Po 35 metų „Atminties take“ vėl atgijo prisiminimai…

Merė N.Dirginčienė su „Atminties tako“ skulptūrų autoriais ir buvusiu Birštono vyr. architektu F.Jackevičiumi.

Spalio 13-ąją Birštone, Alksniakiemio miške, aplink degantį laužą susibūrė birštoniečiai – Savivaldybės vadovai, bočiai, šauliukai, įstaigų atstovai ir svečiai. Rudeniškos gamtos apsuptyje buvo paminėtos dvi šio krašto bendruomenei svarbios datos – medžio skulptūrų ansamblio „Atminties takas“ sukūrimo ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės Birštone įkūrimo 35-erių metų sukaktys. Šį renginį organizavo Birštono muziejus, kurio direktorius Simonas Matulevičius įžanginėje kalboje pakvietė prisiminti žmones, dėjusius pastangas dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, tylos minute pagerbti jau išėjusius šių įvykių dalyvius.

Daug vandens pratekėjo Nemunu nuo 1988-ųjų, tų metų rugsėjo 24 d. Alksniakiemyje buvo iškilmingai atidarytas 300 metrų ilgio „Atminties takas“ su medžio skulptūromis, kurias išdrožė talentingi to meto tautodailininkai. Bundančioje Lietuvoje tai buvo drąsus poelgis: medžio skulptūrose įamžinti stalinizmo aukų, tremtinių atminimą.
Mintimis sugrįžęs į persitvarkymo sąjūdžio metus, renginio svečias, buvęs Birštono miesto vyriausiasis architektas Feliksas Jackevičius, perpasakojo pokalbį su tuometiniu Birštono turistinės bazės direktoriumi Kaziu Stankevičiumi, kurio metu buvo apsispręsta dėl „Atminties tako“. Į kūrybines dirbtuves buvo sukviesti talentingiausi skulptoriai kūrė skulptūras iš Prienų miškų ūkyje gautų ąžuolų. Anot F.Jackevičiaus, dirbtuvėse dešimt dienų nuo ryto iki vakaro pokšėjo kirviai, skambėjo kaltai, pjūklai, obliai. Skulptoriai pasirodė esantys genijai, dirbę be jokių eskizų, iš atminties. Jo teigimu, atėjus metui darbus pastatyti, įkomponuoti esamoje miškingoje vietovėje, tarp drožėjų nekilo jokios konkurencijos, nes visų jų darbai išsidėstė vienodai garbingose vietose, proskynose abipus tako. O skulptūrų ansamblio atidarymas buvo ypač efektingas, į jį susirinko daugybė žmonių, tarp kurių buvo ir tremtinių, nukentėjusiųjų nuo sovietinės sistemos. Šis takas iškart tapo populiarus – ir tarp vietos gyventojų, ir tarp poilsiautojų, jį apžiūrėti atvykdavo ekskursijos.
Menininkų sukurti atminties ženklai išlieka medyje, akmenyje, betone, tačiau, F.Jackevičiaus įsitikinimu, svarbiausia, kad jie išliktų žmonių atmintyje ir būtų perduodami iš kartos į kartą. „Prisiminkime, kad esame lietuviai, esame vieningi, mūsų yra nedaug, bet visi kilę nuo žemės,“ – pabrėžė „Atminties tako“ steigimo liudininkas.
Skulptūrų ansamblį kūrė vienuolika medžio drožėjų iš visos Lietuvos: birštonietis, tuometis Birštono kultūros centro vaikų klubo „Uosiukas“ vadovas Romas Venckus, Vidas Cikana, Ginutis Dudaitis, Pranas Kaziūnas, Marijanas Misevič, Raimundas Puškorius, Vladas Rakuckis, Alvydas Seibutis, Jonas Tvardauskas, Rimantas Zinkevičius, Viktoras Žilinskas, stogastulpius metalo saulutėmis apvainikavo Aleksandras ir Vladas Kuzinai.
Į tą pačią vietą po 35 metų pasidalinti savo prisiminimais atvyko keturiese: V. Žilinskas, R.Zinkevičius, R.Puškorius ir G. Dudaitis. Jiems draugiją palaikė ir prieniškis medžio skulptorius Algimantas Sakalauskas su VšĮ „Meninė drožyba“ nariais. Būtent šis skulptorius su studentais, miškininkais prisidėjo, kad daugiau nei prieš tris dešimtmečius sukurtos skulptūros nesunyktų, būtų periodiškai atnaujinamos.
