Istorinio Balbieriškio pėdsakai

Justinas ADOMAITIS

Nemuno vingis, bažnyčios bokštas, šimtamečių parko liepų kupeta – tai Balbieriškio grafinis įspaudas. Automobiliams švilpiant pro šalį keliu Kaunas–Alytus, tik Peršėkės tiltas primena apie praleistą progą užsukti į miestelį.

Pažangą lėmė… gaisrai
Kaip rašo Algimantas Miškinis studijos „Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės“ pirmajame tome „Užnemunės miestai ir miesteliai“, linijinio plano statybos Balbieriškio miestelio architektūros pažangą lėmė karai ir gaisrai. Pagrindinėje Vilniaus gatvėje iki XX a. pirmosios pusės buvę apie pusantro šimto medinių ir šiaudais dengtų „dūmų“ (namų, sodybų). Pasak A. Miškinio, lemtingi miestelio istorijai buvę 1782 m. gegužės 14 d., 1842 m., 1915 m. rugpjūčio 24–25 d. ir 1944 m. liepos 24–25 d. gaisrai. Miestelėnų atmintyje liko Pirmojo pasaulinio karo meto praradimai, kai po apšaudymų sudegė mediniai Balbieriškio dvaro rūmai, kapinių koplyčia ir jurisdikos pastatai teritorijoje nuo Peršėkės ir Ringio upių iki bažnyčios. Antrojo pasaulinio karo frontui ritantis į Vakarus, mūšio metu vokiečių tankas važiavo pagrindine Vilniaus gatve ir šaudė į kiekvieną namą (pradedant Nr. 80) iki pat bažnyčios. Kaip žinia, nuo senųjų laikų pagrindinėje miestelio gatvėje gyveno beveik vien prekybininkai ir amatininkai žydai. Kaip liudija prieškarinės nuotraukos, namai stovėjo šonu į gatvę.
Išlikęs Vilniaus gatvės fragmentas, kur namai orientuoti į gatvę galu, už sodybos turint siaurą, bet ilgą dirbamos žemės sklypą, manding (berods) suformuotą po Valakų reformos. Tai lietuvio žemdirbio savastis. Šiandien urbanistikos paveldui vertingi namai atrodo beveik identiškai, kaip ir 1915 m. darytose fotografijose.

Marių dugnu miestelis netapo

„Amerikonkos“ Juknelienės namas, kuriame tarpukariu vyko pasilinksminimai, buvo rodomi filmai, o po karo veikė parduotuvė.

Baigiantis rugpjūčiui, Vilniaus gatvės „senamiestyje“, prie tarpukariu statytos „raudonos mokyklos“, susirinkome prieš 55 metus baigusieji tuometę Balbieriškio vidurinę. Susėdę senojo dvaro parko liepų pavėsyje, svarstėme, kaip gerai (o gal baisu), jog „mūsų laikais“ Balbieriškio miestelis buvo marinamas: nebuvo leidžiama statyti naujų namų, remontuoti senų. Iš atminties išplaukia tuometės politinės užmačios. Šeštąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį Maskvos gudragalviai nutarė atverti vandens kelią iš Baltijos jūros į Juodąją. Sujungus Nemuną su Dniepru kanalais ir šliuzais, jais turėjo plaukti okeaniniai laivai. Lietuvoje, be jau pastatytos Kauno hidroelektrinės, turėjo atsirasti Jurbarko, Birštono, o tuoj už Druskininkų – Gardino užtvankos ant Nemuno. Klonyje išsidėstęs Balbieriškis numatytas tapti naujųjų marių dugnu. Per istorijos pamokas kalėme „komunizmo statytojo kodeksą“ ir kaip mantrą kartojome: jau 1980 metais gyvensime pagal principą „iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius“. Istoriją ir naujai atsiradusį visuomenės mokslą dėstė mokyklos direktorė, neleidusi abejoti savo žodžiu. Dėl visų šitų priežasčių šiandien bešeimininkė sugriuvusi baltų plytų mokykla turėjo atsirasti ant kalno, simbolizuoti tuometės valstybės aukštumų siekį.

