Stanislovo Moravskio skaitymus prisiminus…
Rašyta Ustronėje, dabar – Jundeliškės, visai greta Birštono, 1849 metais
(Tęsinys. Pradžia – „Gyvenimo“ Nr. 67)
Oleškevičius jau iš pat pradžių su manimi kalbėjosi taip tarytum būtų pažinojęs šimtą metų.
. Mano laikas labai brangus – tarė, – nes dienos šviesą čia turime vos pusę metų. Todėl nepykite, kad dirbsiu savo darbą – tai netrukdys kalbėtis. Tamsta iš Vilniaus?
Ustronės dvaro pastatas, pieštas Stanislovo Moravskio, …ir šiandien.
– Iš Vilniaus, iš Lietuvos.
– Ak, vadinasi, pažinojau Tamstos tėvą. Labai puikiai rengėsi pagal mūsų senąją vietinę madą. Dėl to net buvo garsus. O koks gražus buvo vyras… Ar dar gyvas?
– Gyvas, bet jau be kontušo. Rengiasi kaip mes.
– O gaila, labai gaila. Maža buvo tokių, kurie taip skoningai mūsiškai rengėsi.
. O ūsai? Tie garsieji jo ūsiukai?
– Kur jau ten, ir ūsų nebeturi! 1812-aisiais dar kartą buvo juos užsiauginęs, bet kai už tai pradėta į Sibirą vežti, nori nenori, vėl nu siskusti turėjo.
– Gaila. Gražus buvo žmogus. Veidas portretui sukurtas. Dar ir dabar, senatvėje, turėtų būti dailus, nes jau toks puikus, toks puikus jo veidas.
Ant stalo gulėjo kelios dešimtys apelsinų – dovana kažkokios damos, kuri, kaip sakė, tik ką baigė savo seansą ir vos pora minučių prieš mums pasirodant išvyko. Maloniai pakvietė pasivaišinti. Kiek pasišnekučiavome apie lietų ir tokį Peterburgui neįprastą vasaros karštį ir atsisveikinome, o aš su dėkingumu priėmiau atvirą ir nuoširdų garbiojo meistro kvietimą aplankyti jį bet kada, kai tik sugalvosiu.
Kadangi jau vakarėjo, o diena buvo tvanki, naudodamasis vakaro gaiva pakeliui užsukau į Jusupovo sodą, kuris priklausė imperatoriaus dėdei hercogui Virtembergui. Kunigaikštis savo sodą buvo visiškai atvėręs publikai. Ten radau didžiulę minią lankytojų, todėl prisėdau ant vaiskia žaluma apsupto ir saulės spinduliais nukloto suolelio, ir iš ten iš tolo stebėjau vaikštinėjančius žmones.
Gal jau visą valandą taip buvau prasėdėjęs savo atokioje vienišoje angliško stiliaus gatvelėje, kai pro krūmus pastebėjau sunkiai einantį ir gana stipriai į savo lazdą besiremiantį vyriškį. Ėjo sulinkęs, paskendęs mintyse, kažką murmėdamas po nosimi. Gerokai nušiurusi skrybėlė buvo pakrypusi ant šono. Kai priėjo mano suolelį, pasisuko į mane ir pasveikinęs geraširdiška šypsena prisėdo greta. Tai buvo Oleškevičius.
Norėdamas bent kažkaip pradėti pokalbį, išreiškiau nuostabą jį čia pamatęs.
. Žinojau, žinojau, kad Jus čia rasiu. O po to pridūrė: – Atsiprašau už familiarumą, bet jau kelerius metai, žinau Tamstos vardą.
Apstulbau.
. Taip, taip! Girdėjau apie Tamstą, nes praktikavai, o gal ir čia praktikuoji, vitalinį magnetizmą… Tai daryti galima blogai, bet galima ir gerai. Žinau, kad nuoširdžiai ir krikščioniškai norėjai įminti paslaptį, kitaip tariant, elgeisi kaip garbingas žmogus, bet paslapties neįminei. Štai taip! Nes esi jaunas, dar labai jaunas! Ieškok toliau, bet tik drauge su Dievu, jeigu ištversi, galbūt įminsi.
