Sudėtingas metas Sudvariškėms ir visam kraštui… Istorija dabarčiai
Laikmetis, jo aplinkybės labai veikia žmogų, nulemia jo likimą. Praėjusiame amžiuje patyrėme du baisius pasaulinius karus, žmonių kraują nešusius perversmus ir revoliucijas. Dabar gi Rusijos agresijos prieš Ukrainą fone vėl tampa aktualus žmonijos išlikimo klausimas.
Žinomas Lietuvos istorikas, karybos istorijos specialistas Valdas Rakutis 18-ąjį šimtmetį savo populiarioje knygoje įvardijo taip – „Prieš panyrant į sutemas“. Tai buvo laikmetis, kai Lietuvos didikai dėl savo ambicijų pradėjo tarpusavio karus, ir įvairios jų grupuotės į pagalbą kvietėsi tai rusus, tai švedus.
Sudvariškių tiltas per Alšią.
Profesorė Vaida Kamuntavičienė, analizuodama Varšuvoje, Čartorickių bibliotekoje, esantį 1700 metų Sudvariškių palivarko surašymą, atkreipė dėmesį jame buvus mažą, tik keturių valstiečių tarnybą dvare. Juk Sudvariškės apskritai buvo viena iš didžiausių benediktinių valdų. „Gal buvo užklupusi kokia nors laikina, mums dar nežinoma nelaimė, ir valstiečiai išmirė, o gal šaltinis klysta“ (V. Kamuntavičienė, p.167). Manyčiau, kad į šį klausimą atsako profesorės Raimondos Ragauskienės tyrinėjimai.
„Paskutiniojo Oginskio laikais, XVII a. pabaigoje –XVIII a. pradžioje, padėtis Stakliškėse dėl naujo karo ir maro negandų ėmė blogėti. Dar labiau Stakliškes skurdino 1700 m. prasidėjęs Šiaurės karas, į kurį Rusijos pusėje įsivėlė ir Abiejų Tautų Respublika. 1700 –1701 m. į LDK teritoriją įžengė Augusto II Sakso kariuomenė. 1701 m. pabaigoje Lietuvoje žiemojo švedai, kurie 1702 m. pavasarį, žygiuodami abipus Nemuno, pasiekė Gardiną. Šio žygio metu bent jau savivaliaujantys kariai turėjo pasiekti ir Stakliškių apylinkes. 1705 m. Lietuvoje vėl siautėjo Rusijos kariuomenė. Ir viena, ir kita kariuomenė siaubė ir niokojo kaimynines Punios apylinkes. Kariai atklysdavo iki Stakliškių, o gal net ėjo per jas. Iš gyventojų buvo grobiama viskas, ką galima buvo paimti, krašte prasidėjo badas.“ (https://llt.lt/pdf/jieznas_stakliskes/jieznas_raida.pdf, p.35).
Maro aukų kalvelė
Sudvariškės buvo per sprindį nuo Stakliškių, tad ir ramybės neturėjo. Sudvariškių kaimo žmonės gyveno nesaugiai ir vėliau. 1736 metais Stakliškių seniūno Juozapo Matuševičiaus sūnus, Abiejų Tautų Respublikos valstybininkas Martynas Matuševičius rašė apie susirėmimus tarp vietinių šaulių ir plėšikavusios rusų kariuomenės: „Negandos prasidėjo prieš vadinamąją „revoliuciją, kai maskoliai (Maskva) netoli Stakliškių marširavo, ir aplink juos sukosi karaliaus Stanislovo dalinys (nuversto karaliaus Stanislovo Lesčinskio šalininkai), tas ekonomas Ploščinskis [seniūnijos] administratoriumi paskyrė Kauno pavieto bajorą Dolnarą. Šis surinko Stakliškių šaulius ir prie Stakliškių kaimo, Padriežiškių miške, ant tilto surengė pasalą. Kai ant to tilto, Maskva įžengė, jis su šauliais užmušė maskviečių komandos majorą. Nors atskubėjo dalinys [karaliaus Leščinsko šalininkai], tačiau maskoliai apsigynė, o sužinoję, kad Stakliškių šauliai užmušė majorą, patraukė į Stakliškes“ („Pamiętniki Marcina Matuszewicza kasztelana Brzeskiego-Litewskiego 1714 -1765, T.1, Warszawa, 1876, p. 60-61).
