Prasidėjus karui Ukrainoje, žurnalistė Irina Kasianova su anūkėmis buvo priversta palikti Kijivą. Apsigyvenusi Birštone Irina nenutraukė ryšių su kolegomis bei artimaisiais, jų patirtimis dalinosi ir su „Gyvenimo“ skaitytojais.
Šiuo metu ji trumpam yra išvykusi į tėvynę. Kol anūkės bendrauja su Kijive dirbančiais tėvais ir kitais seneliais, Irina susitinka su kolegomis, draugais, kaimynais.
Kaip gyvena kariaujančios Ukrainos gyventojai? Kaip jie ištveria bombardavimą, kaip atsipalaiduoja? Apie tai laikraščio „Gyvenimas“ skaitytojams Irina Kasianova pasakoja tiesiai iš Kijivo.
Pavojai ir naktinės baimės
Ukrainos sostinėje ir netoli Kijivo kelis kartus susidūriau su perspėjimais apie oro 
antskrydžius, tačiau baimės beveik nejutau.
Birželio 15 d., vakare, atvykau į Kijivą. Dieną prieš tai mano telefone buvo įdiegtos programos, pranešančios apie oro atakas. Pirmas patarimas, kurį, sugrįžusi į savo namus, išgirdau iš kaimynų – grožio salono darbuotojų, buvo tas, kad nereikia bijoti.
„Jeigu bus labai baisu, iškart eikite miegoti į slėptuvę. O jeigu likote namuose ir pradėjo bombarduoti, eikite į bendrą koridorių“, – patarė jie.
Iš karto nusprendžiau, kad neisiu. Be to, ir nėra kur eiti – mūsų mikrorajonas, kuriame gyvena 28 tūkstančiai gyventojų, visiškai neatsparus oro atakoms. Prieš 50 metų, kai buvo statomas, jis buvo eksperimentinis. Devynių ir šešiolikos aukštų namai buvo pastatyti ant smėlio, be rūsių.
Pirmas išpuolis buvo ryte. Apie tai sužinojau iš telefono programėlės „Kiev Digital“, kurią 
įdiegiau grįžusi į tėvynę: pasigirdo garsus spragtelėjimas, kurio buvo neįmanoma neišgirsti. „Kijivas ir apskritis! Į slėptuvę. Balistika!“ – skelbė užrašas Ukrainos karinių oro pajėgų telegramos kanale. Šį užrašą ir garsų spragtelėjimą girdėdavau kasdien, kartais net po kelis kartus.
Vėliau lauke išgirdau ir kaukiančią sireną, pranešančią apie oro antskrydžius. Tuo metu savo bute 15-ame aukšte buvau viena. Iš pradžių sutrikau. Ką daryti?
Žmonės už lango elgėsi įvairiai. Kai kurie bėgo į artimiausią mokyklą, kurioje prasidėjus karui buvo įrengtos patalpos slėptuvei. Kiti vaikščiojo niekur neskubėdami, tarp jų – vaikai ir mamos su vežimėliais. Buvau apstulbusi. Juk pavojinga, pavojus!
Tuo pat metu giminaičiai ir draugai pradėjo man rašyti žinutes: „Būk atsargi, bent jau atsitrauk prie lauko durų“. „Sėdėk koridoriuje, išeik į vestibiulį, svarbiausia laikytis 
atokiau nuo langų, kad sprogimo banga neišdaužtų stiklo langų ir jų duženos nesužalotų“.
Po kelių minučių pasigirdo galingas garsas – tai oro gynyba numušė priešo raketą kitoje Dnipro upės pusėje. Pro langą pamačiau baltus dūmus, kylančius šimtus metrų virš žemės.
Tą dieną oro gynyba numušė 6 aerobalistines raketas „Kinzhal“, 6 sparnuotąsias raketas „Kalibras“, 2 žvalgybinius UAV.
Iš viso Kijive nuo 2022 metų vasario 24 d., Ukrainos gynybos ministerijos duomenimis, 
aidėjo 789 pavojaus signalai. Bendra jų trukmė siekė 931 valandą ir 49 minutes.
