Mūsų kraštu aš įvardiju nuo seno nusistovėjusias Birštono, Jiezno ir Prienų žemės valdas. Dažnai pravažiuodami mūsų krašto teritorija net nepagalvojam, kaip šis teritorinis arealas atsirado, kas tas žmogus, pirmasis nubrėžęs tas pirmąsias krašto ribas.
Iš karto nuraminu tuos, kurie nusistebės šio didiko vardu. Mielieji, daugiau kaip 100 metų egzistuojančios mūsų tautinės Lietuvos terminų negalima taikyti prieš kelis šimtmečius egzistavusiai ir apėmusiai plačias kelių gimstančių tautų teritorijas Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Tik trečdalis teritorijos priklausė dabartinei Lietuvai. Mąstyti dabartinės Lietuvos supratimu apie LDK prilygtų dronų ieškojimui toje epochoje vietoje kalavijų, kardų ir patrankų. Toje epochoje Lietuvos žemėse kilę valdovai 
valdė gudiškas žemes bei ukrainietiškas Volynės ir Podolės žemes. O lietuviškas žemes valdė ne tik iš čia kilę Radvilos, Goštautai, Manvydai, Pacai, nuo mūsų krašto apylinkių Verbylos, bet ir rusėnai, Ostrogiškiai, Sapiegos, Chodkevičiai, Oginskiai, Holovčinskiai, Liackiai, Tiškevičiai ir kiti. Svarbiausios LDK vertybės buvo ne kilimo vieta, tikėjimo konfesija ar pavardė, o ištikimybė valdovui ir LDK, dalyvavimas LDK gynyboje, LDK Statutų laikymasis.
Motiejaus Mikitinyčiaus vardo terminas įsigalėjo tarpukario Lietuvoje. Jį Matu Mikitinyčiumi vadino istorikas Jonas Totoraitis, Motiejumi Mikitinyčiumi-Ignas Jonynas, Konstantinas Jablonskis, LTSR istorikai Stanislovas Lazutka, Mečislovas Jučas, Irena Valikonytė. Todėl labai jau nekorektiškai viename renginyje Jiezne nuskambėjo šiai istorinei asmenybei taikytas Matviejaus vardas.
Motiejaus Mikitinyčiaus kilmė, atsiradimas Lietuvoje
Kažkaip anksčiau buvo minimos prielaidos, kad kunigaikštis Motiejus Mikitinyčius 
(Motiejus, Mikitos sūnus) Lietuvoje atsirado 1495 metais su atvykstančios Maskvos caro Ivano III dukros Elenos palyda sutuoktuvėms su LDK didžiuoju kunigaikščiu Aleksandru Jogailaičiu. Bet dar 19 amžiaus pabaigoje lenkų istorikas Juzefas Volfas, o pastaruoju metu Rusijos bei Baltarusijos istorikai, besiremdami patikimais Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Rusijos šaltiniais, pateikia argumentuotų teiginių, kad kunigaikštis yra emigrantas iš Maskvos, nes jis iš jos pasitraukė nuo persekiojimo už dalyvavimą giminės sąmoksle prieš carą
3, 2022, p.685) Motiejaus Mikitinyčiaus tolimoje giminystėje buvo Kijevo Rusios variagų Riurikų kunigaikščiai, tarp jų Vladimiras Išmintingasis, 988 metais Kijevo Rusioje priėmęs krikščionybę iš nieko neturėjusios bendro su Maskva, Bizantijos. Kijevo Pečiorų Lauros vienuolyne ir dabar yra visas Holovčinskių giminės genealoginis medis. Mūsų kunigaikštis vikingo, valdovo Riuriko 20-osios kartos palikuonis statine medaus kiekvienais metais rėmė minėtą vienuolyną, nes buvo pavaldus stačiatikių centrui Kijive. Jis, būdamas pravoslavas, buvo labai ištikimas LDK didžiajam, Lenkijos karaliui Aleksandrui Jogailaičiui poroje su kunigaikštiene Elena (lenkų dvasininkai jos karaliene neįšventino) ir Lietuvos didžiajam Lenkijos karaliui Žygimantui Senajam poroje su karaliene Bona Sforca. Jis, būdamas stačiatikis, bendradarbiavo ir su tuometiniais 
katalikais, ir su 1514 metų rugsėjo 8 d. Oršos mūšio su maskvėnais nugalėtoju, stačiatikiu, taip pat giminyste iš Ukrainos žemių Konstantinu Ostrogiškiu, su stačiatikiais, turėjusiais valdų ir gudų, ir Kijivo žemėse Chodkevičiais ir Sapiegomis.
