Ganėme žirgelius Druskupio pievelėse

Daug dainų išdainuota, mįslių įminta, sakmių, padavimų sudėta apie didžiausią žmogaus draugą – žirgą. Lietuvių tradicijoje žirgas, kaip ir žmogus, miršta, jo gedima, žuvęs raitelis laidojamas su savo bendražygiu, papuoštu vertingais papuošalais. Žirgų kapinynai ir papuošalai liudija didelę pagarbą šiam gyvūnui.

Dainuojame naktigonių dainas.

Kaip jau žinome, kiekvieną žmogų nuo gimimo iki mirties lydi ugnis ir vanduo, be kurių kiekvienas neišgyventume. Tą patį galime pasakyti ir apie žirgą. Žirgais veždavo krikštan gimusį kūdikį, kuriant šeimą veždavo vinčiavonėn. Paskutinį kartą žirgas šeimininkui pasitarnaudavo išlydėdamas Anapilin. Šis ištikimas bičiulis nusipelnė dar didesnės šlovės ginant Tėvynę. Žuvus žirgui, raiteliui grėsė mirtis. Dainose žirgas parneša žuvusį draugą arba net po kelerių metų parbėga su liūdna žinia.
Kaimo žmogaus gyvenime žirgas sau ir šeimynai uždirba duoną, yra pirmas pagalbininkas kelionėse. Liaudies medicinoje kumelės pienu gydė kokliušu sergančius vaikus, prakaitu gydė dedervines, karčių ašutais rišdavo karpas. Šio gyvulio pavalkai, traukiamas vežimas buvo naudojami liaudies medicinoje kaip maginės priemonės gydant sunkias ligas. Žirgas

Žirgininkė Asta ir kultūrologė Rita.

– neįkainojamas draugas, buvo saugomas nuo vagių, stengtasi jį gerai maitinti, vasaromis gimė naktigonių tradicija su spalvingais papročiais. Šią tradiciją prisiminėme susirinkę draugėn.
Prie Birštono tvenkinėlio rinkosi Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Birštono skyriaus nariai su vadove Julija Barutiene, sveikos gyvensenos klubo „Šilagėlė“ nariai su prezidente Aldona Žaliauskiene, Birštono kurorto bendruomenės žmonės, moksleiviai ir svečiai, besidomintys senaisiais papročiais. Atvykstančiųjų jau laukė įmonės „Žygiai žirgais“ vadovė Asta Kavaliauskaitė su savo augintinėmis Žvaigždute, Vilniete, Bėre. Susirinkusiuosius pasveikino šio renginio „Oi, žirge žirge“ iniciatorės, Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė ir Nemuno kilpų regioninio parko grupės patarėja Viktorija Strampickaitė. Prie naktigonių papročiu iš kelmo įžiebto laužo buvo prisiminta valstiečių gyvenimo kasdienybė, kurios vienu svarbiausių veikėjų buvo žirgas. Kiekvienas renginio dalyvis galėjo pasakoti jaunimui savo prisiminimus arba iš senelių girdėtas istorijas apie žirgus. Nijolė Juozaitienė iš draugės sužinojo, kaip jos kaime suaugę vaikinai naktigonėn vesdavosi paauglius, kaipo mokinius. Sutemus, užuot patys ganę, gyvulių daboti palikdavę jaunėlius. Patys tuo metu lėkdavo kaiman merginų aplankyti. Naktigoniai prikrėsdavo daug pokštų: užkeldavo ant stogo medines akėčias, plūgą ant kamino, plikai nukirpdavo arkliui uodegą…

Žirgelių ganymas.

Senų istorijų žinovas Burkvydas Kaluškevičius prisiminė savo jaunystės metus ir pažintis su sunkiasvoriais žirgais. Buvo prisiminti ir sunkūs kolchozo laikai. Veronika Bukevičienė su ašaromis akyse prisiminė paauglystės dienas, kada baisaus bado iškankintus arkliukus pati bandė šerti saujelėmis rankiodama šieną… Savo prisiminimais maloniai dalijosi Birštono miesto istorijos žinovė, savarankiška gidė Aldona Milda Valatkienė.
Žirgininkė Asta Kavaliauskaitė pripažino, kad žirgų auginimas, jų mokymas, bendravimas yra liga, kuria susirgo visam gyvenimui. Kaip ir žmonių, taip ir žirgų, nėra dviejų vienodų. Visi turi savo charakterius, pomėgius. Žirgai myli, nekenčia, tingi, susinervuoja, pergyvena. Jie – kaip ir žmonės. Nekalba, bet turi savo kūno kalbą, kurią žmogui reikia išmokti. Asta pakvietė susipažinti su jos žirgais, pajodinėti. Deja, senjorai jodinėti jau nesiryžo, bet jaunimas su žirgais labai susidraugavo. Po jodinėjimų žirgai maudėsi tvenkinyje. O koks gi renginys be dainų apie žirgus? Dainingosios „Bočių“ klubo moterys su visais atvykusiaisiais dainavo dainas apie žirgus. Upių tėvas Nemunas yra riba tarp Suvalkijos ir Dzūkijos regionų. Vieni kitus žmonės vadindavo „zanemunščikais“. Birštono krašte būdavo dainuojamos dzūkiškos ir suvalkietiškos dainos. Mokėmės dainuoti suvalkietišką naktigonių dainą „Jau saulutė leidžias“. Prisiminėme labai senovišką dzūkų dainą „Palšus ganiau jautelius“, kurią dainuodavo Petras Zalanskas. Labai svarbios karo ir vestuvinės dainos, kuriose minimi žirgai. Dainavome visų gerai žinomas „Šėriau žirgelį“, „O kai sauliutė tekėjo“. Smagiai pabendravę vaišinomės naktigonių vakariene: lašiniais, dešra, svogūnais, duona su sviestu. Viską skaniai užgėrėme Ritos trūkažolių kava, ragavome ir gardžios Nijolės Juozaitienės paruoštos ąžuolo gilių kavos.
Atsisveikinant dainavome senovinę karo dainą „Žvingia žirgas, dolija“. Toks šiltas susitikimas skatina bendradarbiauti, rengti bendrus renginius, viešinti kulinarinį paveldą, tęsti tradicijas.
Dėkojame partneriams ir svečiams už prasmingą darbą.
Rita Balsevičiūtė, Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė