Pradėsiu nuo Vasario 16-osios akto signataro, diplomato, teisininko, istoriko, Sibiro tremtinio gilių ir prasmingų žodžių, tinkančių visiems laikams: „Jeigu žmogus nežinotų savo ar savo visuomenės praeities, jis būtų kaip kūdikis. Ir tik tada jis gali pats darbuotis ir aktingai dirbti, kai jis susipažįsta su artimiausia praeitimi, iš kurios jis pats išėjo. Praeities pažinimas parodo dar platesnę savo reikšmę, juo giliau jis tą praeitį siekia. Priešingai karta, kuri nežino savo tautos istorijos, savo praeities kovų, savo tautos laimėjimų ir nelaimių, pasiektų ir nepasiektų uždavinių, jų siekimų ir priemonių, žodžiu, jų gyvybės džiaugsmo ir mirties skausmo, – ta karta tegyvena savo dabarties valanda, jos ūkanomis ir giedra, vėjo žaidėjo atpučiamomis“ (Petras Klimas. Iš mano atsiminimų. V., 1990, p.325).
Neatskleista Balbieriškio istorinė didybė
1794, 1831 metų sukilimų vienas iš vadovų, Varšuvos karalystės senatorius grafas Tadas Tiškevičius (1774-1852).
Istoriko priedermė reikalauja nuolatos gyventi pasišventus krašto istorijos ieškojimams, paslapčių atskleidimui. Balbieriškiu susidomėjau, tyrinėdamas kraštui gyvybę įpūtusių kunigaikščių Holovčinskių istorinį virsmą ir suradau jau 1539 m. Balbieriškyje buvus pirmą krašte mūrinę pilį, kurią galbūt vėliau perėmė vėlesni Balbieriškio dvaro savininkai. Balbieriškio parko žemė daug ką galėtų papasakoti ir kažkada būsimiems archeologams tai papasakos. Kol kas rūpestingai saugokim šią teritoriją.
Balbieriškis – tai tiesiog mūsų krašto istorinio daugiasluoksniškumo, daugiakonfesiškumo, net istorinio aristokratiškumo centras. Myliu Jiezną su savo dvipakope kunigaikščių Holovčinskių ir grafų Pacų istorija, kol kas valdininkams skriaudžiant pirmuosius. Bet čia, Balbieriškyje, yra neišsemiami istorijos klodai, tai – gili praeities pažinimo Meka. Bent dešimties straipsnių cikle pateiksiu dešimtis faktų, įrodančių, kad būtent 16-18 a. pirmoje pusėje Balbieriškis buvo ekonominis kairiosios Nemuno pusės centras mūsų krašte. Jau 16 amžiuje balbieriškiečiai Kaune mokėsi pameistriais. 1566-1567 m., perskirstant Lietuvos administracinį padalijimą, pabrėžiamas Balbieriškis. 17-18 amžiuose visi bajorai pirko Balbieriškio alų, nes jis buvo vienas iš geriausių LDK. Klestėjo medienos ir jos produktų eksportas. LDK 19 amžiuje
Balbieriškio vingis.
Balbieriškis tapo spirito gamybos centru. Reikėtų pakalbėti apie didžiųjų giminių Holovčinskių, Sapiegų, Tiškevičių čia paliktus pėdsakus. Apie Holovčinskius – tuo pat. Sapiegų laikotarpis išsiskiria siekimu dominuoti visoje Lietuvoje. Čia buvo telkiama Sapiegų kariuomenė prasidėjusiai Sapiegų kovai su Pacais. Iš čia, deja, Balbieriškio dvaro savininkas, Lietuvos didysis iždininkas (1676-1707) Benediktas Povilas Sapiega vedė karius į tragedija Sapiegoms tapusį Valkininkų mūšį 1700 m. lapkričio 18 d.
Negali atsitraukti nuo aristokratų grafų Tiškevičių Logoisko linijos Lelivos herbo čia paliktos dvasinės auros. Jų laiškai, rašyti iš Balbieriškio, rodo meilę šio krašto gamtos vaizdams, Nemuno tėkmei, Išlauže, Raudondvaryje gyvenusiems giminėms. Grafai Tiškevičiai – tai ir valstybininkai, kovotojai už lietuvių ir lenkų tautų laisvę, ir krašto pažinimo šaukliai. Dauguma jų čia, Balbieriškyje, pabuvojo. Prisiminkim Balbieriškyje gimusį ir čia mirusį Stanislovą Antaną Tiškevičių (1727-1801), 1773-1783 m. Lietuvos
Stanislovas Antanas Tiškevičius.
Vyriausiojo Tribunolo maršalką, 1784-1794 m. Žemaitijos pilininką. O ką reiškia jo sūnaus Tado Tiškevičiaus vardas? Bajoras, buvęs vienas iš 1794 ir 1831 metų sukilimų vadovų, kovojo Napoleono armijos gretose, buvo žymus Varšuvos karalystės politinis veikėjas. Visa Europa apie jį žino, o mes juos ignoruojam…
Balbieriškio (Peršekės) mūrinė pilis
Pastebiu tai, kad apie pilį niekas niekada – nei prieš trisdešimt metų, nei dar vėliau – nebuvo prabilęs, todėl griežtai pabrėžiu šio mokslinio tyrimo autorystę. Jau esu „Gyvenimo“ laikraštyje plačiai visuomenei pateikęs Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio privilegijas Birštono dvaro valdytojams kairiojoje Nemuno pusėje 1501 m. – savo muitininkui ir pinigų kalėjui Henrikui Šliageriui ir 1502 m. – savo gydytojui ir barzdaskučiui Hanusui (kai kur suklystama, minint Hanuso Sudormano, vienur pirklio, kitur gydytojo pavardę. Tai – visai kitas žmogus).
Deja, Hanusas, Aleksandrui Jogailaičiui 1501 metais tapus Lenkijos karaliumi, daugiau laiko leido Krokuvos Vavelyje, negu suteiktoje žemės valdoje. Henrikas Šliageris mirė 1504 m. kovo mėn. Nėra kokių nors dokumentų, kurie pagrįstų, kad jie abu Balbieriškyje ką
Benediktas Povilas Sapiega.
nors būtų pastebimesnio atlikę. 1507 metais gruodžio 15 d. kunigaikštienė Elena paskyrė savo asmens sekretorių, gimusį Starodube, Motiejų Mikitinyčių karališko Birštono, apėmusio abi Nemuno puses, dvaro vietininku, o privačiai iki mirties suteikė Peršekės ir Jiezno dvarus. (Lietuvos Metrika. Užrašymų knyga 25 (1387-1546), V.2-1998, dokumentas 121, p.180-181). Po Aleksandro Jogailaičio mirties 1506 m. naujasis Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis po dviejų savaičių, gruodžio 28 dieną, savąja išduota privilegija ankstesnės turinį įformino (Ten pat, dokumentas 122, p.181-182).
Tiesa, abiejuose dokumentuose kalbama tik apie pereinančius nuosavybėn buvusius Hanuso ir Šliagerio dvarus. Apie rūmus ar pilis nekalbama.
Motiejus Mikitinyčius iš visų epochų vadovų daugiausia valdė kraštą, pirmiausia Birštono dvarą – su Birštono valsčiumi, Birštono giria ir būsimomis vėliau gimsiančių Prienų žemėmis. Net 32 metus – nuo 1507 iki 1539 metų. Jo plačią veiklą, taip pat kuriant kraštą ir net ginant jį nuo maskvėnų, aprašysime kitame straipsnyje.
Krokuva, Vavelis, 1539 metų spalio 26 diena
Ir didikų ir titulų neturinčiųjų, ir turtingųjų, ir neturtingųjų gyvenimas visada baigiasi. Prieš mėnesį Birštono karališko dvaro vietininkas, privačių dvarų valdytojas Motiejus
Sapeigų herbas.
