Giminės atradimai Balbieriškyje

Justinas ADOMAITIS

Istorijos paslaptys neaplenkia vieno seniausių mūsų krašto miestelių – Balbieriškio. Pinasi skirtingų tautų ir šeimų linijos. Giminės pėdsakų ieško po įvairius žemynus išsibarstę litvakai, neatsilieka ir lietuviai, kuriuos istorijos vėjai vargti nubloškė ir į kaimynines šalis, ir į tolimus žemynus – Ameriką, Australiją ar netgi Afriką. Šiandienos lietuviai istoriją kartoja, matyt, esame prasti mokiniai…

Susitikimas prie bažnyčios

Balbieriškietis Juozas Vaičiūnas, dėl nežinomų priežasčių tapęs lenku Jozefu Wojczinskiu.

Prieš porą metų „Gyvenime“ aprašiau senosios Balbieriškio bažnyčios statytojo Silvestro Vaičiūno (1858-1897) gyvenimo istoriją. Šeima priklausė bažnyčios jurisdikcijai, dirbo klebonijos ūkiui. Po publikacijos netikėtai sulaukiau žinios iš kaimyninės Lenkijos. Barštyne (Bartoszyce), senųjų prūsų (bartų) įkurtame mieste, visai šalia Karaliaučiaus srities, gyvenantis jaunas istorikas Mykolas Monkevičius (Michal Monkiewicz), pasirausęs kelių valstybių archyvuose, nustatė esąs lietuvių kilmės. Išsiaiškino, jog Silvestras Vaičiūnas – jo proprosenelis. Neseniai Mykolas su savo seneliais Terese Marija ir Wieslavu lankėsi Balbieriškyje, bažnyčioje bendravo su klebonu kun. Remigijumi Veprausku, aplankė Vingio gatvę, kur iki Pirmojo pasaulinio karo stovėjo Vaičiūnų sodyba, paskui uždegė žvakeles ant Silvestro ir Marcelės bei Mykolo ir Magdalenos Vaičiūnų kapų.
Šeimos istorijos intriga slypi iki šiol taip ir neatsakytoje nežinioje: Silvestras turėjo tris vaikus – Mykolą, Petronėlę ir Juozą. Liudijimai apie pirmuosius du randami bažnyčios ir

Mykolas Vaičiūnas 1921 m. grįžęs į Lietuvą.

valstybių archyvuose, apie Juozą – kapų tyla. Siuvėjo amatą įvaldęs, raštingas ir išvaizdus devyniolikametis Juozas Vaičiūnas prieš Pirmąjį pasaulinį karą išėjo į Lenkiją ir dingo. Iki pat 2021 metų jo likimas nebuvo žinomas. Jaunam ir atkakliam istorikui Mykolui pavyko atsekti Juozo Vaičiūno gyvenimo kelią nuo Balbieriškio jurisdikos iki senųjų prūsų įkurto Barštyno dabartinėje Lenkijoje. Likimo vingiuose – du pasauliniai karai, Vilniaus krašto okupacija, tarnyba Lenkijos kariuomenėje, Molotovo-Ribentropo pakto pėdsakai, sovietams dalijant lietuvius karo pabėgėlius lenkams.

Likimo vingiai
Didžiausios istorinės Balbieriškio ir jo apylinkių netektys – 1700-1710 metų maras. Kaip rašo kun. Jonas Reitelaitis, vidutiniškai iš dešimties sodybų tuščios liko aštuonios. Parapijos administratoriai nefiksavo vėlesnių tautinės priklausomybės pokyčių. Iki 1918 m. vasario 16 d. viešajame Balbieriškio gyvenime (bažnyčioje, turguje) vyravo lenkų kalba, nors namuose kalbėta lietuviškai.
Žinoma Vaičiūnų giminės pradžia – XVIII amžiuje. Balbieriškietis Baltramiejus Vaičiūnas (1798-1848) ir jo žmona Kotryna Levanauskaitė (1798-1847) sukūrė šeimą 1819 m. spalio 26 d., susilaukė aštuonių vaikų: Antano-Povilo, Magdalenos, Julijono, Liudvikos, Marijonos-Petronėlės, Simono, Silvestro ir Pranciškos. Simonas (1825-1870) 1848 m. kovo 5 d. vedė Kotryną Kalinauskaitę (1825-1880 m.), susilaukė šešių vaikų: Marcijonos,

Petronėlė Vaičiūnaitė-Pažėrienė (stovi pirma dešinėje) 1942 m. tapo JAV piliete Petra Pazera.

