Kodėl dalintis yra svarbu?

„Kiek duosi – tiek ir sugrįš, toks yra savanorystės principas“, – teigia Vygintas Grinis, vienas iš Kauno Rotary klubo atkūrėjų. Tai ne tušti, o gyvenimo patirtimi, psichologų vertinimais pagrįsti žodžiai. Vertė bendruomenei, pozityvios emocijos, kasdienybės įprasminimas – tai vieni iš nedaugelio privalumų, kuriuos įvardina savanoriška veikla užsiimantys žmonės.

Savanorystė ir emocinis atsparumas

„Įsitraukimas ar atsitraukimas? Kaip savanorystė kuria emocinį atsparumą?“– šią temą diskusijų festivalyje „Būtent“ gvildeno Lietuvos Rotary organizacijos atstovai M.Grigelionis, V.Grinis, psichologė A.Adamonytė ir buvusi muzikantė V.Dineikaitė. Diskusiją moderavo R.Savickas.

Psichologė Aina Adamonytė patvirtina, kad savanorystė pagerina žmogaus emocinę būseną, suteikia pasitenkinimo jausmą. Iš egzistencinės pusės – tai galimybė permąstyti savo vertybes ir palikti ženklą po savęs.
– Savanorystę mes galbūt per daug idealizuojame. Galvojame, kad, gyvendami mažame miestelyje, neturime galimybių panaudoti savo potencialo. Bet juk nebūtina ieškoti kokios nors organizacijos, kiekvienas savo artimoje aplinkoje galime surasti žmogų, kuriam reikia pagalbos. Galima padėti vienišai kaimynei, mamai su vaikais. Pagelbėti finansiškai, pavedžioti šuniuką, o galbūt tereikia išklausyti, – sako psichologė. Jos teigimu, savanorystė yra auginanti veikla, kuomet subjektai keičiasi, o veikla išlieka, neretai tampa įpročiu visam gyvenimui.
Savanoriška veikla padeda, suteikia emocinio atsparumo, stiprina ir patį paramos davėją, kuomet jo paties gyvenimą ištinka krizė, nesiklosto šeiminis gyvenimas, kyla rūpesčių darbe. „Savanorystės nauda emocinei ir fizinei sveikatai įrodyta ir moksliniais tyrimais. Ji tikrai veikia!“ – tikina psichologė, kviesdama šį įprotį ugdytis nuo mažens. Anot jos, netgi ir maži vaikai gali įsitraukti į savanorystę, pasidalindami savo žaislais su kitais.

Laikytis trijų dėžučių principo
88-tus metus einanti senjorė, pirmosios merginų roko grupės „Bitės“ (1966 m.) įkūrėja Jūratė Viktorija Rita Dineikaitė pritaria šiai minčiai. Vienoje laidoje, kurioje buvo diskutuojama, ar darželinukams ir moksleiviams verta duoti kišenpinigių, ji teigia išgirdusi gražų finansinio ugdymo pavyzdį. Viena mama savo vaiką pripratino iš tėvų gaunamą sumą padalinti į tris dėžutes: viena dalis pinigų skiriama vaiko reikmėms, norimam žaisliukui įsigyti; kita – atidedama mokslui; trečia – labdarai. Ponia Viktorija mano, kad šį trijų dėžučių principą kiekviena šeima gali nesunkiai pritaikyti savo gyvenime.
Psichologė Aina pastebi, kad vaikystė yra pats geriausias metas pradėti ugdyti suvokimą apie pinigus ir jų reikšmę, skatinant empatiją ir atsakomybę prieš visuomenę.
Vienas iš Rotary veiklos pradininkų Lietuvoje V.Grinis patvirtina, kad Rotary organizacija vienija ne tik įtakingus bei turtingus narius, bet ir jaunimą. Į Rotaract klubus susitelkę jauni žmonės nuo 18 iki 29 metų, Interact klubai buria mokyklinio amžiaus vaikus. Jaunimo klubai veikia ir tokiuose periferijos miestuose, kaip Mažeikiai, Pasvalys, Marijampolė, bei dirba svarbius darbus, padeda vaikų namams, ligoninėms, šeimoms, auginančioms vaikus su Dauno sindromu.
Su Lietuvos jaunimo Rotary klubų vykdomais projektais buvo galima susipažinti ir neseniai Birštone vykusio diskusijų festivalio „Būtent“ erdvėse.
Vienas iš sėkmingai įgyvendinamų projektų – „Ančiukų“ lenktynės – 2023 metais surinko 7300 eurų, kurie bus skirti auginti Lietuvos talentus. Vilniaus Geležinio Vilko Rotaract klubas nuo 2013-ųjų tęsia projektą „Sėkmės inkilėlis“. Žmonės, įmonės bei asociacijos, įsigydamos „Sėkmės inkilėlį“ ar „Sėkmės apyrankę“, prisideda prie projekto fondo, kurio lėšomis yra remiami talentingi jaunieji dainininkai, mokslininkai, sportininkai, dailininkai ir kiti aktyvūs jauni žmonės. Už surinktas lėšas yra perkami instrumentai, dailės priemonės, finansuojami tarptautiniai konkursai ir teikiama kita parama, kuri leidžia talentams skleistis. Per dešimt metų buvo išpildyta 21 Lietuvos jaunojo talento svajonė.