Palaidojimo vieta
Pergalės vardan Konstantinas Ostrogiškis šalia dabartinių Aušros vartų pastatė Šventos Trejybės cerkvę ir vienuolyną, kuriame vėlesniu vienuolyno rekonstrukcijos laikotarpiu vienuoliu buvo ir unitas, šventasis Juozapotas Kuncevičius. Savo metu Motiejus Mikitinyčius, būdamas stačiatikiu, finansiškai rėmė vienuolyną, o 1536 m. testamentu, rašytu Peršekėje (Balbieriškyje), ir 1539 metų testamentu, rašytu Vilniuje, o 
karaliaus Žygimanto Senojo tvirtintu Krokuvoje už palaidojimą vienuolyne užrašė savo valdomo Jiezno dvaro Purvininkų ir Šventininkų palivarkus (LVIA, MKF, ap, 1, b.19). Šv. Trejybės cerkvėje 1539 metais pagal testamentą, parašytą rusėnų kalba, jis buvo ir palaidotas. 2015 metais, tyrinėjant vienuolyno nekropolį, Motiejaus Mikitinyčiaus palaikų jau nebuvo surasta. (Alfredas Bumblauskas ir kiti. Kultūrų kryžkelėje. Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas. V., 2017, p.224-236). Suprantama, kad palaikai vos per 500 metų galėjo suirti, o griaučiai jau nieko ir negalėjo pasakyti. Vienok, likimas mūsų krašto didžiūno palaikams galėjo iškrėsti ir baisų įvykį. 1655 m. prieš pat maskvėnų įsiveržimą Vilniuje šventovė jau buvo virtusi unitų (apjungta 
katalikybė ir stačiatikybė, paliekant pastarajai jos liturgiją) vienuolynu. Tai buvo baisiausias Maskvos priešas „Rugpjūčio aštuntą dieną priešas apsiautė miestą, kazokai pradėjo laužtis per užtvaras, pasiliejo nekaltų žmonių kraujas. Maskoliai veržėsi į namus, į didikų rūmus, į vienuolynus ir bažnyčias, tempė iš jų žmones ir lavonais nuklojo gatves. Manoma, kad per vieną dieną buvo išskersta dvidešimt penki tūkstančiai žmonių.
„Rytojaus dieną į Vilnių įjojo Maskvos caras Aleksiejus, iškilmingai lydimas ir pasitiktas siautėjusių kazokų klyksmo. Jis įsakė nuvalyti gatves ir lavonus sumesti į namų rūsius, bet apieškoti bažnyčias ir kapines, ir jeigu ten rastų palaidotus Lietuvoje priglaustus bėglius iš Maskolijos, išvilkti juos iš kapų ir ištaškyti į keturis vėjus. Bažnyčios ir vienuolynai buvo 
žvėriškai išgriozti, karstai išvartalioti, altoriai išniekinti ir išdaužyti. („karys-1955m-9/4620-maskoliu-invazija-ir-vilniaus-apiplesimas-1655-m). Taip, deja, galėjo atsitikti ir su Motiejaus Mikitinyčiaus palaikais. Dažnai būdamas Vilniuje aplankau dabartinę Šv. Trejybės graikų apeigų ukrainiečių cerkvę, kunigaikščio palaidojimo vietą. Pasimeldžiu už mūsų kraštui taip svarbaus didžiūno, pirmosios ukrainiečių valstybės – Kijivo Rusios kūrėjų palikuonio, kunigaikščių Holovčinskių giminės mūsų krašte pradininko atminties išsaugojimą. Tai ne Maskvos, tai – mūsų žmogus, niekada neišdavęs LDK. Aplankęs kraštui svarbaus Aleksandro Jogailaičio palaidojimo vietą Vilniaus arkikatedroje ir jo žmonos stačiatikės Elenos – Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų Sobore, visuomet įgaunu vis naujų jėgų. Gal tai tik psichologiniai niuansai, bet tai suteikia jėgų, vilties, dvasinės ramybės, net jeigu kažkur prasiveržia tuštybė, paviršutiniškumas ir abejingumas.
