Nesibaigianti kova dėl pieno ūkių išlikimo

Justinas ADOMAITIS

„Ūkininko patarėjo“ korespondentas

„Svetima duona sotus nebūsi“ – taip kalba mūsų rajono ūkininkai, ketinantys modernizuoti pieno ūkius, atsiliepdami į Europos Komisijos kvietimą mažinti pieno savikainą, tačiau išlikti maisto gamybos grandinėje. Šalies politikai kažkodėl delsia patvirtinti pakoreguotą, 2015 m. priimtą Ūkio subjektų, perkančių ir parduodančių žalią pieną, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą (dar vadinamą Pieno įstatymu). Žemdirbiai reikalavo į teisės aktą įtraukti skyrių dėl prekybininkų atsakomybės, bet valdžios atstovai „supasavo“.

LPGA vadovai Jonas Vilionis ir Eimantas Bičius (pirmas ir antras iš kairės) 2022 m. su Europos pieno tarybos vadovais.

Pasak rajono pieno gamintojų, už žalią pieną supirkėjų mokama kaina nepadengia jo gamybos kaštų, o vartotojams prekybos centruose siūloma įvežtinė ir pigesnė pieno produkcija visą ūkininko darbą paverčia beprasmiu.
„Pienininkystės sektoriuje atsispindi visa šalies žemės ūkio virsmo iš natūrinio į prekinį istorija, – kalba Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidentas Jonas Vilionis, – prieš tris dešimtmečius (1993 m.) beveik kiekviename šalies kaimo ar miestelio kieme buvo po karvę, kiekviename rajone – po pieninę. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, 2023 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 25 881 pieno ūkis, laikomos 234 345 karvės. Pieno perdirbimo įmonių likusios penkios, tačiau beveik trečdalį pieno žaliavos jos įsiveža iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos. Ar rytoj turėsime lietuviško pieno? Kasmet iš rinkos pasitraukia po kelis tūkstančius pieno ūkių“.
Statistika liudija, jog rajone 2004 m. buvo beveik 5,5 tūkst. ūkininkų, tarp jų 3,5 tūkst. puoselėjo pienininkystę (galvijų laikyta 17,7 tūkst.). Modernius pieno ūkius puoselėjo Antanina Vilionienė (Ašmintos sen., laikė 450 galvijų, dirbo 600 ha žemės), Algimantas Mieliauskas (Balbieriškio sen., 200 galvijų, 650 ha), Vida Butkevičienė (Veiverių sen., 200 galvijų, 320 ha), Jonas Vilčinskas (Veiverių sen., 100 galvijų, 120 ha) ir kt. Pastaraisiais metais dažniau girdime apie likviduojamus pieno ūkius, savivaldybės Žemės ūkio skyriaus duomenimis, rajone likę apie 350 pieno ūkių.

Pirmoji ir svarbiausia savivaldos organizacija
Pasak LPGA vadovo J. Vilionio, prieš 30 m. įkurta asociacija buvo pirmoji žemdirbių savivaldos organizacija, suvienijusi pažangos siekusius naujuosius šalies ūkininkus, buvusių valstybinių ūkių specialistus, jiems talkinusius mokslininkus. Pirmuoju LPGA pirmininku buvo išrinktas žinomas agrarininkas ir vadybininkas, tuometis Seimo narys Vincentas Pranevičius. Vėliau asociacijai vadovavo O. Baltrušaitienė (1994–2000), Viktoras Ročka (2000–2001), Bronius Markauskas (2001–2006), nuo 2006 m. iki šiolei – Jonas Vilionis.
Susikurti LPGA savotiškai padėjo 1993 m. Telšiuose prie „Žemaitijos pieno“ bendrovės kilusi ūkininkų protesto akcija. Už pristatytą žaliavą pieno gamintojams buvo nesumokėti keli milijonai litų.