Neteko namų
Kitą raketų ataką patyriau už miesto naktį. Atrodė, kad namas, kuriame buvau, siūbavo tarsi per mažos amplitudės žemės drebėjimą. O sprogimų aidas naktinėje sostinės priemiesčio tyloje buvo girdimas ir už dešimčių kilometrų. Mums pasisekė. Niekas nenukentėjo, sveiki liko ir pastatai.
O kitame Kijivo krašte, Vyšgorodo rajone, kur gyvena mano draugės Bogdanos Gricenko mama, žmonės neteko namų.
„Kai prasidėjo oro pavojus, žmonės dar nemiegojo“, – prisiminė Bogdana Gricenko.
„Kaip visada, gulėjo apsirengę, kad būtų pasiruošę bėgti į rūsį, jei reikės. Vienas sprogimas pasigirdo labai arti. Visi kaimynai šoko iš lovų ir nubėgo garso link.
Vaizdas, kurį pamatė, buvo šokiruojantis. Rusiškos raketos skeveldros nuskriejo į netoliese esantį medinį namą, į tą dalį, kurioje buvo virtuvė ir vienas iš kambarių. Iš namo niekas neišėjo.
Kaimynai pradėjo belstis ir kviesti šeimininkus. Ten gyveno pagyvenusi pora, pas kurią tądien dviem automobiliais buvo atvažiavę vaikai ir anūkai iš Kijivo. Kadangi niekas neatsiliepė, kaimynai nusprendė išlaužti duris, mat name būti darėsi pavojinga. Gaisras, kilęs nuo sprogimo dalyje namo, galėjo išplisti toliau.
Įėję į namą pamatė, kad šeimininkai ir jų svečiai gyvi, bet visi buvo tarsi transe. Atrodė, kad jie nesuprato, kas vyksta, sakė, kad sprogimo negirdėjo. Kaimynai juos išvedė, kažkas iškvietė greitąją pagalbą ir policiją“, – pasakoja Gricenko.
Paaiškėjo, kad visi name buvusieji buvo kontūzyti sprogimo. Jų namas buvo pripažintas netinkamu gyventi. Atsigavę jie išvažiavo. Šeima neteko namų, bet laimė, kad visi išgyveno.
Tą naktį okupantai į Ukrainą paleido 35 bepiločius orlaivius „Shahed kamikaze“, iš kurių 32 sunaikino Ukrainos oro gynybos pajėgos.
Žuvo sostinės centre
Raketų ataka prieš Kijivą parodė, kad, nepaisant aukšto oro gynybos lygio ir Vakarų partnerių atsiųstos technikos, ypač Amerikos priešlėktuvinių raketų sistemų „Patriot“, Ukrainoje niekas nėra saugus, net ir labiausiai saugomoje sostinėje.
Tą naktį priešas iš bombonešių Tu-22m3 paleido 40 sparnuotųjų raketų ir du dronus „Shahed“. Jie buvo sunaikinti. 20 raketų buvo sunaikinta virš Kijivo. Tačiau raketos skeveldros pataikė į 25 aukštų pastatą Solomenske, viename iš centrinių Kijivo rajonų.
Buvo apgadintos 16, 17, 18 ir 19 aukštų konstrukcijos. Pasak Kijivo mero Vitalijaus Kličko, žuvo penki žmonės. Dar 11 žmonių patyrė įvairaus sunkumo sužalojimų. Taip pat buvo apgadinta 40 po namu garaže stovėjusių automobilių.
„Kai įvyko sprogimas, buvau namuose. Iš karto supratau, kad tai buvo raketos smūgis. 
Intuityviai išbėgau iš namų. Išėjęs į kiemą pamačiau žuvusių žmonių kūnus. Labai greitai atvyko gelbėtojai, psichologai. Vienas iš psichologų iš karto pasiūlė pagalbą, nors ir jaučiausi gerai. Mačiau, kad mano, kaip ir kitų, automobilis apgadintas“, – pasakoja vienas iš namo gyventojų Nikolajus.
