Ustronės Atsiskyrėlis: įamžinęs ir įamžintas (II dalis)

Moravskis ir dailė
Joana Vitkutė

Pabaiga. Pradžia Nr. 58 (10601), liepos 29 d.

O dabar iš arčiau pažvelkime į du žinomiausius Moravskio atvaizdus. Tai – Jono Ksavero Kanevskio ir Juozapo Oleškevičiaus 1827–1838 m. laikotarpiu, Moravskiui gyvenant Sankt Peterburge, nutapyti portretai, taip pat kadaise puošę Ustronės sienas. Deja, abu šie paveikslai – ir 1829 m. nutapytas Oleškevičiaus, ir, tikėtina, kiek ankstesnis, Kanevskio – yra dingę, ir apie jų meninę vertę (o ji tikrai aukšta) galime spręsti tik iš reprodukcijų, tarpukariu publikuotų Sankt Peterburgo ir Vilniaus laikotarpio Moravskio atsiminimuose. Oleškevičiaus tapyto portreto originalas iki Antrojo pasaulinio karo dar buvo Vilniuje (žinomas ir jo dydis – 75,5×60 cm), įžymaus kolekcininko Antano Šutino (1851–1922), Moravskio giminaičio Zigmanto Moravskio (~1850 – po 1924) kolekcijose. Vėliau deponuotas Stepono Batoro universiteto Vilniuje Dailės skyriui. Paveikslo likimas nežinomas.

Abu Moravskio portretai puikiai atspindi vėlyvojo Klasicizmo ir XIX a. pirmosios pusės Europos dailėje įsitvirtinančio Romantizmo estetiką. Priešingai nei senuosiuose barokiniuose XVII–XVIII a. pirmosios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės portretuose čia jau nėra nei portretuojamojo asmenybę aiškiai nurodančių įrašų, nei pareigybinių atributų. Juk jeigu nežinotume Moravskio profesijos, ar iš paveikslo galėtume pasakyti, kad jis buvo gydytojas? Abiejų Moravskio portretų dėmesio centre – pats žmogus, jo charizma. Abiejuose portretuose herojus vaizduojamas iki juosmens, kiek pasisukęs. Tapytojams pavyko pagauti tuomet trisdešimties dar nesulaukusio išvaizdaus vyriškio nuotaiką, vidinę būseną. Galbūt šios sėkmės priežastis yra ta, kad Moravskis abu dailininkus gerai pažinojo, tad jautėsi patogiai ir laisvai.
Nors Moravskis paveiksluose – kilniai ramus, nesunku pastebėti jo lūpas puošiančią švelnią, vos įžvelgiamą šypseną ir žvilgančias, gyvybingas, dideles akis. Tai pastebėjo ir Oleškevičiaus tapyto portreto originalą Vilniuje savo akimis dar matęs ir trumpai jį aprašęs Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesorius, menotyrininkas Jerzis Remeris (1888–1979). Oleškevičių jis gyrė už suteiktą galimybę „pamatyti nepaprastai simpatingą žmogų, neįprastai skaidraus, o galbūt – aiškiaregio žvilgsnio, su vos vos pastebima šypsena veide, tačiau ramų ir pasitikintį savo vidine jėga“, „žmogų, mums plačiai atveriantį savo turtingą sielą“.
Atskirai norėtųsi trumpai minėti ir tai, kad Kanevskio nutapytas Moravskio atvaizdas po daugelio metų atgimė ir visai kitoje medijoje – vitražo pavidalu. 2011 m. šviesios atminties vitražistas, restauratorius, buvęs Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Dailės skyriaus vedėjas Antanas Grabauskas (1932 – po 2011), be kita ko, dirbęs ir prie Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios Oginskių (arba Dievo kūno) koplyčios vitražų restauravimo, sukūrė dailų portretinį Stanislovo Moravskio vitražą. Iliustracijoje pateikiamas gaminant kiek įskilęs, tačiau dėl to tik vertingesnio, vienetinio, vitražo varianto atvaizdas. Kanevskio

sukurtas portretas įkvėpė ir kitą Lietuvos menininką (jo vardo ir darbo sukūrimo laiko išsiaiškinti kol kas nepavyko) Nemajūnų kapinių koplyčios, kurioje ir ilsisi Moravskis, prieangį papuošti talentingajam kraštiečiui skirta medine memorialine portretine lenta.
Abiejuose kūriniuose Moravskis vilki XIX a. 3-4 deš. vyrų madą puikiai atspindinčius drabužius – fraką, liemenę, baltus marškinius su aukšta, veidą įrėminančia apykakle. Tiesa, Oleškevičiui jis pozavo su kiek puošnesniu garderobu nei Kanevskiui – frako ansamblį papildė dar ir prabangiu kailiniu apsiaustu, ant rankos spindinčiu žiedu, įmantriau dekoruota apykakle, garbanomis krintančia šukuosena. Apskritai, jei Apšvietos dvasioje nutapytame minimalistiniame Kanevskio portrete, atrodo, stovėdamas pozavęs Moravskis spinduliuoja energingumu, net šiokiu tokiu jaunatvišku valiūkiškumu, tai Oleškevičiui jau sėdomis pozavęs Moravskis yra ramesnis, brandesnis ir kiek… romantiškesnis.
Trumpam dėmesį sutelkime į Oleškevičiaus sukurtame portrete Moravskio mūvimą žiedą. Moravskiui šis papuošalas galėjo būti labai svarbus ir jo paties prašymu dailininko išryškintas. Pasidalinsiu svarbiausios Stanislovo Moravskio gyvenimo ir kūrybos tyrėjos dr. Redos Griškaitės atlikta žiedo interpretacija. 1823 m. birželio 24-ąją Vilniaus universitete Stanislovui Moravskiui buvo suteiktas Medicinos daktaro laipsnis, šią dieną jis vadino viena laimingiausių savo gyvenime. Sekant sena Vilniaus universiteto tradicija, naujam mokslo daktarui buvo užmaunamas specialiai jam padirbinamas žiedas. Galbūt kaip tik iškilmingoje Vilniaus universiteto aplinkoje jam ant piršto užmautą ir svarbų gyvenimo pasiekimą liudijantį aukso žiedą su didele ametisto

