Praeitis liudija tiesos ir tikėjimo pergalę

Praėjusiais metais sukako 50 metų nuo pogrindinio leidinio – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ (LKB Kronika) – leidybos pradžios. Nepaisant kratų, suėmimų ir represijų, jos leidėjai net septyniolika metų (1972–1989 m.) nepertraukiamai fiksavo ir laisvajam pasauliui liudijo apie katalikų persekiojimus ir diskriminaciją sovietų Lietuvoje. Šiai sukakčiai paminėti vyko įvairūs renginiai, buvo pristatyta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta paroda „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“.

Atkakli rezistencija – unikalus LKB Kronikos kelias

Apie LKB Kronikos reikšmę šioms dienoms kalbėjo JE Vilkaviškio vyskupas R.Norvila.

Jubiliejai praeina, bet visuomenės susidomėjimas pamatiniais dalykais išlieka, todėl po metų, spalio 14 dieną, paroda apie LKB Kronikos ištakas, leidybą, platinimą, kelią į Vakarus, jos bendradarbius atkeliavo ir į Prienus. Stendai eksponuojami Prienų kultūros ir laisvalaikio centro fojė. Šeštadienį susirinkusieji į atsiminimų popietę „Praeitis liudija“ ne tik aplankė parodą, bet ir galėjo įsigyti LGGRTC išleistų knygų istorine tematika, taipogi kun. S.Tamkevičiaus knygą „Priespaudos, kovos ir nelaisvės metai, 1968–1988“.
Būtent apie šį politiškai neramų laikotarpį ir buvo dalintasi mintimis po šv. Mišių Prienų bažnyčioje. Į renginį Prienų KLC susirinko gausus sovietmečiu pogrindyje veikusių Prienų laisvės kovotojų, tikinčiųjų būrys, kuriuos savo dalyvavimu pagerbė LKB Kronikos pirmasis redaktorius, Jo Eminencija kardinolas

Pranešimą apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos kelią ir bendradarbius skaitė LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė R.Driaučiūnaitė.

Sigitas Tamkevičius bei Jo Ekscelencija Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila.
Kelis dešimtmečius gyvename laisvoje Lietuvoje, kurioje nevaržomos asmens laisvės, todėl dabartiniam jaunimui yra neįsivaizduojama, ką teko patirti sovietmečiu gyvenusiai kartai, kuo rizikavo Lietuvos dvasininkai ir civiliai gyventojai, nešdami tikėjimo žodį, budindami tautinį atgimimą.
Scenoje viena kitą keitusios skaidrės su medžio skulptoriaus Algimanto Sakalausko išdrožtais lietuviams brangiais tikėjimo simboliais paskatino atviriems pasisakymams apie netolimą praeitį, apie žmones, kurie darė įtaką įvykiams, pralenkė laiką savo svajonėmis ir drąsiais veiksmais įrodė, kad ir vienas lauke yra karys.

Įsigijusiems S.Tamkevičiaus knygą „Priespaudos, kovos ir nelaisvės metai, 1968–1988“ Jo Eminencija parašė autografus.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė pranešime „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika – tiesos ir tikėjimo pergalė“ nurodė aplinkybes, paskatinusias šio leidinio leidybą, apžvelgė netrumpą veiklos istoriją. Anot pranešėjos, Kronikos tęstinumą užtikrino slaptas bendradarbių tinklas – „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui“ artimi, patriotiškai nusiteikę kunigai, seserys vienuolės, pasauliečiai, slapta perdavę žinias, dauginę ir platinę Kroniką, rengę protesto akcijas.
R.Driaučiūnaitės teigimu, pirmasis LKB Kronikos numeris buvo išleistas 1972 m. kovo 19 d. Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos namuose. Jos pavadinimo krikštatėviu tapo tremtinys vyskupas Vincentas Sladkevičius, į kurį palaiminimo kreipėsi tuomet jaunas kun. S.Tamkevičius.
Kas buvo tie bebaimiai, savo laisve rizikavę bendradarbiai? Kunigas S.Tamkevičius redagavo leidinį, koordinavo jo platinimą iki arešto 1983 m., šį darbą perėmė kun. Jonas Boruta. Atskirais laikotarpiais prie LKB Kronikos leidybos ir platinimo aktyviai prisidėjo Petras Plumpa, seserys Genovaitė Navickaitė, Gerarda Elena Šuliauskaitė, Bernadeta Mališauskaitė, Nijolė Sadūnaitė ir daugybė kitų žmonių. Tarp bendradarbių buvo ir Prienų rajone, Bačkininkų kaime gimęs, Birštone gyvenęs Povilas Buzas, kuris savo namuose kopijavimo aparatu daugino draudžiamus katalikiškus