Ir čia pat savo kreiva šakota lazda ant kieto plūkto raudono takelio nupiešė du apverstus trikampius.
. Iš kur, Maloningasis Pone, apie visa tai galite žinoti? – paklausiau. – Juk niekada niekam apie tai viešai nepasakojau!
. Žinau, žinau, – ištarė žvelgdamas žemyn į savo paties piešinius. – Tačiau žinau ir tai, kad esame sutverti būti bičiuliais.
Po to atsistojo ir kažkaip rimtai ir oriai į viršų pakėlęs dešinę ranką tarė:
. Jaunuoli, aš Tau dar ir daugiau kai ką pasakysiu. Gerai įsidėmėk mano žodžius: esi sutvertas iškentėti visas savo kūno ir sielos kančias, ir tu, kuris taip nemėgsti rašyti (ir pats tai žinai), kada nors su malonumu apie mane rašysi. O dabar mokėk tik vieną dalyką – tylėti!..
Tarp kitko, man labai keista, kad nuo to laiko, nepaisant ilgai trukusios mūsų pažinties ir nuoširdžios draugystės; tokios, kokią tik leido amžiaus skirtumas, tie tada su tam tikru patosu pasakyti žodžiai, regis, liko tik mano atmintyje, nes jis jau man niekada jų nepakartojo. Maža to, man atrodė, kad visai apie tai pamiršo. Tik kartą, kai į jo rankas pakliuvo laikraštis, kuriame aš trumpai aprašiau geometrinę žmonių kaukolės formą ir dėl kažkokios priežasties prabėgomis užsiminiau ir apie jo teoriją, tarė man:
. Na, va! Jau pradedi apie mane rašyti! Bet tikrasis laikas dar tik ateis!
[…]
Atvykęs į Prancūziją, kaip kad man pats pasakojo, pasidavė įvairiausioms pagundoms. Paragavo ir šilto, ir šalto! Bet tai truko neilgai. Dievas savo malone jį apšvietė atsitiktinai parodęs, kad ir tame katile, kuriame virė; katile, per kurio kraštus begėdiškai putodami veržėsi visokiausi nusikaltimai; taigi kad tame katile, koks tada buvo Paryžius, dar gyveno daug už Sodomą laimingesnių Dievo žmonių. Oleškevičius prisijungė prie jų. Įstojo į visokias prieš įsisiautėjusią begėdystę ir savivalę kovojusias draugijas; draugijas, kurios visomis įmanomomis priemonėmis norėjo išgelbėti nuodėmės tamsybėse skendinčią visuomenę. Laisvieji mūrininkai, iliuminatai, martinistai, mesmeristai, kurie sugebėjo bent iš dalies nupūsti miglą nuo pagoniškų prancūzų akių ir pažadinti amžinas moralines tiesas, labai stipriai paveikė jo protą, iš prigimties linkusį į misticizmą. Visa kita padarė gyva vaizduotė ir nesutepta dora.
