„Pasiruošimas dienai X: piliečių galia ginant laisvę“

Prasidėjus karui Ukrainoje, Lietuva dar daugiau dėmesio sutelkė į krašto apsaugos stiprinimą: didino gynybai skirtas išlaidas, investavo į gynybinius pajėgumus, ginkluotės modernizavimą ir kt. Tačiau jau antrus metus vienai didžiausių pasaulio valstybių nepasiduodanti ukrainiečių tauta dar kartą įrodė, kad organizuota pilietinė visuomenė yra ne mažiau svarbi už ginkluotąsias pajėgas, o drąsūs piliečiai, žinantys, kaip veikti krizės metu, gali tapti nenugalima jėga.

Apie tai, ką gali padaryti piliečiai, ginant savo valstybę ir laisvę, festivalio „Būtent“ metu „Piliečių aikštės“ erdvėje diskutavo: žurnalistė Živilė Kropaitė-Basiulė, Lietuvos ambasadorius Europos Sąjungoje Arnoldas Pranckevičius, Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotojas Gediminas Latvys bei verslininkas, visuomenininkas Karolis Sankauskas ir Nacionalinės NVO koalicijos vadovė Gaja Šavelė.

„Taip, Ukraina Rusijai nusileidžia karių ir artilerijos skaičiumi, bet jie nenusileidžia pilietine visuomene, kuri gina savo šalį“, – sako vienas iš „Būtent“ festivalyje vykusios diskusijos „Pasiruošimas dienai X: piliečių galia ginant laisvę“ dalyvių, 58 kartus nuo karo pradžios Ukrainoje lankęsis verslininkas, visuomenininkas Karolis Sankauskas.
Tačiau Lietuvos ambasadorius Europos Sąjungoje Arnoldas Pranckevičius pastebi, jog ir Ukrainoje pilietinė visuomenė neatsirado per naktį – jos atsiradimą lėmė Donbaso įvykiai ir beveik dešimties metų patirtis, privedusi šalį prie labai stiprios kariuomenės ir pilietinės visuomenės. „Prieš karą valstybė (Ukraina – aut.p.) ilgai ieškojo savo identiteto, savo krypties ir provakarietiškos ar prorytietiškos orientacijos“, – diskusijos metu sakė A. Pranckevičius.
Nors iš Ukrainos pamokų turime mokytis, ambasadorius atkreipia dėmesį, jog nuo Ukrainos skiriamės tuo, jog esame vieno didžiausių ir stipriausio karinio aljanso (NATO) dalis. Be abejonės, turime ir silpnųjų vietų, o didžiausia mūsų, kaip valstybės, silpnybė, anot A. Pranckevičiaus – tai sąveika tarp skirtingų institucijų ir pilietinės visuomenės įgalinimas, jos gebėjimas tinkamai panaudoti įgūdžius ir informaciją. Ambasadoriaus nuomone, lietuviai neturi problemų dėl motyvacijos (tą parodė ir mūsų tautiečių įsitraukimas į Ukrainą palaikančias iniciatyvas), tačiau didžiausia mūsų problema išlieka operatyviniame lygmenyje.
Nacionalinės nevyriausybinių organizacijų (NVO) koalicijos vadovė Gaja Šavelė taip pat pripažįsta, jog, deja, ne visos organizacijos žino ir supranta, koks turėtų būti jų vaidmuo, ištikus dienai X – trūksta ne tik institucijų atsakymų į klausimus, bet ir praktinių užsiėmimų. G. Šavelė atkreipia dėmesį, jog prieš dvejus metus, kaip ir visuomenė, taip ir nevyriausybinis sektorius ar kitos institucijos, gyveno visai kitomis temomis ir staiga, prasidėjus karui, šalia visų socialinių klausimų atsirado ir pilietinis pasipriešinimas.
Reaguodama į pašnekovų pasisakymus, diskusijos moderatorė, žurnalistė Živilė Kropaitė-Basiulė kėlė klausimą, kodėl mes vėluojame su savo pasiruošimu, ir ar mes iš tiesų nieko nežinome?
Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotojo plk. ltn. Gedimino Latvio teigimu, informacijos, kaip elgtis karo metu, turime tikrai labai daug – ji pakankamai išsamiai ir aiškiai surašyta www.LT72.lt ar Krašto apsaugos ministerijos internetiniuose tinklalapiuose. Visgi Šaulių sąjungos vado pavaduotojas situacijos dramatizuoti nelinkęs. Anot jo, tikrai nėra taip, jog didžioji dauguma piliečių nežino, ką daryti. Be to, Šaulių sąjunga pirmosios piliečių bangos sulaukė visai ne 2022 m. vasario mėnesį, o dar 2014 m., ir tai buvo pirmoji indikacija, jog į pilietinį pasipriešinimą reikia žiūrėti ne tik teoriškai, bet ir praktiškai.
Situaciją Ukrainoje iš arti matantis K. Sankauskas sako, jog, turint taikų dangų virš galvos, negalvoti apie tai, kas būtų, jeigu būtų – tai žmogiška prigimtis, o informacijos, ką daryti, ištikus karui ar kitai krizei, turime daug, tik ji nėra pakankamai gerai viešinama.
„Taip, informacijos labai daug, bet, jeigu aš ją perskaičiau, tai dar nereiškia, jog esu pasiruošęs. <…> Mes kalbame apie senjorus, kurie galbūt yra vieniši. Kas jais pasirūpins? Ar jie skaito www.LT72.lt? Galbūt, bet jiems vis tiek bus sudėtinga, nes jie neturi savo transporto ir pan. Mes turime vaikus mokyklose, kurių tėvai turi savo vaidmenis valstybės gynyboje, turim neįgaliuosius ir kitas grupes, kurioms į pagalbą turėtų ateiti NVO“, – apie visapusišką piliečių pasirengimą juodai dienai mintimis dalijasi G. Šavelė.
Taigi ką reikėtų daryti, jeigu Lietuvoje įvyktų kokia nors provokacija? Šaulių sąjungos vado pavaduotojas plk. ltn. G. Latvys pataria apgalvoti, kur, esant reikalui, būtų galima saugiai atsitraukti, kokias atsargas su savimi pasiimti ir, žinoma, turėti savo šeimos planą.
K. Sankauskas sako, jog svarbiausia nepanikuoti, nedaryti chaotiškų veiksmų, klausyti atsakingų institucijų informacijos ir nurodymų.
Diskusijos tarp žiūrovų klausęs Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie KAM direktorius Virginijus Vitalijus Vilkelis teigė, jog pilietinis pasipriešinimas turi koja kojon eiti kartu su valstybinėmis institucijomis, kurioms yra pavestos konkrečios užduotys. Direktorius pripažįsta, jog komunikacijos problema išlieka aktuali, tačiau Mobilizacijos ir pasipriešinimo departamentas turi numatęs priemonių jai spręsti. V. V. Vilkelis atkreipia dėmesį, jog komunikuoti su visuomene tokiomis jautriomis temomis negalima bet kaip, tiesiog padalinant lankstinukus, čia būtina išlaikyti balansą, nesukeliant visuomenėje panikos ir nepagrįstų baimių.
Rimantė Jančauskaitė