Padėka V.Šulinskui už tai, kad pogrindžio laisvės kovų dalyvius subūrė ir pakvietė pasidalinti jaunystės prisiminimais.

leidinius ir už tai buvo nuteistas.
KGB represinė mašina, turėjusi daugybę etatinių darbuotojų ir informatorių, ilgai nesugebėjo likviduoti „LKB Kronikos“, tai paaiškinama tuo, kad vienus leidėjus ir bendradarbius suėmus, į jų vietą stodavo kiti. Ant kiekvienos Kronikos buvo prierašas: „Perskaitęs perduok kitam“, todėl leidinys plito iš rankų į rankas. Su sovietinių disidentų, Maskvoje dirbusių diplomatų, žurnalistų, piligrimų pagalba buvo įsigudrinta Kronikos fotokopijas perduoti už geležinės uždangos. Išeiviai iš Lietuvos perspausdindavo šį leidinį ir platino ją užsienio šalyse, tokiu būdu skleisdami žinią apie nepavydėtiną tikinčiųjų padėtį Lietuvoje.
Prasminga, kad leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ iniciatorius kunigas S.Tamkevičius ir keli bendradarbiai, įvertinant jų indėlį į žmogaus teisių judėjimą, nepriklausomoje Lietuvoje buvo apdovanoti Laisvės premija.
R.Driaučiūnaitė pakvietė po renginio apžiūrėti autentiškų leidybos reikmenų ekspoziciją iš muziejaus fondų, atskleidžiančią, kokiomis priemonėmis buvo renkami, spausdinami, įrišami tekstai.

Peilis maldaknygių viršeliui kirpti ir spaustuvas susiūtiems maldaknygių lapeliams apkarpyti.

Per 17 metų pasaulį išvydo 81 „Kronikos“ numeris, paskelbta informacija apie daugiau kaip 5 tūkst. politinių represijų, dvasininkijos persekiojimo, priverstinės vaikų ir jaunimo ateizacijos, tikinčiųjų teisių, kitų žmogaus teisių bei sąžinės laisvės pažeidimų faktų.
Buvęs „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ vyriausiasis redaktorius, kardinolas Sigitas Tamkevičius pasidalino savo prisiminimais apie kun. Pranciškų Masilionį, kuris davė pradžią pogrindiniam kunigų Eucharistiniam sąjūdžiui, įkūrė seminaristų būrelį, kuriame ruoštasi atsakingam darbui su tikinčiaisiais, vaikais ir jaunimu. Jis slapta vedė rekolekcijas kunigams, klierikams, vienuolėms, subūrė kunigų grupę, kuri vėliau aktyviai gynė tikinčiųjų teises. Už aktyvią religinę veiklą okupacinė valdžia buvo atėmusi kunigo registracijos pažymėjimą. Jo Eminencija kardinolas S.Tamkevičius dėkojo Viešpačiui už galimybę prisidėti prie Kronikos leidybos, jis su pagarba atsiliepė apie buvusius bendradarbius, kurie tardomi neišdavė savo bendraminčių.
Renginyje dalyvavęs JE Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila aukštai įvertino LKB Kronikos reikšmę išsaugant tikėjimą, pasidalino savo mintimis apie bendruomeniškumo svarbą šiandieniniame gyvenime, užtikrinant krikščioniškųjų vertybių gyvybingumą, nešant taikingą viltį. Vyskupas linkėjo, kad praeities liudijimai duotų vaisių ir šiandien, suteiktų žmonėms drąsos šiuo neramiu laikotarpiu.

Prieš sovietinę santvarką maištavo ir Prienų jaunimas
Renginio dalyviai su įdomumu stebėjo filmo premjerą, pasakojančią apie pogrindinį aktyvą Prienuose. Filmas sukurtas aktyvaus Atgimimo dienų dalyvio prieniečio Vytauto Šulinsko, Lauryno Tulevičiaus ir Zitos Kuzminskienės iniciatyva ir kraštiečių lūpomis

Spausdinimo mašinėlės, kuriomis dirbo LKB Kronikos bendradarbiai.

liudija apie sovietmečiu visuomenėje sklandžiusias patriotines nuotaikas, kurios brandino pasipriešinimą melui ir prievartai. O šio pasipriešinimo neatskiriama dalimi buvo Prienų bažnyčioje dirbę pažangūs kunigai: vikaras Sigitas Tamkevičius, už vaikų katechizavimą kalėjęs kunigas Juozas Zdebskis, apie kurio bylą Lietuvos katalikai rašė Memorandume Jungtinėms Tautoms, iššūkį okupacinei valdžiai metęs kunigas Antanas Gražulis, tikinčiojo jaunimo grupės nariai.
Sigitas Bitkauskas, Vytautas Šulinskas, Petras Blažukas, Arūnas Raudonis, Lina Banytė, Violeta Kačergiūtė, Rūta ir Sigita Buzaitės, Snieguolė Golmanaitė, Sigitas Gudaitis, Saulius Rudzinskas, Juozas Kaminskas, Jonas Raginis ir daugybė kitų jaunuolių, jų šeimų narių užsiėmė tuomet draudžiama veikla. Prienų mieste ir kaimo vietovėse gyvenantis tikintysis jaunimas rinkdavosi patikimų gyventojų namuose, bendraudavo su kunigais, giedodavo, rengdavo literatūrinius montažus. Dar daugiau – savanoriškai perrašinėjo ir platino religinę literatūrą, slapta spausdino ir išsiųsdavo sveikinimo atvirukus politiniams kaliniams, karpė, lankstė popierių maldaknygių gamybai, jas rišo savadarbiais aparatais, buvo savotiški ryšininkai, perdavinėję reikiamiems asmenims spausdinimo mašinėles ir tekstus.
Trispalvė sovietinės okupacijos metais reiškė Lietuvos laisvę ir viltį, todėl tautinę vėliavą jaunimas kėlė ne kartą – Prienuose, miesto sode; ant Nuotakų kalno ir Dvariukyje; Bačkininkų šilelyje; prie Tartupio mokyklos; šalia kelio į Marijampolę… Tų dienų „suokalbininkai“ filme pasakojo apie tai, kaip įgyvendino savo sumanymus. Sunkiausia buvo prasimanyti geltonos spalvos audeklo vėliavai pasiūdinti, todėl medžiagą dažė vaistinėje įsigytu tirpalu, kartą išardė ir paaukojo netgi proginę suknelę. Tuomet naudoti konspiraciniai triukai, kurių tekdavo imtis, kad apmokyti šunys neužuostų pėdsakų, šiandien skamba kaip nuotykis, bet tuometiniam jaunimui reiškė nesusektą nepaklusnumo akciją, nedidelę pergalę prieš okupacinį režimą. Įdomu tai, kad jaunuoliai, kurie būrėsi į slaptas bendraminčių grupeles, platino draudžiamą literatūrą, dalyvavo susibūrimuose, vieni apie kitų veiklą neretai nieko ir nežinojo. Šiandien jie – į antrą gyvenimo pusę peržengę vyrai ir moterys, kurie prireikus savo vaikaičiams galėtų tapti sektinu pilietiškumo pavyzdžiu.
Už galimybę po dešimtmečių vėl suburti draugėn, pasidalinti prisiminimais visų pasipriešinimo sąjūdžio dalyvių vardu filmo autoriui V. Šulinskui dėkojo viena iš filmo herojų – Lina Suchorukovienė, kiti bendraminčiai. Todėl Prienų parapijos klebono Vaidoto Labašausko kvietimas pratęsti popietę neoficialioje aplinkoje visų buvo priimtas pritariamai, juk ne kasdien pasitaiko proga susitikti maištingosios jaunystės bendražygiams.
Renginys organizuotas bendradarbiaujant Prienų parapijai, Prienų kultūros ir laisvalaikio centrui, Prienų muziejui, Prienų Justino Marcinkevičiaus viešajai bibliotekai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui bei Okupacijų ir laisvės kovų muziejui.
Dalė Lazauskienė
Autorės nuotraukos