akimi ir matome Oleškevičiaus nutapytame Moravskio portrete? Dr. Reda Griškaitė pateikia ir dar vieną prielaidą – kaip tik su šiuo papuošalu Ustronės Atsiskyrėlis galėjo būti ir pašarvotas, ir palaidotas. Žinoma, tai tik interpretacijos. Juolab kad per daktaro laipsnio įteikimo ceremoniją įteiktų žiedų pavyzdžių mūsų atminties institucijose nėra.
Apie du Moravskį įamžinusius dailininkus duomenų nepalyginamai daugiau. Tai – ukrainietis ir lietuvis, siejami kūrybinės geografijos ir stilistikos – jų kūryboje ypač ryški klasicistinio portreto su romantiniais prieskoniais raiška – ir, greičiausiai, bičiulystės – žinomas Kanevskio nupieštas Oleškevičiaus portretas. Kol kas – tai vienintelis žinomas šio dailininko atvaizdas.
Talentingasis portretistas Jonas Ksaveras Kanevskis gimė 1805 m. Krasylive, Ukrainoje, mokėsi Voluinėje, Kremenecio licėjuje, kur įgijo dailės pradmenis. Studijas tęsė Imperatoriškoje dailės akademijoje Sankt Peterburge. 1833 m. persikėlė į Romą, kur sulaukė didelio pasisekimo, nes tapė net patį popiežių Grigalių XVI (1765–1846). Grįžęs į Sankt Peterburgą, gavo akademiko titulą. 1846 m. išvyko į Varšuvą, kur mokytojavo, o vėliau direktoriavo Varšuvos menų mokykloje, dalyvavo visuomeninėje veikloje. Per savo karjerą Kanevskis nutapė daug to meto kultūros, politikos asmenybių, kūrė ir istorines, biblines kompozicijas, peizažus. Mirė 1867 m. Varšuvoje. Moravskio portretą Kanevskis, tikėtina, galėjo nutapyti tarp 1827–1829 m.

Puikus portretistas ir istorinių, alegorinių drobių kūrėjas Juozapas Oleškevičius gimė 1777 m. Šiluvoje. Taigi ne tik lietuvis, bet dar ir žemaitis. Nuo 1797 m. Vilniaus universitete studijavo anatomiją ir fiziologiją, o 1798–1802 m. – piešimą ir tapybą pas Pranciškų Smuglevičių (1745–1807) ir Joną Rustemą. Vėliau studijavo Paryžiuje, Aukštojoje dailės mokykloje, kur mokėsi pas tokius garsius meistrus, kaip Jeaną-Simoną Berthélemy (1743–1811), ir didelę įtaką jam padariusį žymųjį Jacquesą-Louisą Davidą (1748–1825), kurio talentu menininkas nepaprastai žavėjosi.
1806–1811 m. Oleškevičius gyveno Vilniuje. 1809–1810 m. Oleškevičius Vilniaus universitete surengė vieno paveikslo parodą, kurioje eksponavo įspūdingo dydžio istorinę drobę – Jono Karolio Chodkevičiaus atsisveikinimas su žmona Ona Ostrogiškyte išvykstant į Chotino mūšį 1621 m. Simboliška, kad parodą su mama Marijona Semaškaite (1782 vel 1783–1813) ir močiute tuomet dar visai mažas aplankė ir vėliau Sankt Peterburgo atsiminimuose aprašė pats… Moravskis! Oleškevičius planavo po Smuglevičiaus užimti Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros profesoriaus vietą, tačiau tam nepavykus 1811 m. visam laikui persikėlė į Sankt Peterburgą, kur, kaip ir Kanevskis, tapo akademiku.
Sankt Peterburge susilaukė didelio pasisekimo, tapo madingu portretistu. Oleškevičius buvo iškili Sankt Peterburge gyvenančios Lietuvos ir Lenkijos bendruomenės asmenybė. Mistiką, masoną, teosofą, filantropą, Adomo Mickevičiaus (1798–1855) eilėse ne kartą aprašytą Oleškevičių (nutapė ir puikų Mickevičiaus portretą) nuoširdi bičiulystė siejo ir su

jo portretuotu Moravskiu, kuris jam skyrė net atskirą biografinę apybraižą. Oleškevičius mirė Sankt Peterburge 1830 m., praėjus maždaug metams po Stanislovo Moravskio portreto nutapymo.
Trumpai apžvelgus Moravskio ir dailės santykį, galime konstatuoti, kad dailė, kaip ir daugelis kitų meninių-humanitarinių sričių, jam tikrai nebuvo svetima. Net atvirkščiai – jis pats buvo jos dalis. Aistringai domėjosi dailininkų kūrybiniu procesu, technikomis, lankė svarbiausius meno muziejus, su dideliu dėmesiu stebėjo ir plėtė savo meninių žinių bagažą, o jo įkvėptas, kartais ėmėsi pieštuko. Negana to, Ustronės Atsiskyrėlis Stanislovas Moravskis ne tik su puikia humoro doze piešiniuose įamžino savo aplinką, bet ir pats buvo įamžintas žymių to meto dailės pasaulio vardų. Visa tai – neįkainojamas jau praėjusios, tačiau tikrai nepamirštos Lietuvos dailės istorijos epochos palikimas.
2023 m. liepos 21 d.