Artėjant Visų šventųjų dienai

Nuotraukos antroje pusėje randame užrašą: „1935 m. rugpjūčio 14 d. Atlankė šį kapą brolis. A. A. Jurgio, mirusio rugpjūčio mėn. 4 d. 18 val. sportuojant (7 val. van.)“. Nuotrauka buvo padovanota Sakraliniam muziejui birštoniečio. Ji liudija apie netektį jauno žmogaus, pasirinkusio dvasinį pašaukimą, beje, kaip ir nuotraukoje esantis jo brolis dvynys Paulius.

Prie vienuolio Jurgio Leonavičiaus SJ kapo stovi (iš kairės): tėvas, sesuo ir brolis Paulius Leonavičius OFM. Fotografija iš muziejaus rinkinių.

Artėjant Visų šventųjų dienai, ši fotografija kelia daug įvairių emocijų, minčių ir išgyvenimų. Dvasinė kančia, iškeliavus artimajam į amžinuosius namus, dažnai prislegia savo sunkumu. Tačiau kančios pasaulis turi ir savo sutelktumą. Jame glūdi ypatingas iššūkis, kviečiantis žmogų pažvelgti iš naujo į save, permąstyti savo vertybes. Kančia dažnai atgręžia žmogų į bendrystę ir solidarumą su kitais ir padeda surasti kentėjimo prasmę. Prisimintina apaštalo Pauliaus ištara: „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus“. Tai patirtis, kuri „skirta“ žmogui pranokti save. Patyrus ribinę situaciją, atrandamas žmogiškas potencialas, įgalinantis asmens tragediją paversti triumfu, sunkią žmogaus padėtį – laimėjimu.
Šv. popiežius Jonas Paulius II apaštališkame laiške „Salvifici Doloris“ (1984 01 11) apie žmogiškosios kančios prasmę rašo, kad yra trys pagrindiniai kančios supratimo būdai. Pirma, kančia turi išbandymo pobūdį. Prisimintina istorija, kai Viešpats sutinka kančiomis išbandyti Jobą, norėdamas parodyti jo teisumą (Job 1, 9 – 11). Antra, yra auklėjamoji kančios reikšmė. Pavyzdys, kaip Dievo Išrinktajai tautai siųstos kančios buvo Dievo gailestingumo ir nuolatinio kvietimo atsiversti atspindys, nes bausmės buvo skirtos ne pražudyti, tačiau pamokyti (2 Mak 6,12). Kalbant apie atskiro žmogaus kančią, labai atsargiai reikia ją vertinti kaip jo konkrečios nuodėmės pasekmę. Kentėjimas visada yra blogio patyrimas, o žinome, jog Dievas žmogų sukūrė būti laimingam. Tad tik atsigręžiant tikinčiu žvilgsniu į Kristų įgyjamas pagrindas galutiniam gėriui. Trečia, kančia tarnauja atsivertimui ir gėrio atstatymui. Per netekties išgyvenamą skausmą sunkios ligos kentėjimus žmogus yra kviečiamas atgailai. Šiose situacijose jis gali atpažinti dieviškąjį gailestingumą, o tai sustiprina gėrį pačiame žmoguje, jo santykiuose su kitais žmonėmis ir su Dievu.
Apie mirties priėmimą kaip natūralią žemiškojo gyvenimo pabaigą nedažnai kalbame. Ar lietuviai prieš šimtmetį taip pat vengė šios temos? Šis žmogaus etapas buvo suvokiamas kaip neišvengiamas žmogaus gyvenimo reiškinys. Mirties ir laidojimo apeigos buvo atliekamos iškilmingai, tačiau be dramatizmo ir kraštutinių emocijų. Žinodamas, kad artėja gyvenimo pabaiga, mirštantysis jai ruošdavosi. Susirinkus artimiesiems prie mirštančiojo lovos, jis atsiprašydavo už gyvenime padarytas klaidas, prašydamas Dievo malonės gyviesiems. Aleksandras Solženycinas viename savo apsakymų pasakoja, kad įvairių tautybių tremtiniai „be triukšmo, nesigirdami, kad nemirs; visi jie pasitikdavo mirtį romiai. Jie ne tik neatidėliodavo turto padalijimo akimirkos, tačiau iš anksto labai ramiai jai ruošdavosi, nurodydavo, kam atiteks kumelė, kam viščiukas… Ir užgesdavo su savotišku palengvėjimu, sakytum paprasčiausiai persikraustydavo į kitą trobą.“