[…]
Tiek tegaliu pasakyti, kad pasaulyje nebuvo nieko lengviau kaip sugyventi su tokiu žmogumi. Peterburge, tame didžiuliame, tame milžiniškame mieste, galinčiame patenkinti visus įmanomus materialius gyvenimo poreikius; mieste, į kurį iš viso pasaulio plaukė patys įmantriausi gardėsiai; mieste, kuriame po niekaip nepasotinamų ambicijų ir visų noro lipti vis aukštyn, tik pilvas vaidino antrą svarbų vaidmenį ir jau tikrai leidosi būti gurmaniškai pasotinamas; taigi tokiame mieste ir tikrai buvo keista matyti tokį neišrankų žmogų; žmogų, gyvenantį kaip koks anachoretas girioje. Oleškevičius niekada neidavo į kviestinius pietus, o jo kasdienis maistas visada būdavo toks: arba lėkštė pieno, arba keli minkštai virti kiaušiniai, arba trys didelės bulvės, arba trys mažos jūrinės žuvytės, dažniausiai seliava, kurią Peterburge vadino „koriūška“, ir riekė duonos. Mėsos, juolab žvėrienos, jau kelios dešimtys metų, kaip kad man pats sakė, nuo tada, kai jam atsivėrė akys, niekada nebuvo paėmęs į burną. Bjaurėjosi visuotinu naminių gyvulių skerdimu ir jų kraujo liejimu; manė, kad tai Kaino padarytos nuodėmės įspaudas; kad tai žmogaus giminę slegianti nuodėmė, jog tai daugybės šio pasaulio nelaimių ir tamsos šaltinis. Dėl tos pačios priežasties manė, kad medžioklė yra baisi nuodėmė, o medžiotojai – dideli nusidėjėliai. Todėl kiek galėjo, kiek tik gebėjo, stengėsi atgrasyti nuo to mirtinai nuodėmingo žaidimo. Kaip koks indas pats niekada neužmušė jokio gyvio. Bet visų keisčiausia, kad ar tai dėl kokios nežinomos paslapties, ar kokiu stebuklingu būdu, o gal ir dėl instinktyvaus tų padarų dėkingumo, musių, uodų ir visų kitų parazitų, kurių Peterburge devynios galybės, jo bute tiesiog nebūdavo. Tie gyviai jo nekankino, nors vasarą, kai mes niekaip nuo jų negalėdavome apsiginti, jo namuose visi langai būdavo atviri. Visai kaip tiems mūsų Lietuvos bitininkams – ropoja ant jų bitės, bet niekada neįgelia.
[…]
Būtini sutvėrimai, be kurių mes visi, kurie tik pažinojom Oleškevičių ir be kurių Oleškevičiaus negalėjome net įsivaizduoti, buvo Fiokla ir katės. Fiokla, negraži kaip kokia mirtina nuodėmė, septynių dešimčių senutė su penkiasdešimt trimis karpomis ir apgamais ant nosies, kaklo ir veido. Garbioji Fiokla, jau daugybė metų kaip Oleškevičiaus virėja, kamerdineris, skalbėja, siuvėja, kitaip tariant, viskas. Fiokla, mažutė, sausa kaip šaka, švarutė, tvarkinga, pati garbingiausia pasaulyje moteriškė, gera, atjaučianti, mielaširdinga, pasirengusi pagelbėti bėdoje ir žmogui, ir kitam gyviui. Fiokla niekada nesivadovavo šaltu protu – tik širdimi. Kiek kartų ji iš gailesčio buvo apsipylusi graudžiomis ašaromis, kai, pavyzdžiui, aš pasiguosdavau, kad man plaukai slenka, jog žiedas nuo piršto krenta, kad žandarai mano kepurę į kalėjimą įkišo ar kad naktį pavogė mano kaliošų padus.
O kai jau po to jai paaiškindavai, kad tai buvo tik pokštas, nusišluostydavo savo garbingas ašaras ir visai nesupykdavo. Priešingai, jos veidas nušvisdavo dėkinga garbingos senatvės šypsena ir nuoširdžiai džiaugdavosi, kad pavyko išvengti tokios nelaimės. Jos širdis buvo kaip angelo, o protas – kaip žvirblio…
[…]
Iš kur atsirado tas Oleškevičiaus ryšys su katėmis, o kačių – su Oleškevičiumi, niekas niekada nesigilino. Tačiau tiesa yra ta, kad Oleškevičius be kačių negalėjo gyventi.