Paprastų žmonių svarbūs darbai
Marius Grigelionis, dvejiems metams išrinktas Lietuvos Rotary Apygardos valdytoju, paneigia mitą, kad Rotary klubas – tai vien turtingų dėdžių susibūrimas, kurie gerdami arbatą nusprendžia, kam paaukoti. Pasak jo, humanitarinėje klubo veikloje dalyvauja tokie pat paprasti žmonės, kurie šiuo metu galbūt net neturi darbo ar išgyvena asmeninę krizę.
Rotary klubai veikia septyniose veiklos srityse, viena iš jų – prevencinių sveikatos programų (poliomielito, skiepų, psichinės sveikatos ir kt.) įgyvendinimas.
– 2014 metais, kai sukūrėme Rotary apygardą, norėjosi pasirinkti ilgalaikę veiklos sritį, kurioje būtų galima padaryti ryškesnį poveikį valstybėje. Mane sukrėtė tuometinė statistika, kad per metus Lietuvoje triskart daugiau gyventojų prarandame dėl savižudybių, nei kelių eismo įvykiuose, t. y. apie 1000 žmonių kasmet, tarp jaunimo – maždaug po dvi abiturientų klases, – pasakojo buvęs Lietuvos Rotary Apygardos valdytojas V.Grinis.
Todėl Rotary klubai, dirbdami kartu su Psichologų sąjunga, išsikėlė tikslą dalyje Lietuvos savivaldybių pradėti taikyti Savižudybių prevencijos modelį, buvo organizuoti mokymai savivaldybėse suburtų savižudybių prevencijos ir krizių valdymo grupių nariams bei kitiems specialistams, teikiantiems pagalbą savižudybės rizikoje esantiems asmenims. Nuoseklia veikla beprasmių mirčių skaičių šiose savivaldybėse pasisekė sumažinti perpus.
Šiuo metu Rotary klubai aktyviai dirba su nukentėjusiais nuo karo Ukrainoje: deda pastangas padėti karo pabėgėliams, gyvenantiems Lietuvoje, taipogi teikia paramą kariams. Tarptautiniais ryšiais susiję Rotary klubai jau dabar planuoja, kokios paramos prireiks atstatyti šaliai po karo.