„Lietuviška“ pagrindinės gatvės atkarpa
Laimė, kad per visas politines perturbacijas kultūros paveldu laikytinas „lietuviškas“ Balbieriškio senamiestis išliko. Jis prasideda tarpukariu statyta raudonų plytų mokykla, kuriai plytą padėjo ir Prezidentas Antanas Smetona. Už tvoros – beveik tuo pat metu

„Lietuviškoji“ Vilniaus gatvės atkarpa 1915 m. ir 2020 m.

statytas valsčiaus (savivaldybės) pastatas, pokario metu nusipelnęs „stribyno“ etiketę, o vėliau ir iki pastarųjų metų tarnavęs pašto reikmėms. Šiandien jis tuščias. Spėlionės pesimistinės. Už keliolikos žingsnių – istorinio miestelio pėdsakai: galu į gatvę statyti namai, gilyn į kiemą vietomis dar išlikę ūkiniai trobesiai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą darytose nuotraukose – tokia pati namų išdėstymo struktūra, tik stogai šiaudiniai. Viename tokių namų, šiandien paženklintų Vilniaus g. 96 numeriu, prieš 55 metus su mama gyveno klasiokė Nijolė. Įeinant pro duris reikėdavo pasilenkti, viduje lubos buvo žemai. Tik apie 2000-uosius sužinota, jog tas namas mena XIX amžių, priklausė knygnešiui Jokūbui Statkevičiui, vedusiam nekilnojamojo turto savininkę našlę Mortą Dranginienę.
Pastaruoju metu tarptautinius ryšius mezgančiam Balbieriškiui vis dažniau tenka gilintis į istoriją ir kultūros paveldą. Pasak miestelio istoriko Rymanto Sidaravičiaus, pagrindinėje Vilniaus gatvėje iki pat Antrojo pasaulinio karo dažniausiai gyveno verslininkai žydai, o lygiagrečioje Ūkininkų gatvėje (dabar – S. Nėries) – darbininkai ir amatininkai lietuviai. Klasiokas Antanas gyveno pagrindinėje gatvėje, pokariu tėvų iš valstybės įsigytame ir renovuotame name, kuris iki karo priklausė verslininkų Zingerių šeimai.
Vilnietis Gediminas Kurpavičius iki 1966 m. gyveno pagrindinės Balbieriškio gatvės 112 numeriu pažymėtame name. Jo prisiminimuose – „lietuviška“ Vilniaus g. atkarpa nuo „raudonos“ mokyklos iki Zingerių namų ir priešais juos buvusių vokiečio Reinarto stalių dirbtuvių. G. Kurpavičiaus seneliai tarpukariu sklypą namui statyti pirko iš Vulfo Kaco, tačiau kaimynystės namai, statyti galu į gatvę, priklausė lietuviams – Antanui Ručiui („amerikonui“), Teofiliui Ručiui, Dranginiams, Tamulynams, Cėploms (vėliau –

Tarpukariu statytas valsčiaus administracijos pastatas pokariu tarnavo kaip represinė NKVD būstinė, vėliau veikė paštas, o nūnai liko tuščias.

Vyšniauskams), Kurpavičiams, Žiūkams, Matulioniams, Mikui Iškauskui, Račkauskams, Galiniams, Mekioniams, Naujavičiams, Kavaliauskams, toliau buvo Reinarto stalių dirbtuvės. Tradiciškai vienas namas buvo skirtas dviems šeimoms: du kambariukai ir virtuvė – į gatvės pusę ir vienas kambarys su virtuve – į kiemo pusę. Dvi krosnys, du kaminai. Per namo vidurį – priemenė su rūsiu. Iki 1940 m. birželio 15 d. šios miestelio atkarpos gyventojai buvo amatininkai – staliai, siuvėjai, kalviai, krosnių meistrai, batsiuviai. Pusėje namo (į gatvės pusę) gyveno šeimininkai, kita pusė buvo nuomojama. Sovietmečiu tai buvo populiari ir pelninga paslauga. Pirmuoju pokario dešimtmečiu kambarius nuomojosi kariškiai, milicininkai, vėliau – mokytojai ir profesinės mokyklos darbuotojai.