Jau pirmą kartą man einant pas jį svečių, jau lipant plačiais paradiniais laiptais, į mane smogė stiprus eterinis, tiesiog narkotinis, visiems gerai žinomas tvaikas, kuris rodė, kad čia yra Kanaanas – pažadėtoji kačių žemė! Visi jo kambariai taip smarkiai buvo persigėrę tuo stipriu dvoku, kad dažnai damos, kurios atvažiuodavo pas jį pozuoti, tiesiog nualpdavo. O štai jam tas dvokas visai nekenkė, ir net į galvą nešaudavo, kad kam nors jis gali nepatikti. Prieš pat mirtį išreiškė paskutinę valią, kad jo bičiuliai kaip atminimą pasidalintų jo knygas. Kai mirė, buvau išvykęs, bet kai po pusės metų grįžau į sostinę ir gavau man skirtas knygas, net ir tada negalėjau jų paimti į rankas – taip nežmoniškai buvo persigėrę baisia kačių smarve.
Paprastai jo apartamentuose būdavo nuo aštuonių iki dvylikos įvairaus amžiaus, plauko ir veislės kačių. Ir tai dar normalus, pakenčiamas kiekis. Vienos sėdėdavo, kitos kampuose arba ant krėslų miegodavo, kitos žaisdavo, kitos įnirtingai draskydavo molberto kojas, kurios nuo to draskymo jau taip buvo nugremžtos, kad apačioje atrodė kaip nendrės. Kiekviena katė turėjo savo vardą. Šitoji – Jonelis, toji – Mykoliukas, ana – Ignutis, o ši trijulė – Zosytė, Marytė ir Rožytė. Ir kiekviena, nesvarbu, kokiu reikalu būtų ėjusi per kambarį, visada pirmiausia turėjo pasitrinti į jo kojas ir dar sušvytruoti į viršų pakelta uodega.
Bet tai dar niekas palyginus su tuo, kas buvo paslėpta nuo profanų akių, kas buvo pas Fioklą! Jis pats prieš mus gėdijosi savo silpnybės, niekam niekada neišdrįso prieš mūsų akis išstatyti viso jo katinų pulko. Tačiau kartą papirkau Fioklą visokiais mandagiais žodeliais ir ji man atvėrė duris į savo apartamentus. Buvau pritrenktas, nes ten pamačiau dar bent penkiasdešimt, be tų, kurie buvo Oleškevičiaus kambariuose.
Akivaizdu, kad tokioje didžiulėje kačių draugijoje nuolat plisdavo visokiausios ligos. Didžioji kačių dalis nuolat sirgdavo, buvo labai liesos, kosėjo, čiaudėjo ir dar rodė kitus, mažiau estetinius, simptomus. Visos tos ligonės būdavo laikomos Fioklos kambaryje ir dar daugiau teršdavo orą. Vidutiniškai nuolat sirgdavo mažiausiai dvylika kačių. Gydė pats Oleškevičius iš vaistinės atsineštais vaistais. Pats jas ištepdavo ir įtrindavo visokiais tepalais ar mikstūromis, o vasaros metu dar ir izoliuodavo nuo sveikų kačių – tiesiog įkalindavo švediškose krosnyse. Tačiau pats juokingiausias vaizdas buvo tik tik ištrauktos iš vonios – šlapios, nusišėrusios, sulysusios, gailiai kniaukiančios, čiaudinčios ir dar kai ką garsiai darančios. Vaizdas būdavo toks komiškas, kad tiesiog negalėjai nesijuokti, dėl ko Oleškevičius labai pykdavo, nes pats žiūrėdamas į jų vargus vos neverkė.
Kai prasiautus didesnėms ar mažesnėms epidemijoms, arba šiaip susirgus, katės ir kačiukai nudvėsdavo, Oleškevičius jų palaikus iš pradžių kruopščiai suvyniodavo į ploną popierių, po to – į mėlyną popierių nuo cukraus, apvyniodavo špagatu ir nunešdavo į savo namų palėpę, kur dėl to egiptietiško ritualo buvo specialiai supiltas didžiulis, iki pat lubų, smėlio kalnas. Galite tik įsivaizduoti, kiek mumijų per tas kelias dešimtis metų ten buvo palaidota…
Bus daugiau
Iš lenkų kalbos vertė dr. Reda Griškaitė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“