Mikitinyčius mirė. Į karalių miestą – Krokuvą pas karalių Žygimantą Senąjį atvyko krašto didiko trečioji žmona, Gediminaičių gudiškose LDK žemėse palikuonė Tomila – Barbora Zaslavskaja Mtislavietė. Ankstesnės dvi žmonos Fetinija ir Liudmila jau buvo mirusios nuo ligų. Motiejus Mikitinyčius prieš mirtį rašė testamentą ir žmonai pavedė, jam mirus, jį pristatyti patvirtinti karaliui. Karalius pavesdavo testamentą savo raštininkui įrašyti į Lietuvos Metrikos knygas. Tad jį galime perskaityti. Motiejus Mikitinyčius, rašydamas testamentą, turėjo gilių apmąstymo valandų, kaip padalinti turtą keliems vaikams iš trijų skirtingų santuokų. Ir štai turtingo ir įtaką karališkoje valdžioje turėjusio žmogaus testamento eilutėse skaitome: „…Ir savo žmonai Tomilai ir savo sūnui Eustachijui, kurį dar vadinau Mykolu, daviau jiems ir užrašiau Peršėkės pilį su visomis pajamomis ir mokesčiais, Šliagerio ir Dovinės (naujas didiko dvaras prie Gudelių, – V.K.) dvarus su žmonėmis, ir kilimininkus su staklėmis (vadinasi, valdose buvo audžiami kilimai, – V.K.) ir dvaro tarnus su jų žmonomis ir vaikais, ir su visais nelaisvais baudžiauninkams, kurie tą pilį ir dvarus aptarnauja, ir su žirgų bandomis, kurias jau anksčiau tarp sūnų Jaroslavo ir Eustachijaus padalinau“ (LVIA, F.389 (Lietuvos Metrika) ap.1, b.20, p.211, – versta iš rusėnų kalbos).
Peršėkės arba Balbieriškio pilis minima Lietuvos Metrikoje ir toliau. 1555 m. kovo 25 dieną karalius Žygimantas Augustas stabdo Motiejaus Mikitinyčiaus dukros Teodoros Motiejūtės
Logoisko šakos Tiškevičių Lelivos herbas.
Korsakienės nuo pirmosios žmonos Fetinijos teisminį ginčą su jos broliu Jaroslavu iš antros tėvo santuokos su Liudmila Duchnič ir broliu Eustachijumi iš trečiosios tėvo santuokos. Teisminis Motiejaus Mikitinyčiaus vaikų ginčas vyko dėl Peršekės ir tuo metu jau atsiradusios Mogiliavo krašte Kniažycų pilies su jiems priklausančiais kaimais ginčo paveldėjimo. Taigi Peršekės (Balbieriškio vardas pradėtas minėti vėliau) ir nesenai atsiradę Kniažycų rūmai buvo mūriniai, kiti įvardijami tik dvarais. Jiezno pilis nepaminėta, nes ją iš karto po tėvo mirties be teisminių ginčų paveldėjo Jaroslavas Holovčinskis (Lietuvos Metrika. 1554-1558, 34-oji Teismų bylų knyga, Vilniaus Universitetas. 2018, p.102).
Kur galėjo būti pilies dislokacija? Tai Motiejaus Mikitinyčiaus ir paveldėtojų laikais nenurodoma. Nurodomos tik pačios valdos ribos minint Peršekės upę, Nemuną, Ringio upę, Balos upelį (dabartinę Dūmę, į ją įteka Ringio upelis). Pilis galėjo būti arčiau Nemuno, kur dabar privačios valdos. Galėjo būti dabartinio parko teritorijoje. Bet svarbiausia, kad tai buvo pirmoji krašte ir regione mūrinė pilis. Joje gyveno didžiojo kunigaikščio vietininkas
Kunigaikščių Holovčinskių Gulbės herbas.
Birštone Motiejus Mikitinyčius. Nei medinė pilaitė, nei mediniai dvaro rūmai Birštone tam netiko. Iš Peršekės pilies parašyti ir trys Motiejaus Mikitinyčiaus laiškai, su kuriais supažindinsime. Taip pat kruopštaus tyrimo metu išsiaiškinsime jos tolesnį likimą. Ar jai pavyko išlikti po 1655 metų maskvėnų vykdyto Balbieriškio sugriovimo?
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas, istorikas
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“