Kunigaikščio Motiejaus sėkmės kelias
Atvykęs į Vilnių apie 1496 metus kunigaikštis Motiejus pateko į autonomišką kunigaikštienės Elenos dvarą, palaikė gerus ryšius ir su Elenos atsivežta komanda, ir su 
seniai žinomais LDK didikais katalikais: kunigaikštienės dvaro kancleriu 1502-1509 metais Jonu Sapiega. Tuometiniais katalikais valstybininkais Mikalojaus Radvilos 1-ojo sūnumis – Jonu Radvila 1-uoju (1474-1522) ir Jurgiu Radvila 1-uoju, tarnavusiais ir didžiajam kunigaikščiui, ir kunigaikštienei. (Dvaras, p. 672-685). Jau 1499 metais į ištikimą valdinį buvo atkreiptas dėmesys ir 25-ojoje Lietuvos Metrikos knygoje.
1) 1499 m. balandžio 11 dieną Lietuvos didysis kunigaikštis Jogailaitis suteikė kunigaikščiui Motiejui žemės sklypą tuometiniame Vilniuje rusėnų rajone, dabartinėje Bokšto gatvėje 1502 m. Į ją galima patekti nuo tvirtovės (bastėjos) leidžiantis žemyn. O jau 1515 sausio 1 dieną tuometinis Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis, kartu su Lietuvos Ponų Tarybos nariais Vilniaus vaivada ir LDK kancleris Mikalojus Mikolojaitis Radvila, dvaro maršalka Grigorijus Astikas, Palenkės vaivada, dvaro maršalka ir sekretorius Jonas Sapiega nutarė leisti jam statytis namą šalia Vilnelės ir Žemutinės pilies, o statybos metu jam perleisti didžiojo kunigaikščio vietininko Breslaujoje Miškos Puzikovičiaus namą. Mat pastarąjį maskvėnai suviliojo ir jis su šeima 
persikėlė į Maskvą. (Lietuvos Metrika (toliau LM) knyga 25, užrašymo knyga 25. Lietuvos istorijos institutas, dokumentai 127-128, p.185-186).
2) Prasidėjo kunigaikščio Motiejaus Mikitinyčiaus kilimas valstybinėse pareigose. 1502 m. jis paskiriamas Didžiojo kunigaikščio vietininku gudiškose LDK žemėse Kmiažycuose ir Teterine. Nuo 1507 metų jis minimas, kaip Didžiojo kunigaikščio vietininkas Mogiliove ir Anykščiuose. 1509 metais vietininkas Birštone ir Anykščiuose. Nuo 1515 metų jis turėjo tik vietininko Birštone titulą. Jis dažnai skolindavo pinigus karaliui Žygimantui Senajam, juo buvo pasitikima. 1518 metais jis sumokėjo karaliui Žygimantui 2500 kapų grašių užstatą ir tapo Birštono laikytoju iki gyvos galvos. Motiejus Mikitinyčius pasižymėjo ištikimybe LDK ir jos valdovams, dalykiškumu, pomėgiu verslui. Vien kiek naudos jam atnešė kilimų audimas. Jis buvo turtingas didikas. Dėvėjo įvairių kailių kailinius, deimantų, aukso, sidabro papuošimus.