Pokario istorijos

Atminimo lenta ženklina liūdną pastato paskirtį pokariu.

Laikotarpis po dviejų okupacijų ir Antrojo pasaulinio karo perrašė miestelio istoriją. Sovietmetis sugrįžo su klasių kovos devizu. G. Kurpavičius pasakoja buvęs politinio kalinio vaikas. Už prarastą budrumą pirmuoju sovietmečiu tėtis nuteistas dešimčiai metų lagerio ir trejiems metams tremties, močiutė – septyneriems metams lagerio. Su mama liko trys vaikai: septynerių, penkerių ir trejų metų. „Skurdome, kartais ir badavome“, – prisimena G. Kurpavičius, tuoj po karo pradėjęs lankyti mokyklą.
Iki trečios klasės (1949 m.) berniukai ir mergaitės mokėsi atskirai. Vaikams uždrausta sakyti „sudie“, galima tik „viso gero“, berniukai kirpti plikai, už bausmes statomi į kampą, klupdomi koridoriuje. Pavasarį atšilus orams (kai pradėdavo šokuoti varlės) ir rudenį iki pat šalčių daugelis vaikų į mokyklą eidavo basi, ir tai nieko nestebino. Iš mokyklinių metų G. Kurpavičius prisimena lituanistę Oną Babarskytę ir prancūzų kalbos mokytoją, tikrą prancūzę Dionyzą Brusokaitę, nemokėjusią lietuviškai. Užtat per pamokas ji grodavo pianinu ir dainuodavo pranzūziškas daineles, taip skatindama mokinius mokytis naujų svetimos kalbos žodžių. Ji draugavo su balbieriškiečiu Vincu Tamulynu. Mokytojos sesuo mokėsi aštuntoje klasėje. Baigiantis mokslo metams, jos abi išvyko gyventi į Prancūziją, gavę iš valdžios Maskvoje tam leidimą.
Pasakoja G. Kurpavičius: „Mūsų namai buvo netoli „stribyno“ (valsčiaus administracijos). Ten dirbusi moteris mamai pranešdavo, kada mūsų šeima atsidurdavo tremiamųjų sąrašuose. Slėpdavomės pas kaimynus. Minėta moteris už „paslaugą“ iš mūsų pasiimdavo indų, kartą išsinešė net degančią žibalinę lempą, pasakiusi, jog mums vis tiek nereikės – išveš į Sibirą). Mačiau prie „stribyno“ patvoryje numestą iki baltinių išrengto vyro lavoną, kitą kartą – pajuodusius tėvų ir vaikų lavonus. Nušautų partizanų kūnus, basus, išrengtus ir sumestus į vežimą, per miestelį veždavo į turgaus aikštę prie bažnyčios – ten eidavo daugiau žmonių, juos naujajai valdžiai reikėjo bauginti“.
Balbieriškiečių prisiminimuose – pokario šaudynės, sprogdinimai. Vieni susiję su partizanų akcijomis, kiti – su girtų stribų pramogomis. Mekionių name pokariu gyveno NKVD įgaliotinis Balbieriškio valsčiui Petras Augaitis. Jo pusbrolis (?) Pranas Augaitis buvo partizanų būryje. Vieną 1946 m. rudens naktį partizanai įmetė granatą į patalpą, kurioje gyveno įgaliotinis P. Augaitis, tačiau pastarasis buvo pasislėpęs namo rūsyje, matyt, iš anksto perspėtas, ėmė atsišaudyti. Šaudynės truko neilgai, bet sukėlė visą „stribyną“, buvusį netoliese. Kitą dieną NKVD įgaliotinis darbe pasirodė subintuota galva. Labiausiai nukentėjo Mekionių namas. Granata buvo įmesta ir į vieno valsčiaus valdininko, gyvenusio Antano Ručio („amerikono“) name, kambarį, bet nesprogo.