Priminsiu krašto žmonėms, kad tuo metu ir daugelį krašto vietovių mindė rusų kareivių batai. „Keliolika rusų kareivių atvyko iš Kauno ir yra Prienuose. Mes kaip paprastai su pėstininkais ir atsargomis iš Balbieriškio, taip pat su kavalerija naktį atvykome į Prienus, kad priešą nelauktai sulaikyti. Mūsų priešas tuomet pasitraukė Kauno pusėn ir apsistojo kaime prie vieškelio iš Prienų į Kauną. Rusų kariai greitai tarsi kavaleristai pašaudė, aliarmą sukėlė ir nusprendė link Kauno trauktis. Tarsi rusų dragūnai, pajutę Prienuose žirgus su balnais ir apsiaustais, iš karto su pėstininkais pasitraukė į Kauną. < … > Mūsų priešininkas tada sėkmingai pasitraukė į Kauną, o mūsų dalinys po dienos grįžo į Balbieriškį, o Bresto rotmistras tą pačią dieną atvyko į Prienus, susirinko visus rusų paliktus balnus ir apsiaustus ir į Balbieriškį pargabeno. Iš Balbieriškio mūsų dalinys persikėlė į Liudvinavą“. (Ten pat, p.50-51).
Nuolatinis svetimšalių karinių dalinių buvimas krašte kėlė chaosą, netvarką ir baimę.
Kai laidoti nebuvo kam…
Nedidelė kalvelė dabartinėse Sudvariškių kapinaitėse primena 1709-1713 metų didįjį marą. Tik po gerų 250 metų nuo maro toje vietoje pradėta vėl laidoti.
Žymus stakliškėnas, bažnytinių metrikų tyrinėtojas Algimantas Kaminskas, gyvenantis ir dirbantis Pasvalio rajone, Krinčino miestelyje, pasirinko Krinčino pseudonimą. Jis yra profesionaliai ištyrinėjęs ir savilaidos būdu išleidęs didesnę dalį Stakliškių bažnyčios metrikų. Tad pavartykim jas. 1710 metų laikotarpiu Stakliškių kapinėse palaidoti 49
Krasausiškių ežeras.
stakliškėnai, mirusieji nuo maro ar maro poveikio. Kitų kaimų mirusieji nepažymėti. Kaimuose išmirė nuo trečdalio iki pusės gyventojų. 1711 metų įrašų tik keli, 1712, 1714, 1715, 1719, 1720 metų mirties įrašų niekas nerašė, o galbūt net nebuvo kam rašyti. Per 30 metų nuo maro pradžios Stakliškių bažnyčioje buvo pakrikštyti septyni Sudvariškių naujagimiai, keturi Gigiškių (nuo 1734 m. – Krasausiškių), trys – Bagdoniškių naujagimiai. O tuoktis pradėta, praėjus net 30 metų nuo maro pradžios. 1740 –1755 m. laikotarpiu Stakliškių bažnyčioje sutuokti penki žmonės iš Sudvariškių ir vienas jaunikis iš Krasausiškių (Stakliškių bažnyčios krikšto (1699–1813), jungtuvių (1699–1798) ir mirties (1705–1798) metrikų knygos. Parengė Algimantas Krinčius. Krinčinas. Savilaida, 2014, p. 57-91; p. 408 – 423; p. 454 – 456).
Nebuvo kam laidoti, nebuvo kam tuoktis, nebuvo kam gimdyti. Viltingi lotyniški įrašai krikšto metrikose naujagimiams: „Reliqui menses post pestilentiam vacant“ („likusieji praleidžia mėnesius po maro“).
Baisi ta liga maras, baisūs jos požymiai. Baisios laidotuvės, apibarstant palaikus kalkėmis … Kai kur pagal būtus prietarus buvo nukertamos net galvos. Amžinoji šviesa tegul jiems visiems tešviečia…
Kaip Gigiškės virto Krasausiškėmis…
Pasak profesorės Vaidos Kamuntavičienės, Sudvariškių valda buvo padidinta prie jos prijungus Gigiškes, dar vadintas Krasausiškėmis (Krasovsčizna). Mykolas Krasovskis šią valdą paveldėjo iš savo motinos, vėliau ją užstatė benediktinėms, o vėliau ją nuolatinai perleido vienuolėms. Nuo 1727 metų ši valda – nuolatinė benediktinių valda. O nuo buvusio savininko liko tik kamo pavadinimas (V. Kamuntavičienė, p.168). Bet vienuolės nemokėjo tinkamai valdos administruoti, tad dažnai ji buvo nuomojama.