Prancūzų tyrėjas Philippe Aries teigia, kad ištisus šimtmečius pasaulyje mirtis buvo įprasta, artima, neskaudi, tarsi prijaukinta. Tradicinėje visuomenėje įprastai artimieji apsupdavo mirštantįjį ir bendraudavo su juo iki paskutinio atodūsio. Šiandien dauguma išeina amžinybėn ligoninėse, kur dažnai prie mirštančiojo nėra galimybės budėti. Požiūris į merdintį žmogų, kaip į orų asmenį, pradingęs, jis tik stebimas kaip klinikinis objektas, yra izoliuotas. Nepaisant geros priežiūros ir ilgo pragyvenamo amžiaus, žmogus, artėjant mirčiai, tampa vienišas ir pažemintas. Visuomenės mąstyme įvyko tam tikra permaina, kad mirštantieji nebeturi statuso, nes nebeturi socialinės vertės, neturi orumo. Viduramžiais ir renesanso krikščionybėje gyvenimo bėgyje pelnytas geras vardas turėjo prasmę dangiškojo gyvenimo tikrovei. Šiuolaikinė visuomenė, dažnai nuvertinanti tikėjimą ir būsimą amžinąjį gyvenimą, nevertina mirštančiojo asmens. Mirti vis dažniau ligonis vežamas į ligoninę. Namai netampa mirties vieta. Nūdienos žmogui mirties laukimas dažnai susijęs su didele baime.
Krikščionis tiki, kad ir išėjimo momente dalyvauja žmogaus Kūrėjas. Jeigu mes gyvename su Kristumi, esame pasirengę mirti drauge su Juo. Nukryžiuotasis yra pavyzdys, kaip priimti suėmimą, įkalinimą, pažeminimą ir galop mirtį. Jis liūdėjo, maldoje prašė savo Tėvo atitolinti kančią. Tačiau savo maldą Getsemanės sode baigė ištara „Tebūnie tavo valia“. Iš meilės ir pagarbos Dievui krikščionis priima ir dėkoja už visas jam tekusias patirtis. Lietuviams XX a. būdingas tradicinis gyvenimo baigmės priėmimas.
Šiandien įdomu skaityti apie marinimą senovėje. Ignas Končius kūrinyje „Žemaičių šnekos“ itin vaizdžiai aprašo, kaip kaimynai buvo pakviečiami ateiti palydėti merdinčio žmogaus. Motyvas: „kad neapkalbėtų vėliau, jog senį pagalvę uždėję užspaudėme“. Ateina net tie, su kuriais sunkus ligonis nesugyvendavo, tarsi atsiprašydami, užmiršdami barnius. Skaito mirštančiųjų maldas. Sustodami garsiai melstis, vieni tyliai poterius kalba, kiti mirštančiajam pagalves pataiso, uždegtą žvakę nugnyba, kad nerūktų, po pagalve paieško, ar nėra kokio švento globėjo paveikslėlio. Vis primena mirštančiajam: „Antanai, miršti, kelk širdį į dangų, atleisk visiems, ant kurių buvai užsirūstinęs. Antanai, miršti, šaukis šventojo Antano, kad užtartų tave prie dangaus vartų, kad atitolintų pragaro kančias. Antanai, miršti. Šaukis Jėzaus penkių žaizdų, šaukis prie Sopulingosios Dievo Motinos septynių kardų jos širdyje. Antanai, neužmerk akių, neatleidęs visiems savo kaltininkams. Visą laiką kiša mirštančiajam į akis kryžių, kilnoja žvakę, šlaksto šventintu vandeniu. Mirus, marintojai pasišnekučiuoja dėl to, kad tai buvęs geras žmogus, taikus su kaimynais, teisingas… Ką padarysi, ne jis pirmas, ne jis paskutinis. Visiems reik mirti.“
Ditrichas Bonhoeferis kentėjimus pavadina tikros Kristaus mokinystės ženklu, todėl kilnus žmogus mąsto: jei Kristus dėl manęs iškentėjo nukryžiavimą ir tiek skausmo dėl manęs, aš galiu taip pat ištverti šią kančios patirtį. Kantriai, nepraradus tikėjimo, išgyventi etapą yra kelias, kaip susitaikyti, kaip priimti netekties sielvarto išgyvenimą. Yra aprašyta, kad net savo vidinį gyvenimą ištobulinę šventi asmenys, patyrę kančios akimirkas, labai lėtai tardavo „Tėve mūsų“ ar kitą žinomą maldą, mąstydami apie žodžiuose glūdinčią prasmę. Mąstomoji malda yra naudingesnė vidinio gyvenimo augime nei šimtą kartų greitakalbe poteriaujant. Kančios akivaizdoje mūsų tikėjimo branda patikrinama. Jeigu žmogaus tikėjimas yra tikras, ištikusi netekties, sunkios ligos situacija neišmuš iš vėžių. Dažnai mūsų tikėjimui trūksta tikrumo.
Palyginimas apie gailestingąjį samarietį Šventajame Rašte lydėjo Bažnyčios ir krikščionybės istoriją. Palyginime nurodomas, koks turi būti mūsų kiekvieno santykis su kenčiančiu artimu. Mes negalime abejingai „praeiti kita kelio puse“, turime sustoti prie jo, sustoti prie kito žmogaus kančios, ne smalsumo vedami, o pasirengdami pasitarnauti. Tai tikra vidinė širdies nuostata. Kristus, pažįstantis žmogaus vidų, pabrėždamas jausmus, nori parodyti, jog jie yra svarbūs mūsų santykiui su kito žmogaus kančia. Mūsų užuojauta kenčiančiajam kartais būna vienintelė ar pagrindinė mūsų meilės išraiška.
Dr. Roma Zajančkauskienė