Petronėlės, Ievos, Silvestro, Motiejaus, Marijonos. Silvestras (1858-1897) 1882 m. birželio 8 d. vedė Marcelę Sinkevičiūtę (1863-1909) ir susilaukė penkių vaikų: Marijonos, Rozalijos, Mykolo, Petronėlės, Juozo. Mykolas (1888-1969) 1909 m. spalio 21 d. vedė Magdaleną Kamičaitytę (1889-1988) ir susilaukė šešių vaikų: Marijonos, Petro, Jono (visi anksti mirė), Magdalenos, Onos, Petronėlės. Šeimas sukūrė pastarosios trys. Magdalena (1912-1992) ištekėjo už Antano Bieliausko iš Žvyrynų, Ona (1923-2003) – už balbieriškiečio Antano Adomaičio, Petronėlė – už Jurgio Slavėno iš Šeštokų. Visos susilaukė po du vaikus (Edmundo ir Virginijos, Justino ir Juozo, Jūratės ir Aušros), į Angliją emigravo tik Jūratė ir Aušra.
Apie Juozo Vaičiūno, jo brolio Mykolo ir sesers Petronėlės gyvenimo kelius nemažai žinių surinko Barštyne, Lenkijoje, gyvenantis Mykolas Monkevičius. Jaunuolis prisipažino nuo devynerių susidomėjęs giminės istorija ir savo bendraamžiams linkintis taip pat rasti laiko šiam pomėgiui.

Signataro Justino Staugaičio pėdsakas
Balbieriškio parapijos archyve užfiksuota, jog Juozas Vaičiūnas gimė Balbieriškyje 1894 m. lapkričio 17 d. devintą valandą vakaro. Lapkričio 20 d. jį pakrikštijo vikaras kun. Justinas Staugaitis (būsimasis Nepriklausomybės akto signataras, Žemaičių vyskupas). Liudytojais buvo Juozas Mieliauskas (36 metų) ir Andrius Naruševičius (42 metų), krikštatėviais – Ona ir Petras Mieliauskai. Beje, visi keturi buvo beraščiai. Galima tik spėti, jog skaityti ir rašyti Juozas Vaičiūnas išmoko iš vietos knygnešio ir daraktoriaus Jokūbo Statkevičiaus (1847-1930), o amato – iš miestelio siuvėjų.

Prie penktosios Balbieriškio bažnyčios. Pirmas dešinėje – ketvirtosios bažnyčios statytojo Silvestro Vaičiūno proproanūkis Mykolas Monkevičius iš Barštyno (Lenkija) ir jo senelė Teresė Marija Kozlovska (pirma kairėje).

1913 m. pradžioje Juozo sesuo Petronėlė, kaip ir daugelis lietuvių, emigravo į JAV. Tos šalies archyvuose rasta duomenų, jog 1913 m. vasario 15 d. „Petronija Wojczunas, lietuvė namų šeimininkė, neraštinga, netekėjusi, dvidešimt vienerių metų, 5 pėdų 3 colių (160 cm) ūgio, šviesių plaukų, mėlynų akių, gimusi Balberiškyje, Suvalkų gubernijoje, Rusijoje, atvyko iš Liepojos laivu „Birma“, važiuoja į Bentoną, Franklino apygardą, Ilinojaus valstijoje“. Ten akmens anglies kasyklose jau dirbo daug emigrantų iš Lietuvos. Pramoniniame mieste Petronėlė sutiko iš Garliavos kilusį angliakasį Mykolą Pažėrą ir 1913 m. balandžio 21 d. Bentone susituokė. Jiems gimė sūnūs Stasys (Stanley, 1914 m. vasario 22 d.) ir Antanas Juozas (Anthony Joseph, 1915 m. spalio 26 d.). Tada šeima gyveno Vakarų Frankforte netoli Bentono. Pasak M. Monkevičiaus, nepaprastai svarbus faktas yra tai, kad Juozas Vaičiūnas po Antrojo pasaulinio karo savo dokumentuose nurodė gimęs Bentone, JAV, nors tai, žinoma, buvo melas. Vadinasi, Juozas puikiai žinojo, kur tiksliai emigravo jo brolis ir sesuo, iš ten turėjo gauti žinių.