„Niekad nežinai, kada prireiks kitų pagalbos…“
Ilgą gyvenimą nugyvenusi V.Dineikaitė prisimena mamos pasakojimus apie tarpukariu Lietuvoje veikusias labdaros organizacijas. Jos teigimu, dažniausiai tai buvo vietos turtingų poniučių susitarimas šelpti vargstančius žmones, pavyzdžiui, Šv. Kalėdų proga.
– Tik per 50 metų sovietmečio nei labdaros, nei paramos gavėjų nebuvo, nes Lietuvoje gyveno patys „laimingiausi, turtingiausi piliečiai“. Buvo gėda gauti paramą, nes tai reiškė, kad esi tinginys arba girtuoklis,“ – prisimena V.Dineikaitė.
Bet, sako ji, niekad negali žinoti, kaip gali pasisukti netgi sėkmingas gyvenimas. Kažkada „Erfurto“ restorane grojusiai ir solidžią algą gavusiai Viktorijai, išėjus į pensiją, gyvenimo aplinkybės taip susiklostė, kad ji liko be santaupų, su maža pensija ir dviem vaikaičiais, kuriuos teko užauginti iki pilnametystės. Argi ji būtų galėjusi įsigyti tokį prabangos dalyką kaip šaldytuvas? Todėl jai teko kliautis socialinių projektų pagalba. Ir dabar, jau senatvėje (Viktorija nebijo šio žodžio), ją lankanti socialinė darbuotoja pasirūpina pirkiniais ir buitimi. Pozityviai nusiteikusi Viktorija gali būti gerasis pavyzdys, kaip išlaikyti emocinį atsparumą ir vyresniame amžiuje, nepaisant regos negalios.
– Bobutės virkauja: pensija maža, kainos kyla, o aš net nežinau, kiek pienas kainuoja. Gavusi pensiją, dalį atidedu mokesčiams, kitą paskiriu maistui. Kai per dvi savaites piniginė labai suplonėja, perku mažiau. Jokiomis aplinkybėmis aš neįsitempiu, kraujospūdis nekyla, man viskas gerai. Kaip galima skųstis savo senatve, besiraukšlėjančiu veidu, negalavimais, kai Ukrainoje žūsta kūdikiai, jauni žmonės?“, – išmintingai kalba moteris.
Ji ir kitiems vyresnio amžiaus sulaukusiems žmonėms pataria nestresuoti, nesivaikyti jaunystės iliuzijos, o susitelkti ties tuo, kas svarbiausia – tinkamai pasirengti senatvei, kad ji būtų įdomi ir prasminga. Jos nuomone, pensininkai, dar pilni jėgų, turintys galimybių, šį laiko tarpsnį galėtų įprasminti ir savanoriška veikla, pavyzdžiui, aplankyti vienišą kaimyną, pasikalbėti su juo, nes senatvėje žmonėms labiausiai trūksta bendravimo. Šį esminį poreikį yra pastebėjęs ir Marius Šimelionis.
– Kaip nebūtų keista, nuvažiuoji pas senelius, nuveži maisto produktų, saldumynų, o galiausiai supranti, kad jiems labiau reikia pokalbio su tavimi. Kartais pašnekesiai tampa tokie įtraukiantys, žmonių gyvenimo istorijos tokios įdomios, kad prarandame laiko pojūtį, o išeiname tapę daug turtingesni, – stebisi Marius. – Tad neaišku, kas daugiau gauna: ar tas, kuriam teikiama savanoriška pagalba, ar tas, kuris ją duoda?

„Kai užsidega raudona lemputė…“
Duodi – gauni, ir tai kartojasi ciklais. „Ir aš pats, šioje veikloje „perdegęs“, užuot nuo jos atsitraukęs, tik dar labiau įsitraukiau, – kalbėjo Marius, užsiminęs apie neigiamus savanorystės aspektus bei patirtis, juk ne visi moka priimti pagalbą.
Kita vertus, savanoriams, besirūpinantiems kitais, ieškantiems būdų padėti, esant pernelyg įsitraukus, gresia „perdegimas“, kai pati veikla ima atrodyti beprasmė ir nebekelia pasitenkinimo.
Psichologė A.Adamonytė kviečia atkreipti dėmesį, kuomet užsidega „raudona „lemputė“. Tai atsitinka, kai savanorio motyvacija krenta, jaučiamas išsekimas, neigiamos emocijos, suprastėja jo santykiai su aplinkiniais. Tad kaip padėti tam, kuris padeda kitiems?
Psichologė primena gerą taisyklę, kurią savo gyvenime reikėtų taikyti visiems: 8 val. per parą turi būti skirtos darbui, 8 val. – poilsiui, pomėgiams, šeimai, kitoms veikloms, 8 val. – miegui.
– Kai pradedi atiminėti laiką iš poilsio ir miego, pradedi „deginti“ save. Savanorystė turi būti integruota – aš išpildau savo funkcijas, pasirūpinu savimi, savo artimu, paskui einu pasirūpinti kitais, – akcentuoja ji. Pasak psichologės, nebūtina vienam žmogui ant savo pečių užsikrauti viso pasaulio problemas, kartais pagalbos reikalingą žmogų galima sustiprinti ir buvimu šalia, nuoširdžiu pokalbiu.

„Svarbu daryti gera“
V.Grinis pritaria, kad per trumpą laiką savanoriškoje veikloje parodyti pamatuojamą rezultatą yra sunku. Todėl neretai aplanko nusivylimas – kai įdedi daug pastangų, jėgų, o rezultatų nematyti.
– Gyvenime viskas yra subalansuota: nuopuolius keičia pakilimai, tai pasakytina ir apie organizacijų veiklą. Kaip bebūtų, vis vien reikia daryti gera!
Šių Rotary metų tema „Kurkime viltį pasaulyje“ kviečia darbais atkurti ir įkvėpti viltį, rūpintis savo ir artimųjų emocine sveikata, skatinti taiką ir gerą valią bendruomenėse, Lietuvoje ir pasaulyje.
Dalė Lazauskienė