Todėl skulptoriams buvo malonu matyti, kad jų darbai prižiūrimi, o palikimas vertinamas. Jie šiltai prisiminė kūrybinę stovyklą, žmones, su kuriais dirbo ir bendravo. Viktoro Žilinsko teigimu, dirbtuvėse juos lankė Turistinėje bazėje viešėję poilsiautojai, kuriems drožėjai pristatė liaudies meną. Kasdien užsukdavo ir netoliese gyvenęs rašytojas Vytautas Petkevičius, su kuriuo drožėjai kalbėdavosi apie tokius dalykus, kuriuos garsiai minėti 1988 metais dar buvo baugu. Bet, pasak V.Žilinsko, drožėjai buvo jauni ir drąsūs, o jų darbas nelengvas, juk dirbo naudodami paprastus rankinius įrankius, benzininių pjūklų tuomet dar niekas neturėjo.
Ginutis Dudaitis, kurio tėvas kilęs iš netolimų apylinkių, Nečionių kaimo, pritarė, kad drąsos jauni drožėjai turėjo pakankamai, tačiau pasiryžę padirbdinti skulptūras, stengėsi ir niekam nepakenkti. Jose įrėžta nemažai prasmingų įrašų, savo koplytstulpyje jis įrašė žodžius „Numesk, Tėvyne, rūbą seną…“, lankytojams palikdamas posmelį pabaigti gilią potekstę turinčiomis eilutėmis.
Rimanto Zinkevičiaus teigimu, tam laikotarpiui aktualius tekstus pasiūlydavo ir rašytojas V.Petkevičius.
Iš Žemaitijos į kūrybinę stovyklą atvykusiam Raimundui Puškoriui tuo metu didelį įspūdį padarė joje viešai plevėsavusi Trispalvė.
Skulptūrų ansamblio autoriai dėkojo už išsaugotą atminties vietą ir apgailestavo dėl vieno – per anksti išėjusių gabiausių kūrėjų, su kuriais kurtas „Atminties takas“, o susirinkusiesiems linkėjo vieno – nepaisant nieko, išlikti vieningiems, saugoti ir tausoti Lietuvą.
Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė padėkojo visiems, prisidėjusiems prie skulptūrų ansamblio atsiradimo, šio atminimo renginio organizatoriams, dalyviams, sakydama, kad šiuo metu, kai pasaulyje vyksta karas, kaip niekad svarbi visų bendrystė, susitelkimas, jaunimo dalyvavimas šiame susibūrime. Ji pasižadėjo, kad „Atminties takas“ ir toliau bus prižiūrimas, tvarkoma jo aplinka.
1988 m. rugsėjo 8 d. Birštono kultūros centre įvyko steigiamasis persitvarkymo Sąjūdžio rėmimo grupės susirinkimas, kuriame dalyvavo apie 600 žmonių, o rugsėjo 18 d. Birštone buvo surengtas pirmasis mitingas. Buvusi Sąjūdžio Birštono iniciatyvinės grupės sekretorė Veronika Bukevičienė prisiminė to meto aplinkybes, kurios, be abejonės, paskatino ir „Atminties tako“ įkūrimo iniciatyvas. Buvusi sąjūdietė akcentavo birštoniečių – politinių kalinių, tremtinių, mokytojų, gydytojų, dailininkų, kitų profesijų žmonių – užsidegimą prisidėti prie to, kad Lietuva greičiau išsilaisvintų. Jos teigimu, nors buvo ir abejojančiųjų, ar įmanoma pasipriešinti sovietinei galybei, Birštone nekilo jokios konfrontacijos. Miesto vadovas taipogi prisidėjo, skyręs patalpas susibūrimams bei transportą, birštoniečių balsas skambėjo ir Sąjūdžio suvažiavime. V.Bukevičienė jaunimą drąsino prireikus nedvejoti, o vietos bendruomenei linkėjo išsaugoti vienybę ir ateityje.
Tradiciškai renginio dalyviai aplankė kiekvieną tako skulptūrą, prie jos jaunieji šauliai, vadovaujami Jono Juozaičio, uždegė žvakutes ir atidavė pagarbą visiems, nukentėjusiems nuo raudonojo teroro, Sibiro tremtyje praradusiems savo gyvenimus ir sveikatą, žuvusiems nepriklausomybės kovose.
Dalė Lazauskienė