Tikrovė ir mitai
Mykolas Vaičiūnas į Vakarų Frankfortą netoli Bentono atvyko 1913 m. rugsėjį, gyveno pas seserį, iš JAV išvyko 1921 m. kovo 8 d., namus pasiekė balandžio 2 d.
Iki šiol nežinoma, kada ir kodėl Juozas Vaičiūnas tapo Jozefu Wojczunu, Wojczuniaku, Wojcickiu, Wojczynskiu. M. Monkevičius pasakoja, jog apie proprosenelį sklandė daug mitų. Apie save jis nieko nepasakojo, kalbėjo labai švaria lenkų kalba, sudarė išsilavinusio ir kultūringo žmogaus įspūdį. Giminėms niekuomet nekilo įtarimų, jog jis gali būti lietuvis.
Iš Aukštojo Balbieriškio Vaičiūnų pasakojimų esu užrašęs, jog Juozas, seseriai Petronėlei ir broliui Mykolui išvykus į Ameriką, tėvų namuose šalia bažnyčios liko vienas. Brolio šeima (žmona su dukra) jau gyveno atskirai – Aukštojo Balbieriškio kaime. Siuvėjų miestelyje buvo daug, darbų Juozui neatsirado, be to, kaupėsi artėjančio karo nuojauta. Artimieji žinojo, jog Juozas pėsčias išėjo į Lenkiją. Tai galėjo įvykti po to, kai brolis Mykolas išvyko į Ameriką 1913 m. rugsėjį, galėjo ir 1915 m. rugpjūtį, sudegus šeimos namui. Kaip teigia M. Monkevičius, J. Vaičiūnas apsistojo lenkų okupuotame krašte – Jašiūnuose netoli Vilniaus ir Trakų. Spėjama, jog tuo laiku jis įsijungė į Juzefo Pilsudskio formuojamą legioną, tarnavo artimoje karvedžio aplinkumoje. Tai, matyt, turėjo įtakos J. Vaičiūnui keičiant pavardę. Vėliau J. Vaičiūnas stojo savanoriu į oficialią Lenkijos armiją, tarnavo Lietuvos–Baltarusijos divizijos 42-ajame pėstininkų batalione Balstogėje. Tarnyba truko nuo 1919 m. rugpjūčio 7 d. iki 1922 m. liepos 29 d. Grįžęs iš kariuomenės, J. Vaičiūnas 1922 m. gavo žemės Biržų kaime netoli Jašiūnų, dar kažkiek nusipirko. Netoli Rūdininkų miško, Kidaruose, jis dirbo lentpjūvėje brigadininku, nes mokėjo rašyti. Dainavos kaimo vakarėlyje jis sutiko lenkaitę Mariją Szostak, dešimčia metų už save jaunesnę, netrukus ją vedė. Remiantis archyvų įrašais, dukra Jadvyga Wojczuniak gimė 1923 m. (mirė 1992 m.), Janina Wojczynska – 1927 m. (mirė 1990 m.), vėliau – Jozefas, Leokadija ir Edmundas (visi mirė 1946 m.). Apie savo kilmę artimiesiems J. Vaičiūnas (Vaičinskas) nepasakojo – tuo metu Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai, o jo gimtinė – „Kauno Lietuvai“. Kai 1939 m. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, J. Vaičiūnas (Vaičinskas) sudegino visus turėtus savo dokumentus. Kai okupacinė vokiečių valdžia 1942 m. gegužės 27 d. surengė visuotinį Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymą, Juozas Vaičinskas deklaravo, jog gimęs 1895 m. sausio 26 d. Amerikoje, augęs vienuolių prižiūrimuose vaikų namuose, iš ten atvykęs 1922 m., Marija Vaičinskienė gimusi 1906 m. rugpjūčio 1 d. Jašiūnų kaime, Janina Vaičinskaitė, gimusi 1927 m. rugsėjo 23 d. Tėvas ir dukra baigę pradžios mokyklą, motina – du pradžios mokyklos skyrius. Visi – Romos katalikai, lietuviai, kalba lietuviškai, šeimą išlaiko vyras. Sugrįžus sovietams, Vaičinskai staiga tapo… lenkais, nes lietuvius tuomet trėmė į Sibirą.

