Praeitis mus vejasi

Justinas ADOMAITIS

Vilniaus šiuolaikinio meno MO muziejuje veikia paroda „Vilniaus pokeris“, kurioje, remiantis Ričardo Gavelio knygos literatūrine medžiaga, pateikiama išsami žlugdančios sovietinės sistemos (1940–1990) dekonstrukcija. Atskira ekspozicija skirta tos sistemos fenomenui – vietos gyventojų deportacijoms, gyvoms ir šiandien Rusijos karo Ukrainoje kontekste. Po pirmos „pažinties“ su sovietine realybe 1940 m. birželio 15 d. okupavus Lietuvą, o vėliau ją

Pulkininkas Laurynas Statkevičius su tėvu knygnešiu Jokūbu Statkevičiumi.

inkorporavus į Sovietų sąjungą, jau kitais metais prasidėjo vietos gyventojų – mokytojų, karininkų, ūkininkų, pažangių, socialiai aktyvių, patriotiškai nusiteikusių žmonių – trėmimas į Sibirą. MO muziejuje suregistruoti tūkstančiai į Sibirą išvežtųjų, pateiktos suimtųjų nuotraukos, trumpi biografijos faktai. Ilgame sąraše (1941 m. birželį ištremti 17 485 šalies gyventojai) radau tarpukariu žinomo balbieriškiečio, Nepriklausomos Lietuvos karininko Lauryno Statkevičiaus pavardę.
Artimiesiems iki šiol nebuvo žinoma jo tremties vieta, mirties data. MO muziejaus ekspozicijoje pateiktuose „Mirties dienoraščiuose“ užfiksuota, jog Statkevičius Laurynas, Jokūbo, gimęs 1891 m., pulkininkas leitenantas, gyvenęs (tarnavęs) Pabradėje, Švenčionių r., suimtas 1941 m. birželio 14 d. Išvežtas į lagerį Norilske, Krasnojarsko sr., mirė 1944 m. balandžio 1 d.
Balbieriškyje L. Statkevičius buvo žinomas ne tik kaip Nepriklausomos Lietuvos

Pulkininkas Laurynas Statkevičius su šeima 1932 m.

karininkas, bet ir kaip knygnešio Jokūbo Statkevičiaus (1847–1930) sūnus. Šių dienų sulaukė ir jų gyvenamasis namas Balbieriškyje (Vilniaus g., Nr. 96), statytas dar XIX amžiuje.
Kaip yra pasakojęs artimas Statkevičių giminaitis Juozas Dranginis, Stasio sūnus (1912–2005), jis irgi gimė minėtame Vilniaus gatvės name, tik vėliau su tėvais persikėlė į sodybą Aukštojo Balbieriškio kaime. Kiek artimiesiems buvo žinoma, knygnešys Jokūbas Statkevičius buvo kilęs iš Navasiolkos kaimo, tarnavęs pas ūkininkus. Spaudos draudimo metais (1864–1904 m.), apsimetęs elgeta, jis platindavo iš Prūsijos gaunamas lietuviškas knygas, daugiausia maldaknyges „Aukso altorius, arba šaltinis dangiškų skarbų“. Turgaus dienomis ir per atlaidus J. Statkevičius pardavinėdavo rožančius, kuriuos pats suverdavo, kryželius, šventųjų paveikslėlius. Rašytiniai šaltiniai mini, kad 1896 m. sausio 2 d. Butrimonyse policijos pristavas kratė prie bažnyčios sėdinčius elgetas ir vieno jų (Petro Varpukevičiaus) dėžėje rado 21 lietuvišką knygą. Pasirodo, kad draudžiamą literatūrą elgeta buvo gavęs Balbieriškyje iš Jokūbo Statkevičiaus.
Asmeninis knygnešio gyvenimas menkai žinomas. Apie 1880 metus J. Statkevičius atėjo užkuriu į Balbieriškį: vedė našlę Mortą Dranginienę, turėjusią du vaikus – Stasį ir Rozaliją. Statkevičiai susilaukė vienintelio sūnaus – Lauryno. Po Pirmojo pasaulinio karo jie įsikūrė Aukštojo Balbieriškio kaime. Už savo nuopelnus buvęs knygnešys Jokūbas Statkevičius iš Nepriklausomos Lietuvos valstybės gaudavo pensiją.

Lauryno Statkevičiaus nuotrauka, daryta jo suėmimo 1941 m. birželį metu.

Jokūbo Statkevičiaus sūnus Laurynas, gimęs 1891 m., mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, 1914 m. paimtas į caro kariuomenę, baigė karo mokslus, dalyvavo kovose su vokiečiais, nuo 1918 m. pradėjo tarnauti atsikuriančioje Lietuvos kariuomenėje. Laurynas Statkevičius lipo karjeros laiptais, vadovavo II pėstininkų pulkui, A. Panemunės komendantūrai, dėstė Karo mokykloje, gavo pulkininko laipsnį. Iš Kauno jis dažnai atvažiuodavo į Aukštąjį Balbieriškį, prie šventoriaus pypkiuodavo su ūkininkais, o po šv. Mišių būdavo kviečiamas pietų pas kleboną Juozapą Rudaitį. Gaudamas gerą atlyginimą pulkininkas L. Statkevičius pasistatė sodybą šalia Kauno – Ramučių kaime, pasiėmė karšinti tėvus. Morta ir Jokūbas mirė Ramučiuose, palaidoti Balbieriškio kapinėse.
Knygnešio sūnaus Lauryno Statkevičiaus likimas buvo tragiškas. Su pirmąja sovietinės okupacijos trėmimų banga 1940 m. birželio 14 d. iš poligono Pabradėje jis buvo išvežtas į Sibirą ir 1944 m. mirė badu. Jo žmona – Maskvos universitetą baigusi gydytoja stomatologė Stasė Statkevičienė, dukros Aliutė ir Nijolė per stebuklą liko neišvežtos į Sibirą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jos išvyko iš Lietuvos ir apsigyveno JAV.
Pusę amžiaus trukęs sovietmetis turėjo užduotį ištrinti tautos istoriją, pakeisti žmonių mąstymą ir įsitikinimus, suluošinti asmenybes. Daugelis šiandien džiaugiasi, jog išliko sugebėjusieji prisitaikyti. Paroda MO muziejuje lankytoją šiurpina menininkų atskleistais netolimos praeities vaizdiniais. Kokia šviesa spindi iš saugumo kamerose darytų suimtųjų ir ištremtųjų nuotraukų, ir kokiu absurdu dvelkia menininkų nutapyti nuogi sovietmečio „balvonai“. Išeini iš muziejaus su užduotimi – kokie buvome, kokie esame ir kokie būsime. Kiek mūsų ne išorėje, o viduje liks rytoj? Kitų tautų atstovai savo praeities artefaktus paženklina šaligatvio plytelėje, lentele prie namo ar stogastulpiu. Kodėl pamirštame savo istoriją – kad ji skaudi, pačių supurvinta? Statkevičiai dėmesio Balbieriškyje dar laukia – galbūt atsilieps jų palikuonys Amerikoje…