Parduotuvės sprogdinimas
Kitas įvykis, sukrėtęs Balbieriškio „senamiestį“ – Mitrulevičių name veikusios vienintelės miestelio „valdiškos“ parduotuvės sprogdinimas, įvykęs 1946 m. pavasarį. Vėliau paaiškėjo, jog su stribais iš anksto susitarta, jog tai bus inscenizuota kaip partizanų antpuolis. A. Miškinis savo studijoje rašo, jog pokariu partizanai buvo užėmę miestelį, išvadavę suimtuosius, bet vietos gyventojai to nepaliudijo.
Kaip prisimena tuo laikotarpiu tarp „stribyno“ ir parduotuvės gyvenęs G. Kurpavičius, vieną naktį miestelyje pasigirdo stipriausias sprogimas, vėliau susišaudymas. Buvo susprogdinta buvusi vienintelė, jau sovietmečiu įkurta (rodos, Viktorijos Mitrulevičienės name) miestelio parduotuvė. Pasklido gandas – „banditų“ (taip buvo vadinami partizanai) darbas. Vėliau paaiškėjo, kad sprogmuo buvo įdėtas parduotuvės krosnies pakuroje.
Pardavėja Juknelytė prisidarė finansinių nuostolių, tad susitarė su jai neabejingu kaimynu Stagniūnu susprogdinti parduotuvę, o kaltę suversti „banditams“. Į parduotuvės krosnį įdėjo uždelsto veikimo sprogmenis. Pastatas išlėkė į orą, krosnis – į gatvę, tačiau prekybos dokumentai liko nepaliesti. Kitame parduotuvės namo gale gyveno Bieliauskų šeima. Tada žuvo nepilnametė nebylė Bieliauskų mergaitė ir jaunas vyras. O susišaudymas įvyko per klaidą. Kitame miestelio gale (netoli bažnyčios) gyveno stribas. Jis, išgirdęs sprogimą, su ginklu skubėjo į „stribelnyčią“, bet, jam bebėgant, koja užkliuvo, ir griūnant netyčia iššovė. Kitame miestelio gale, išgirdę šūvį, paleido ugnį ten „vaišinęsi“ stribai.
Pagal kitą versiją, sprogdintojai buvo susitarę su netoli bažnyčios gyvenusiu stribu, kad jis šaudysiąs į tariamai bėgančius „banditus“. Vaikai, rytą atėję pasižiūrėti sprogimo vietos, matė, kaip gatvėje mėtėsi įvairių smulkių prekių liekanos – odekolono buteliukų, įvairių daiktų šukės. Geresnius daiktus gyventojai jau buvo susirinkę. Tada Juknelytei ir Stagniūnui teismas skyrė aukščiausią bausmę – po 25 metus kalėjimo. Juknelių šeima buvo grįžusi iš Amerikos, šalia Zingerių (nuo Vilniaus gatvės toliau, upės link) pasistatę didelį, gražų namą, kuriame gyveno Juknelytė su savo motina ir dukra Savute. Kieme buvo nemažas ūkinis pastatas, šulinys su velenu. Senoji Juknelienė susirgo, netrukus pasimirė. Pasiliko viena Juknelytės dukra Savutė. Buvo kalbama, kad ją pasiėmė giminaičiai į Klaipėdą. Juknelių namas buvo nacionalizuotas. Iš gatvės pusės jame įsikūrė parduotuvė, o iš kiemo – nuomojamos patalpos. Ūkiniame pastate buvo laikomas ir pardavinėjamas žibalas. Tas pats pardavėjas aptarnaudavo pirkėjus maisto ir pramoninių prekių parduotuvėje, o kai atsirasdavo žibalo pirkėjų, parduotuvę laikinai uždarydavo ir eidavo į „žibalinę“. Kieme buvęs įdomus šulinys su dideliu ratu vandens kibirui nuleisti ir iškelti. Paliktas be savininko, šulinys nebuvo tvarkomas ir ilgainiui jo nebeliko.