Proproanūkio atradimai
J. Vaičinsko dukra Jadwiga Wojczuniak Jašiūnuose 1940 m. gruodžio 12 d. ištekėjo už Wiktoro Kozlowskio, 1945 m. gegužės 10 d. Dainavos kaime jiems gimė sūnus Feliksas Zygmuntas. Jau gyvendamas Barštyne 1971 m. liepos 24 d. pastarasis vedė Teresę Mariją Leonik, 1978 m. susilaukė dukros Martos Uršulės, kuri 2003 m. rugsėjo 20 d. ištekėjo už Silvestro Monkiewicziaus, susilaukė sūnaus Michalo (g. 2004 m.) ir dukros Aleksandros (2009 m.).
Visa Vaičinskų šeima kaip repatriantai 1946 m. balandžio mėn. ištremti į Barštyną (Bartoszyce) Lenkijoje, buvusią Vokietiją. Tuo laikotarpiu nuo difterijos mirė Vaičinskų vaikai Jozefas, Leokadija ir Edmundas. Barštyne Vaičinskai gavo žemės ir gyvenamąjį būstą. Iki pensijos J. Vaičinskas dirbo įvairius darbus, mirė nuo širdies smūgio 1981 m. spalio 12 d. Žmona mirė anksčiau – 1973 m. Kaip pasakojo Balbieriškyje apsilankiusi J. Vaičinsko anūko Felikso Zigmunto žmona Teresė Kozlowska, senelis visada daug dėmesio skyrė savo išvaizdai, į viešumą eidavo tvarkingai apsirengęs – su kostiumu, šviesiais marškiniais, pasirišęs kaklaraištį. Devintąjį savo gyvenimo dešimtmetį, likęs našliu, senelis vakarais „kraujagyslėms praplėsti“ išlenkdavo taurelę stipraus gėrimo su šaukšteliu medaus.
Lietuvoje gyvenęs jo brolis Mykolas buvo mažakalbis, geros širdies, mėgstamas aplinkinių. Per stebuklą neišvežtas į Sibirą (numatytą ištremti 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo karas) M. Vaičiūnas pokariu „svečiams“ iš miesto ir „svečiams“ iš miško diplomatiškai kartojo, jog nieko nematė ir nieko nežino, tik vaišėmis nuklodavo stalą. Amerikos akmens anglies šachtose išsaugojęs sveikatą, ją prarado atlikdamas sovietų užkrautas „pyliavas“ – kirsdamas medžius ir gabendamas į Balbieriškį rąstus. Tačiau pensijos už kolūkinę baudžiavą negavo. Nepaklusęs valdžios reikalavimui dėl melioracijos savo sodybą perkelti į gyvenvietę už 500 metrų, M. Vaičiūnas iki 1969 m. namuose neturėjo elektros ir įvažiavimo į sodybą. Kasmet pavasarį ir rudenį kolūkio traktoriai apardavo aplinką iki pat pastatų, išeiti iš namų reikėjo aulinių batų. Vandens atsigerti šeimininkas parsinešdavo iš Balbieriškio. M. Vaičiūnas buvo visiškas abstinentas. „Amerikoje paragavęs taurelę, vos nenumiriau“, – teisindavosi anūkų dzūkiškai „dieduliu“ vadinamas M.Vaičiūnas. Šiaip jis (žmonai išvykus į svečius) mokėjo išsikepti ypač mėgstamus tarkuotų bulvių blynus, kapotos tešlos obuolinį pyragą (amerikietiškai vadinamą „pajumi“).
Sudėtingai susiklostė ketvirtosios medinės dvibokštės Balbieriškio bažnyčios statytojo Silvestro Vaičiūno vaikų Mykolo, Petronėlės ir Juozo likimai. Mykolą 1969 m. priglaudė tėviškės žemė, Petronėlė Pažėrienė 1942 m. birželio 4 d. tapo JAV piliete Petra Pazera ir mirė 1953 m. lapkričio 26 d. Rokforde, Juozas liko senųjų prūsų bartų genties įkurtame Barštyne. Nuo šiol visi Vaičiūnai artimųjų atsiminimais plevena Balbieriškyje ir Barštyne, abipus dviejų valstybių sienos.