Beje, jis pats buvo nesunkiai sužeistas į koją. Tačiau tiksliai neprisiminė, kaip tai atsitiko.
Tą naktį, kai įvyko šis smūgis, sirenos du kartus žadino Kijivo žmones. Aš taip pat pabudau nuo pavojaus signalo, beviltiškai kovodama su miegu. Nepaisant nemažų atstumų, buvo girdėti į atokius namus pataikiusios raketos garsai. Ko gero, taip pat būčiau gulėjusi lovoje, net jei ir ant mūsų 17 aukštų pastato būtų nukritusi raketos skeveldra.
Kodėl nebėga į slėptuves?
Viena mano draugė Irina Davidenko situaciją apie raketų atakas Kijive pavadino „rusiška rulete“.
„Visi įsitikinę, kad yra saugūs, bet niekas nežino, ar išgyvens iki ryto. Pirmaisiais plataus puolimo mėnesiais mes bėgome slėptis į priedangas. Bet karui tęsiantis jau 1,5 metų, kiekvieną vakarą ten bėgti nerealu. Žmonės pavargo. Tiesiog jau išmokome pagal garsą atskirti raketų tipus. Sekame informaciją, kuriame rajone skrenda raketa, ir tada per kelias minutes nusprendžiame: slėptis ar ne. Balistikos atveju, kai gatvėje žūsta žmonės, viskas vyksta per greitai. Kartais pavojaus sirena suskamba jau ir po sprogimo. Tokiu atveju geriau likti namuose, kad nemirtum nuo skeveldrų “, – sako Irina.
Incidentas, apie kurį pasakojo bičiulė kijivietė, įvyko birželio pradžioje ir turėjo skaudžių pasekmių. Tuomet keli žmonės Desnyansky rajone nubėgo į vietinėje klinikoje įrengtą slėptuvę, bet durys buvo uždarytos. Apsaugos darbutojas nespėjo jų atsidaryti. Žuvo trys žmonės, tarp jų – vaikas.
Prezidento kanceliarija apkaltino sostinės merą Vitalijų Kličko aplaidumu ir nepasirengimu. Atsakydamas meras teigė, kad miesto biudžete pinigų slėptuvių plėtrai skirta, tačiau prezidento paskirti sostinės rajonų vadovai nebuvo pakankamai pasiruošę. Kol vyksta teismas, apsaugos darbuotojas uždarytas į areštinę.
Miesto valdžia ir liaudies deputatai pradėjo patikrinimus. Paaiškėjo, jog buvo žinoma, kad beveik 4 milijonams dabar Kijive gyvenančių gyventojų neužtenka slėptuvių. O kai kurios iš esančių neatitinka dabartinių realijų arba yra uždarytos, kad į jas nepatektų Kijivo visuomenės marginalai.
Jei atvirai, Ukrainos patirtis netapo postūmiu kurti tokias slėptuves Lietuvoje. Birštone, kaip man pernai paaiškino miesto administracijoje, specializuotų slėptuvių taip pat nėra. Namuose yra tik rūsiai, kurie ne visada gali pasitarnauti išsigelbėjimui nuo bombų atakų.
Gatvėse – muzikantai ir vaikai
Kai įvažiuoji iš Ukrainos į Lietuvą, pirmiausia pastebi tai, kad čia daug mažiau žmonių. Per 15 mėnesių Birštone spėjau atprasti nuo didelio būrio žmonių. Grįžusi į Ukrainą vėl pasijutau gausioje žmonių apsuptyje. Ir vakariniuose regionuose, ir sostinėje, ir Kijivo priemiesčiuose – daugybė žmonių.
Ypač savaitgaliais. Žmonės eina pasivaikščioti į ikonines sostinės vietas, gatvėse gali pamatyti gatvės muzikantų. Kai vaikščiojau po sostinės centrą, jų suskaičiavau šešis, įskaitant ant stiklinio tilto, kuris liaudyje vadinamas Kličko tiltu.