Dėmesio verta atmintis
Teofilio Ručio name (dukters Damutės ir žento Antano Gelumbausko šeimoje) 1946 m. gegužės 27 d. gimė ateityje žinoma mokslininkė Leonora Živilė Gelumbauskaitė. Ji 1952–1957 m. mokėsi Balbieriškio, 1957–1964 m. – Aukštadvario vidurinėse mokyklose, 1964–1969 m. studijavo Vilniaus universitete. Apgynusi daktaro disertaciją, pasirinko mokslinių interesų sritis: jūros geomorfologiją ir paleogeografiją, kvartero geologiją ir geologinį kartografavimą, seismoakustinius tyrimus, neotektoniką. Plačią studiją L. Ž. Gelumbauskaitė parengė apie Balbieriškio atodangą prie Nemuno, požeminius miestelio ir apylinkių gamtos turtus.
Vilniaus g. 102 name, krosnių meistro Juozo Mekionio šeimoje, 1939 m. gimusi žinoma mokslininkė, biochemikė Natalija Ona Mekionytė–Stasiūnienė.
Įdomi Antano Ručio „amerikono“ istorija. Jis buvo vyriausias Daujotiškių kaimo (5 km į pietryčius nuo Balbieriškio) mažažemių valstiečių Ručių šeimoje, už jį jaunesni buvo Pranas (1893–1980) ir Jonas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Antanas, Jonas ir Pranas emigravo į Ameriką, ten išmoko siuvėjo amato, įkūrė siuvyklą. Apie 1921 m. Antanas ir Pranas grįžo į Lietuvą, pirmasis įsikūrė Balbieriškyje, antrasis – Anykščiuose. Pastarasis ėmėsi verslo, sukūrė šeimą, joje 1930 m. gimė būsima muzikė Gražina Ručytė–Landsbergienė. Antanas Ručys, grįžęs iš emigracijos, Balbieriškyje pasistatė „dviejų galų“ namą, apkalė dailylentėmis, uždengė stogą angliška skarda, nudažė raudonai. Namas taip pat buvo nudažytas sodria raudonai ruda spalva. Sode A. Ručys augino retų veislių serbentus, avietes, obelis, namuose gėrė tik virintą vandenį. A. Ručys buvo „madingas“ siuvėjas, tarpukariu siuvo Balbieriškio diduomenei. Baigiantis karui, šiaurinėje A. Ručio namų pusėje buvo įrengta rusų karo ligoninė, vėliau ten gyveno valsčiaus valdininkai, milicininkai. Kaimynai matydavo A. Ručį, sekmadieniais einantį į bažnyčią – su skrybėle („cilindru“) ir lazdele. Sutikęs pažįstamus, sveikindamasis nukeldavo skrybėlę. Sovietmečiu A. Ručys klausydavosi „Amerikos balso“, o jo žmona, atėjus pas Kurpavičius, papasakodavo naujienas apie karą Korėjoje ir kt.
Istorijos pėdsakų ieško prieš 55 metus baigusieji Balbieriškio vidurinę, domisi kraštotyrą puselėjantis vilnietis G. Kurpavičius. Vis dažniau apie Balbieriškio praeitį, giminės šaknis teiraujasi gyvenantieji Vakarų Europos šalyse, JAV, Australijoje. Džiaugiamės atradimais, kitokiu žvilgsniu vertiname Balbieriškio „senamiesčio“ istorinius pokyčius. Ne per vieną dieną šiaudiniai namų stogai tapo skiedriniais, vėliau – šiferiniais, galop skardiniais. Tik langų norisi dar tokių pačių, kokius matėme prieš 55 metus. Pagrindine miestelio gatve su valdžios žinia galėtų pereiti atsakingas dailininkas – architektas – urbanistas. Nebūtina pokyčiams prisišaukti karų ar gaisrų…
Autoriaus albumo nuotraukos