Valstybių sienos neišskyrė
Kaip pasakojo jaunasis istorikas Mykolas, jo gimtinė Barštynas  (lenk. Bartoszyce, vok. Bartenstein) – 26 tūkst. gyventojų turintis apskrities miestas Lenkijos šiaurėje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, netoli Karaliaučiaus srities (dabar – Rusijos) sienos, prie Alnos upės. Miesto pradžia – Bartenšteino kryžiuočių pilis, pastatyta 1240 m. prūsų bartų genties piliavietėje ir nugriauta 1454 m. Prie jos kūrėsi vokiečių kolonistų gyvenvietė, pirmąkart paminėta 1249 m., 1326 m. gavusi miesto teises. 1390–1391 m., antrąkart traukdamasis pas kryžiuočius, pilyje gyveno Vytautas Didysis su šeima ir palyda. Nuo 1525 m. Prūsijos kunigaikštystės miestas. Iki Antrojo pasaulinio karo gerai išsilaikęs senovės miestas Barštynas 1945 m. atiteko socialistinei Lenkijai. Gynybinės pilys, tvirtovės, gyvenamieji raudonų plytų pastatai labiausiai nukentėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai sovietai juos griovė, trupino, gautą „statybinį laužą“ panaudodami su žeme sulygintai Varšuvai atkurti. „Liaudies Lenkijos“ valdžia nedrįso sunaikinti Barštyno bažnyčių: gotikinės Šv. Jono ir Čenstakavos Dievo Motinos (statytos 1332 m., perstatytos 1732 m.), vėlyvosios gotikos Šv. Jono Krikštytojo (1484 m.), neogotikinės Šv. Brunono (XIX a.). Stebuklu palikti 1354 m. statytos miesto sienos fragmentai.
Balbieriškio pradžia – 1502 m. įkurta miškakirčių ir sielininkų gyvenvietė, jau 1520 m. pasistačiusi bažnyčią. Keletą tūkstančių gyventojų turintį Balbieriškį XX amžiuje niokojo gaisrai: jurisdikos sodybų ir dvaro nebeliko per 1915 m. rugpjūčio 24-25 d. mūšius, miestelio centrinės gatvės namų – per 1944 m. liepos 24 d. kovas. Likimas nepagailėjo miestelio ir XXI amžiuje: sudegė unikali senoji medinė bažnyčia, girininkija, likviduota spirito gamykla, nebeliko šimtus kaimo specialistų rengusios žemės ūkio mokyklos, pašto.

Teliko fiksuoti istorinius praradimus.
Juozo Vaičiūno giminaičiams iš Lenkijos apsilankius Balbieriškyje, po to Trakuose, Vilniuje ir sugrįžus namo, po dienos sulaukiau laiško iš jaunojo istoriko M. Monkevičiaus: „Šį vakarą grįžome į savo miestelį Barštyną. Nenoriu perdėti ir visai nemeluosiu, bet kelionė į protėvių gimtinę buvo viena nuostabiausių mano gyvenimo patirčių ir didžiausios svajonės išsipildymas. Negaliu tiksliai apibūdinti, ką jaučiu ir galvoju apie savo kelionę į Lietuvą. Manau, kad esate nuostabūs žmonės ir niekada nepamiršiu, kaip gražiai mus priėmėte. Priėmėte žmones, kurių iš tikrųjų nepažįstate ir tik neseniai sužinojote, kad jie egzistuoja. Nemanau, kad Juozas ar Mikas kada nors pagalvojo, kad jų palikuonys susitiks. Gaila, kad ryšys tarp šių dviejų brolių šeimų užsimezgė taip vėlai, bet gerai, kad mes suradome vieni kitus ir susitikome, atitaisydami Juozo padarytą žalą“.