Stanislovas Moravskis, biografinė apybraiža „Juozapas Oleškevičius (1777–1830)“ /fragmentai/ ( III )

Rašyta Ustronėje, dabar – Jundeliškės, visai greta Birštono, 1849 metais

(Pabaiga. Pradžia – „Gyvenimo“ Nr. 67, 69)

Dabar atėjo laikas tarti keletą žodžių apie Oleškevičių – dailininką, o ypač apie jo kūrinių koloritą, kadangi kaip tik jo pasirinktas spalvų derinys tarp dailės žinovų ir sukeldavo didžiausias diskusijas. Sunkus tai uždavinys, nes pats nesu to didelio ir dieviško meno žinovas!
Savo drąsą apie tai kalbėti bent kiek galiu pateisinti galbūt tik tuo, kad dailei turėjau įgimtą aistrą, jog vienas didžiausių mano gyvenimo malonumų buvo sėdėti už dailininko krėslo nugaros ir žiūrėti, kaip palengva jo drobėje gimsta, kaip įgauna pavidalą ir pasaulis, ir žmonės. Savo drąsą apie tai kalbėti bent kiek galiu pateisinti galbūt dar ir tuo, kad nuo jaunystės artimai bendravau su daugybe didžių menininkų ir klausiausi jų nuomonės. Kad savo gyvenime mačiau daugybę pačių garsiausių šedevrų; kad dar ir šiandien mintinai žinau, kur koks paveikslas, pavyzdžiui, kabo Luvro muziejuje; kad pagaliau ne vienas garsus ir didis dailės meistras pagerbė mane savo pasitikėjimu ir pasidalino su savo sumanymais, o dažnai net ir atsižvelgė į mano pastabas…
[…]
Be jokios abejonės, Oleškevičius buvo vienas didžiausių mūsų tapytojų, tačiau jo negalima priskirti prie pačių iškiliausių modernios Europos tapybos atstovų. Nors ir paliko keletą darbų, kuriuos visos Europos publika vienbalsiai nutarė esant šedevrais; nors už tokį garbingą palikimą jam reikėtų ir rankas, ir kojas išbučiuoti, vargu, ar galime jį vadinti genijumi. Kaip antai, buvo ne ypač stiprus piešimo mene, ne ypač gerai išmanė žmogaus kūno anatomiją, o ir jo teptukas nebuvo nei aistringas, nei drąsus, nei impulsyvus, kompozicijos taip pat ne visada vykusios. Prieš pradėdamas tapyti labai ilgai ruošdavosi, galvodavo. Esu tikras, kad visas šias spragas jis ilgainiui būtų užtaisęs, nes turėjo ypač lakią vaizduotę ir labai gerą skonį, jeigu ne nuolatinė kova dėl duonos kąsnio, kuri jį privertė atsidėti vien tik portretui.
[…]
Beveik visi jo portretai visada buvo tik natūralaus dydžio, labai išglostyti, labai išdailinti. Netgi sakyčiau, kad tai buvo didelės aliejumi tapytos miniatiūros. Akį traukė gaivios spalvos ir veido grožis! Niekada ten nebūtum radęs jokių drąsių teptuko potėpių, jokių vienu mostu užtaškytų, tiesiog kaip koks guzas priklijuotų šviesos tonų, kaip tai praktikuoja daugybė kitų portretus kuriančių dailininkų. Žinoma, kartais kai kurioms fizionomijoms tai sukuria didelį efektą, o menininkai sulaukia audringų aplodismentų… Tiesos vardan turiu pasakyti, kad Oleškevičiaus portretuose rankos (nesvarbu vyrų ar moterų) visada būdavo suapvalintos, apkūnios, glotnios ir, nepaisant dydžio, visada moteriškos, net moteriškai išpopintos. Nerastum jose nei gyslų, nei raukšlių, nei pabrinkimų, kokius nuolat matome vyrų galūnėse ir kurių stipriu, bet grubiu nedailumu taip dažnai ir pagrįstai naudojasi kiti menininkai. Ar nenorėjo kitaip tapyti? O gal nesugebėjo kitaip tapyti? Tai jau liks tik jo vieno paslaptimi. Tačiau skonį spalvoms, draperijoms ir apdarams turėjo nepaprastą. Galėjo rungtis su pačia žymiausia Paryžiaus modiste.