„Esu inžinierius, dirbu pagal profesiją. Vaikystėje muzikavau, tai buvo hobis. O dabar – pajamų šaltinis. Pajamos sumažėjo, tad reikia rūpintis, kaip išmaitinti šeimą “, – juokaudamas pasakojo vienas iš gatvės bardų Andrejus.
Tarp gatvės muzikantų yra ir muzikos universitetų studentų. Jiems tai – ir praktika, ir pinigai.
Įdomu tai, kad bardų repertuaras tapo patriotiškas. Jame – ir improvizacijos Ukrainos himno bei kitose šalyse žinomos dainos „Červona Kalina“ temomis.
Viena iš populiariausių vietų, kur užsienio delegacijos mėgsta lankytis, yra sunaikintos Rusijos karinės technikos, atgabentos iš Gostomelio, paroda. Ji atidaryta 2022 m. gegužės 21 d. Michailovskajos aikštėje, netoli Ukrainos užsienio reikalų ministerijos.
Šiais metais „kolekcija“ pasipildė priešlėktuvinių raketų sistema „Buk“ su įkrovimo aparatu, tankais, šarvuočiais.
Vaikų gatvėse daug mažiau nei anksčiau, bet yra. Kiekvienos šeimos situacija yra skirtinga. Viena mano pažįstama Liudmila Černych pasakojo:
„Pernai marčios su vaikais buvo išvykusios į Vakarų Ukrainą, bet rudenį grįžo. Vyriausioji anūkė, moksleivė, mokėsi internetu. Mama turėjo sėdėti su dukra, ji dar tik trečioje klasėje. Vėliau mergaitė buvo išsiųsta pas marčios tėvus į Poltavos sritį, kur jie išvyko, kai išėjo į pensiją. Ten jai saugiau. Jauniausia anūkė gyvena 25 aukštų pastate netoli vienos iš centrinių metro stočių. Jos mama dirba internetu, mergaitės į darželį neveda. Jei pasigirsta sirenos, skelbiančios apie oro pavojų, jos bėga į metro“, – sako Liudmila.
Kijivo miesto valstybinė administracija (KSCA) teigia, kad dabar sostinėje gyvenančių žmonių skaičius maždaug atitinka prieškarinį laikotarpį. 2023 m. gegužės mėn. 
duomenimis, Kijive gyvena daugiau nei 3,6 mln. žmonių, beveik tiek pat, kaip ir 2022 m. vasario 24 d. (3,8 mln.).
„Skaičiuojame, kiek mobiliųjų telefonų naudojama. Prieš karą Kijive buvo 3,8 mln. žmonių, kovą mažiau nei milijonas, liepą – 2–2,5 mln., dabar 3,6 mln. Iš jų 300 tūkst. yra registruoti pabėgėliai iš kitų šalies regionų. Miestas pilnas“, – sako Kijivo meras Vitalijus Kličko.
Rajonuose, kuriuose pavyko apsilankyti, kavinės taip pat nebuvo tuščios. Tiesa, kainos išaugo. Apsilankymas bare mums trims užsienio valiuta kainavo 30 eurų, pietūs restorane keturiems – apie 50 eurų. Anksčiau šiose vietose mokėdavome 1,5–2 kartus pigiau.
Turtėja ir parduotuvių asortimentas, o sostinėje ir Ukrainos vakaruose atsirado daug 
importinių prekių bei gaminių, ypač iš Lenkijos ir Vokietijos. Maisto kainos prekybos centruose panašios kaip Lietuvoje. Tiesa, kiauliena Lietuvoje pigesnė, o Ukrainoje gerokai pigesnės sezoninės uogos ir daržovės. Ukrainietiškų braškių galima nusipirkti už 1–2 eurus, vyšnių – už 1,5–2,5 euro/kg. Turgų Ukrainoje labai daug, tad ir pasirinkimas ten labai didelis.
Parengė Ramutė Šimukauskaitė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“