Pieną „statyti“ ar parduoti?
Per tuos praėjusius tris dešimtmečius stabilios pieno gamintojų ir perdirbėjų partnerystės pasiekti nepavyko. Pirmąjį LPGA veiklos dešimtmetį buvo reikalaujama sudaryti rašytines sutartis tarp pieno gamintojų ir pieno perdirbėjų. Pastarieji motyvavo, jog su dešimtimis tūkstančių pieno statytojų to padaryti neįmanoma fiziškai. Be to, šalies pieno perdirbėjai teigė, jog apie 60 proc. pagamintos produkcijos jie eksportuoja, yra priklausomi nuo užsienio rinkų. Dvi Rusijos ekonominės krizės, prekių embargas, ES pieno gamybos reguliavimo (kvotų) sistema ir jos atsisakymas, reikalavimai dėl klimato kaitos – viskas dėliojosi nepalankiai nacionaliniam pieno sektoriui. Dėl skolų žemdirbiams kilo kelių blokados 2003 m., beveik kasmet reikėjo kovoti už sąžiningą atsiskaitymą, rašyti raštus žemės ūkio ministrams ir Ministrams Pirmininkams. Pasak J. Vilionio, LPGA vadovams per asociacijos gyvavimo laikotarpį teko bendrauti su trylika ministrų ir vienuolika premjerų. Su ministro Kazio Starkevičiaus talka ir valstybės pagalba pieno gamintojams pavyko įsteigti kooperatinę pieninę „Pienas LT“, kuri turėjo ir tebeturi įtakos žaliavinio pieno kainodarai.
Kasmet LPGA tradiciškai surengia du ataskaitinius susirinkimus, keturis tarybos narių posėdžius, keletą konferencijų. Į renginius kviečiami Seimo Kaimo reikalų komiteto nariai, žemės ūkio ir aplinkos ministrai, agrarinės krypties mokslininkai. LPGA užsakymu pieno gamybos kaštų analizę 1997 m. atliko šalies agrarinės ekonomikos specialistai, 2017 m. – jų kolegos Vokietijoje. LPGA mitingais, raštais ir akcijomis atakuoja šalies vadovus ir Europos Parlamentą. Pieno supirkimo kainos visuomet buvo mažesnės už pieno gamybos kaštus. ES 2006–2007 m. finansuojama karvių laikytojų ankstyvojo pasitraukimo iš pieno rinkos programa sujaukė visą agrarinį sektorių, programai buvo išleista keli šimtai milijonų eurų. Vėliau pati ES bendroji rinka koregavo pieno ūkių mažėjimo procesą. Liuksemburge 2009 m. vyko didžiulis ES šalių pieno gamintojų protesto mitingas (dalyvavo beveik šimtas LPGA narių), vėliau įvairios žemdirbių akcijos (su traktoriais gatvėse ir pieno laistymu) vyko Briuselyje, Paryžiuje, Madride. Nepaisant bendrijos šalių ūkininkų pastangų, įvairiais Europos Komisijos priimtais teisės aktais dėl „žaliojo kurso“ gyvulininkystė imama riboti. Lietuvoje perspektyvūs tampa stambesni, mišrios gamybos, robotizuoti pieno ūkiai. Pastaraisiais (2023) metais Lietuvos pieno gamintojų skaičius siekia apie 26 tūkst., iš jų parduodančiųjų pieną perdirbti – 16 tūkst. Lietuvos pieno ūkių ypatybė (tiksliau – silpnybė) – dalis jų tradiciškai laikomi šalies regionų socialinio stabilumo ir kaimiečių išgyvenimo pagrindu. Kooperacija tokiems ūkiams – svetimas žodis.

Europos pieno taryba skatina nepasiduoti
Nuo 2015 m. LPGA dalyvauja Europos pieno tarybos (EPT) veikloje, nuo 2016 m. valstybė šį tarptautinį atstovavimą finansuoja. Tai atveria galimybę Lietuvos pieno gamintojams tiesiogiai dalyvauti teisėkūros formavimo, sprendimų priėmimo procesuose, nuolat operatyviai gauti aktualią informaciją bei užtikrinti jos sklaidą.
Be to, LPGA turi galimybę prognozuoti pieno gamybos tendencijas kaimyninėse bei ES šalyse, kitose stambiose pieno gamyboje dalyvaujančiose šalyse. EPT generalinės asamblėjos tradiciškai vyksta Briuselyje, tačiau 2023 m. rudenį renginio vieta pasirinktas Vilnius.
Pastarieji metai LPGA buvo paženklinti gausiomis protesto akcijomis, į kurias įsijungė nemažai iniciatyvaus jaunimo. Pieno laistymo ir nemokamo dalijimo akcijomis pavyko įtikinti šalies gyventojus, jog situacija pieno ūkyje – katastrofiška. LPGA vadovai reguliariai informuoja šalies valdžią apie situaciją pieno ūkiuose, vyksta diskusijos su mokslininkais, gyvulininkystės specialistais ir politikais. Būtent LPGA tarybos narių dėka buvo atnaujintos diskusijos dėl 2015 m. priimto Ūkio subjektų, perkančių ir parduodančių žalią pieną, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (dar vadinamo Pieno įstatymo), pieno gamybos kaštų nustatymo ir įteisinimo, pieno ūkio strategijos iki 2030 m. Visus tris dešimtmečius LPGA buvo matoma ir girdima šalyje, vėliau ir ES, jos autoritetas neabejotinas. „Pagrindinė lietuvių ūkininkų silpnybė – kooperacijos ir vienijimosi trūkumas, – pastebi LPGA vadovas J. Vilionis, – ir tuo būtinai pasinaudoja valdžia. Visuotinai žinoma, kuri pieno perdirbimo įmonė du dešimtmečius nesuperka žaliavos iš kooperatyvų, tačiau tai niekam neužkliūva. Politikams parankus skriaudžiamo žemdirbio argumentas, todėl Pieno įstatymas, kurio pavadinime minimas „sąžiningas atsiskaitymas“, kelia tik neviltį. Penkių žemės ūkio ministrų, trijų premjerų ir trijų Seimo vadovų prašyta pakeisti pieno gamintojus diskriminuojantį teisės aktą, įtraukiant prekybininkus, tačiau viskas veltui. Briuselis tikriausiai juokiasi iš mūsų gebėjimo susipriešinti ten, kur reikia susitarti“.
LPGA prezidentas J. Vilionis nevadina asociacijos veiklos šalyje ir Europoje kova su vėjo malūnais. Vienijimosi kelias – vienintelis paveikus. Po šiųmečių protestų LPGA gretas papildė nauji nariai, jauni ūkininkai.