Oleškevičius, švari angeliška siela, turėjo dovaną pagražinti veidus, bet tuo pat metu ir išsaugoti jų panašumą. Jo portretuose blankūs liūdni plaukai sublizgėdavo skaidriu atspalviu; mažos akys kaip mat tapdavo išraiškingos ir didelės, nukaręs žandikaulis susilygindavo su oriu išsikišusiu kaktikauliu, o veidas nusidažydavo gaiviu jaunatvišku raudoniu. Plačią burną sumažindavo iki reikiamo dydžio; mirtinai išbalusioms lūpoms suteikdavo spalvą. Atsikišusios ausys kaip mat prisiglausdavo prie smilkinkaulio. Net pasmakrė virsdavo apkūniu, bet geidulingu kaklu. Lygi kaip stalas, kaip kokia džiovinta menkė suvytusi krūtinė tapdavo proporcingai iškili. Tarytum statinių tvora atsikišusius raktikaulius ir šonkaulius irgi kažkur meistriškai paslėpdavo po riebalų sluoksniu. Bet žvelgiant į visumą portretuojamasis likdavo toks, koks buvo. Per visą savo gyvenimą nė viename portrete žmogaus nepavaizdavo bjauraus, nes to padaryti tiesiog nemokėjo. Taip stipriai jautė grožio jėgą, tiek daug turėjo puikaus skonio, taip dėl savo įgimto instinkto mokėjo pastebėti žmogaus veido formos klaidas ir taip mokėjo jas pakoreguoti… Didelis talentas ir didelė paslauga yra gebėti taip suidealizuoti, taip supoetinti mažai reikšmingą fizionomiją. Todėl moterys, nors dailininkų buvo labai daug, atiduodavo paskutinį savo skatiką, kad tik galėtų turėti Oleškevičiaus tapytą savo portretą. Dėl šio noro tiesiog ėjo iš proto…
Jeigu Oleškevičiaus portretai būtų buvę nieko verti, ar pati jautriausioji sostinės pusė, visos aukštuomenės moterys, taip būtų troškusios jo teptuko? Ir kaipgi galėtum iš moters atimti tas aukštesnes savybes, kurias jai suteikė Dievas? Moterų nuojauta yra daug tikresnė ir daug greitesnė nei mūsų, vyrų. Jeigu tektų rinktis iš dviejų nuomonių, kas yra gražiau, kas labiau traukia akį, ar pirmenybę atiduotum vyro, ar moters sprendimui? Atsakymas tvirtas ir aiškus – pasitikėtum moterim.
[…]
Oleškevičius buvo pranašas. Jo protas, vaizduotė, jausmai nuolat ieškojo naujų nepažintų kelių, dar nepramintų dabartinės kartos kojomis, ir kartais jis tokius kelius rasdavo. Bet kurį ir senų, ir dabarties laikų pasaulio istorijos įvykį jis aiškindavo savitu tik jam būdingu būdu. Tas minties išcentriškumas jį darė visiškai nesuprantamu, bet visada, bet kuriuo atveju, labai gaivališku, originaliu, vaizdžiai sakant, jo žodžius išpuošdavo gėlėmis, skintomis (bent jau visiems taip atrodė) visai kitame, nežemiškame, sode. Gal tokiu tad būdu jis grįždavo keliais amžiais atgal? Gal taip pamatydavo praeities bedugnę? O gal atvirkščiai, taip aplenkdavo savo laikmetį?

Iš lenkų kalbos vertė dr. Reda Griškaitė