1507 m. gruodžio 15 dienos kunigaikštienės Elenos aktas
1506 metais miręs Aleksandras Jogailaitis Lietuvos didikų valia buvo palaidotas Vilniaus katedroje. Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus karūną paveldėjo velionio brolis Žygimantas Senasis (1467-1548), valdė 1506-1548 su žmona Bona Sforca. Našlė kunigaikštienė tarsi jau neturėjo valdžios galios, bet Aleksandro Jogailaičio įkurtame Palenkės Bielske į Lietuvos Metriką įrašo savo aktą. Žygimantas Senasis jį savo aktu po dviejų savaičių patvirtina, Aktas vadinosi: „Karalienės Elenos privilegija kunigaikščiui Motiejui Mikitinyčiui amžiams į Jiezno dvarą. Hanuso ir Šliagerio valdas“. Nuo 1502 m. Jiezno dvaras buvo pačios kunigaikštienės pavaldume. Tad, Jiezno ir Šventininkų (dabartinė Kruonio seniūnija) valsčiai atiteko LDK didžiūnui. Tuo metu Jiezno valdos už ežero priklausė vietiniam didikui Jonui Verbylai. O žemės prie Nemuno priklausė Birštono valsčiui. Aktas pakartojo ankstesnes, jau mūsų skelbtas Aleksandro Jogailaičio privilegijas Hanusui ir Henrikui Šliageriui. Tekste akivaizdu, kad šie jokios pilies nebuvo pastatę (Ten pat, dokumentas 121, p.180-181) Žygimantas Senasis lotynų kalba parašytu aktu „Ad idem confirnatio duci Matfiei Mikitinicz regis Sigifmundi“ kunigaikštienės aktą patvirtino (Ten pat, dokumentas 122, p.181-182).
Kunigaikščio Motiejaus sukurta krašto imperija
Kunigaikščių Holovčinskių giminės mūsų krašte pradininkas sukūrė mūsų krašto arealą ir labai jį išplėtė. Juk tai platus Birštono valsčius, privačios valdos Balbieriškio krašte, kai kurios Marijampolės savivaldybės teritorijos (Gudeliai, Ivoniškės, Daukšiai, Dovinės baseinas, pievos prie Leiciškių, Amalvos ežerų). Taip pat plati pakaunė: Šlienava, Vaišvydava dabartiniai Rokai, plačios Jiezno ir Kruonio seniūnijų valdos. Tik Stakliškių žemės nepriklausė Motiejui Mikitinyčiui. Nagrinėdami sudėtingas Lietuvos Metrikos knygas, Kauno Žemės teismo aktus, dar, Dievas gal duos, atskleisime daugiau. Bet jau dabar mūsų istorinėmis valdomis galime didžiuotis tarp kitų savivaldybių. Didesnę dalį mūsų istorinių valdų vėliau perėmė grafai Butleriai.
Peršekės pilies pastatymo aplinkybės
Peršasi išvada,kad Peršekės pilis buvo pastatyta apie 1515–1520 metus, kai kunigaikštis Motiejus pradėjo nuolatinai dirbti Žygimanto Senojo vietininku Birštone. Jam reikėjo rezidencijos, kur jis priimtų Valdovą, jo pareigūnus, kur jis rūpinosi Birštono valsčiaus ir dvaro reikalais. Jiezno dvaro reikalais rūpintis paskyrė vietininką Nečiajų.
Kaip galėjo atrodyti Peršekės mūrinė pilis? Kunigaikštis Motiejus 1509 m. iš karaliaus gavęs gudiškose valdose Kniažycų valdą, ten irgi pastatė mūrinę pilį tarp Babičio ir Drutės upių. Baltarusijos mokslininkų sukurtame Kniažycų pilies retrospektyviniame makete galima įsivaizduoti ir Peršėkės pilį, Kitame straipsnyje susipažinsite su dokumentais, parašytais Peršėkės pilyje, ir kaip joje buvo rūpinamasi krašto reikalais.
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“