskas

Kiek kartų bežiūrėčiau autorės ir režisierės Rūtos Sinkevičienės filmą „Antanas Lukša. Brolio pažadas“, kaskart jis mane jaudina. Užtat, kad – tikras. Kad baisias kančias iškentėję liudininkai pasakoja tikras, nepagražintas tremties istorijas. Kad beveik valandos trukmės juosta pulsuoja tautos kančia, nenumaldomu laisvės siekiu, noru sutramdyti agresorių ir okupantą.

Rūtos Sinkevičienės filmas keliauja per Lietuvą.

Šį kartą žiūrovai buvo pakviesti į neseniai Gedimino prospekte Vilniuje atsidariusią Seimo Lankytojų salę, į kurią atvyko ne tik garbūs svečiai vilniečiai, bet ir pilnas autobusas iš Kapčiamiesčio. Įdomus atvejis: kolegės filmas jaudino ne tik su brolių Lukšų gimine susijusius žmones, ne tik pačius kūrėjus ar tremtinius, bet ir jaunus žiūrovus. Štai kodėl peržiūroje dalyvavęs profesorius Vytautas Landsbergis sakė, kad filmas paliečia mūsų tautos esmę, tad jį žiūrėti turi vaikai, moksleiviai, jaunimas. Juk iš tikrųjų karas tęsėsi iki išsivadavimo 1990 metais, bet juk jis vyksta ir šiandien Ukrainoje, kur grobiami ir deportuojami net vaikai. Tai pasakojimas ne vien apie Antaną Lukšą – garsaus partizano Juozo Lukšos-Daumanto brolį, bet ir apie visos Lietuvos likimą, sakė faktinis Lietuvos vadovas. Kalbėdamas apie sąsajas su karu Ukrainoje, profesorius pastebėjo iškalbingą detalę: keturių sūnų mama Ona Lukšienė, neradusi „enkavėdistų“ nužudyto ir miestelio aikštėje numesto sūnaus, nuo grindinio surinko pralietą nukankintųjų kraują, susirišo į terbelę ir palaidojo garbingoje vietoje. Tai ne vien simbolis, o įrodymas, kaip paprastas žmogus išgyveno ne tik už savo vaikus partizanus, bet ir už visą okupuotą Lietuvą… Mes matėme kraupius vaizdus iš Bučos. Ar tai ne tas pats karas prieš kraugerius?

Filmo peržiūroje apsilankė ir prof. V. Landsbergis.

Antanas Lukša, kaip ir jo trys broliai Juozas, Jurgis ir Stasys, po 1940-ųjų okupacijos, kai visus vyrus gaudė į raudonąją armiją, palaiminti Mamos, pasirinko rezistencijos kelią. Vadinasi, rinkosi ne tik patį pavojingiausią kovos būdą, bet ir gyvenimą miškuose, slėptuvėse, šaltyje, alkyje, nuolatiniame pavojuje. Kas šiandien taip pasielgtų, pristatydama juostą, kalbėjo R. Sinkevičienė. Štai kodėl mes geriau suprantame tuos ukrainiečius, kurie grįžta į tėvynę ir ima ginklą į rankas, nors okupanto gretos kur kas gausesnės.
Švedų žurnalistas, teologas, organizacijos „Blue/Yellow“ vadovas Jonas Ohmanas, atvykęs į Lietuvą tyrinėti rezistencijos laikotarpio ir tapęs paramos Ukrainai organizatoriumi, filme pabrėžė, kaip pagalbos iš Vakarų laukė mūsų partizanai, taip dabar ginklų prašo kovojantys ukrainiečiai. Pokario kova su okupantu truko bemaž 10 metų, o kiek tęsis rusiškasis teroras Ukrainoje, jei jos nerems Vakarai?
Filme yra unikalių kadrų ir apie tautos išdavikus – Juozą Markulį ir Nachmaną Dušanskį. Anuomet jie net buvo apdovanojami ir iš esmės išvengė atpildo. Antano Lukšos brolis Juozas demaskavo išdaviką, bet J. Markulis buvo skubiai išsiųstas į Leningradą, o grįžęs iki pat mirties 1987 m. buvo Vilniaus universiteto katedros vedėjas. Kitas veikėjas, turėjęs ilgametę NKVD smogiko patirtį, tardęs ir kankinęs partizanų vadus, taip pat ir Juozą Lukšą, 1989 m. ramiai pasitraukė į Izraelį, o šis atsisakė jį išduoti.
Žinoma, filmas ne apie tokias tautos atmatas. Bet jame skamba perspėjimas: šliaužiančios naujos rusiškos okupacijos sąlygomis tarp mūsų taip pat gali atsirasti išdavikų. Gi filmo autorė, parodžiusi, kaip iš pagarbos laisvės kovotojams 1990 m. per mitingą žmonės klūpėjo ant akmeninių laiptų prie Aukščiausiosios Tarybos, klausė: kas šiandien prieš ką nors atsiklaupia?
Kai Rūtos Sinkevičienės paklausiau, su kokiais sunkumais susidūrė kurdama filmą, ji sakė, kad sunkiausia buvo raustis dar nesuskaitmenintuose archyvuose, o jautriausias kūrybos metas – klausytis dar gyvų liudininkų pasakojimų. O jų vis mažėja. 1988 m. įkurtos Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovas Gvidas Rutkauskas sakė, kad pradžioje sąjungoje buvo 76 tūkst. narių, o šiandien – tik apie 10 tūkstančių.
Nejaugi su jais į užmarštį nueis ir tokių, kaip broliai Lukšos, kovų atminimas? Mokyklų vadovai, pedagogai, pirmiausia kreipiuosi į Jus…