Teismų dėl žemės karuselėje
Vienuolės, nuomodamos savo valdas, pasirinkdamos valdų administratorius, ne visuomet sugebėdavo procesą kontroliuoti ir todėl dažnai turėjo kreiptis į teismus pagalbos. Vienuolyno teisinius ginčus galima suskirstyti į kelias grupes. 1) Kaimynai (Jiezno klebonijos valda, Oginskiai; Stakliškių seniūnija, Pacai. Lapai. Frankai; 2) Nuomininkai (Osvencimai).Visų teisminių ginčų pagrindinės priežastys slypėjo tame, kad benediktinių vienuolyno fundatorius Andriejus Skorulskis dovanojo benediktinėms ne visas Sudvariškes, valdų ribos nebuvo tinkamai pažymėtos. Iš kitos pusės didikų fundacijose paskirtos bažnytinių valdų ribos irgi nebuvo reikiamai atribotos.
Kauno benediktinių vienuolyno teisminis ginčas su Jiezno klebonu Mykolu Strebeika
Visų teisminių ginčų trumpame straipsnyje neišnagrinėsiu, bet šį turiu paliesti. Juo labiau, kad šito ginčo priešistoriją neblogai žinau. Dar 1640 m. Steponas Pacas, 1644 m. jo sūnus Kristupas Zigmantas Pacas fundavo Jiezno bažnyčią, jai priskirdami bažnytines valdas – Andriūnų ir Sobuvos kaimus. Tiesa, tų valdų ribos buvo nepažymėtos. Nuo 1631 metų (nuo mažutės bažnytėlės netoli Musninkų kaimo) iki 1671 metų Jiezno parapijai vadovavo pirmasis klebonas Adomas Jurgevičius. Tai buvo labai išprusęs klebonas, išmintingas sielovadininkas. Jiezno parapijos žinioms pateiktame straipsnyje rėmėmės Krokuvos Jogailos vardo Universiteto dokumentu, kuris tvirtino, kad Sobuva buvo Jiezno klebonijos 
valda dar prieš Pacų fundacijas 1637 metais. Pacai tik įtvirtino realią padėtį. Jiezno klebonija tradiciškai valdė minėtą valdą šimtą ir daugiau metų ir jokių konfliktų nebuvo (https://www.gyvenimas.eu/2014/08/08/sobuvos-kaimo-istorija/.
Skubame į Lietuvos Valstybės Istorijos archyvą, kur problemos nagrinėjimui užsakėme dokumentus – pavartykime juos. Karas prieš Jiezną, Jiezno kleboną Mykolą Strebeiką ir Jiezno dvaro savininką Antaną Pacą prasidėjo dar 1745 metais, kada buvo nugriauta jiems priklausiusi smuklė Sobuvoje. Mat ši sudarė konkurenciją Sudvariškių smuklei. Kaltininkai nebuvo surasti, bet motyvai buvo aiškūs. 1757 metais Kauno dekanas ir Jiezno klebonas buvo apkaltintas tuo, ką visi Jiezno klebonai 120 metų tradiciškai darė: naudojosi klebonijos (pagal pirmojo klebono valdą – Jurgelevščinos) turtu, šienu, mišku. Klebonas buvo apkaltintas, kad jis iškirtęs 126 medžius, pavogęs 30 vežimų šieno, kad užgrobęs 5 benediktinių pievas ir t.t. (LVIA, SA, 13795, l.16). Bylinėjimasis ilgai užtruko, iš naujo buvo nustatytos Sobuvos kaimo ribos (LVIA, SA13795, l.177-180), prisikviesta senųjų žmonių – liudininkų. Į ginčą buvo įtrauktas net Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis, viską atidavęs teismo valiai. 1766 m. spalio 22 dieną lyg buvo priimtas kompromisinis sprendimas, po kurio ginčai užgeso.
Labai dėkoju krašto istorijos mylėtojui Romui Judickui už jo nufotografuotus Sudvariškių kaimo vaizdus. Kitas straipsnis bus paskutinis ciklo straipsnis, skirtas Sudvariškių kaimo istorijai, bet ne paskutinis krašto istorijos paslaptims atskleisti…
(Bus daugiau. Pradžia „Gyvenimo“ Nr. 50, tęsinys Nr. 53, 55, 59)
Vytautas Kuzmickas, istorikas
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“