Kunigas Antanas Mickevičius: linkiu dar labiau pažinti tikėjimą ir juo gyventi

Šių metų pavasaris Skriaudžių Šv.Lauryno ir Ąžuolų Būdos Šv. Antano Paduviečio parapijų klebonui Antanui Mickevičiui dovanojo jubiliejinį gimtadienį. Kokių minčių lydimas jį sutiko, kunigas Antanas mielai dalijasi ir su „Gyvenimo“ skaitytojais.

– Šių metų balandžio 4-ąją Jūs peržengėte gyvenimo 60 metų sukaktį. Ar tai daug?
– Taip, daug. Gimiau ir augau Kybartuose. Tėvų atlyginimai nesiekė nė po 100 rublių. Tėvai dar turėjo ūkio reikalų, – tvarte 5–7 kiaulės, karvė ir priauganti karvutė. Tad šienas, šiaudai, bulvių laukas, o dar ir runkelių ilgos vagos, – taip sava, pažįstama. Tėvai pasakė: vaikai, reikia runkelius ravėti, – nekyla klausimų… Kaip tėvai mokėjo, kaip jie galėjo – mus reikiamais dalykais aprūpino, taip auklėjo. Kad ir kaip norėjosi būti su draugais ir pas draugus.
– Dievas per tuos 60 metų, matyt, davė daugybę malonių ir įvairių patirčių, už kurias dėkojate. Už ką labiausiai? Kas Jums teikia didžiausią džiaugsmą?
– Pirmiausia – tai, kad Kybartų klebonas, kunigas Sigitas Tamkevičius lankė šeimas, laimino namus, juos šlakstė šv. vandeniu, – ir mane pakvietė Mišioms patarnauti. Po dviejų savaičių aš ten atsiradau. Būnant Mišių patarnautoju, greitai pajutau prie bažnyčios tarnaujančių vienuolių globą, pamokymą įvairių dalykų. Jos buvo mokytojos, globėjos, auklėtojos ir, žinoma, – mokiusios savo gyvenimą ir elgesį surišti su malda ir religine praktika. Ačiū Dievui, kad pradėjau Mišioms patarnauti – čia atsivėrė kitoks gyvenimas.
Draugiškos draugystės gyvenimas – pasitikėjimo vieni kitais, nuoširdumo ir, žinoma, paslapties išlaikymo. Negalima „išplepėt“ kam nereikia žinot. Čia sužinota ir apie Lietuvą mylinčius žmones, apie tai, kaip jie į psichiatrines uždaromi ar teisiami ir į kalėjimus sodinami. Net ir už tai, kad vaikai mokomi tikėjimo tiesų, tą darantieji gali būti nuteisti. Taigi būdami bažnyčios aplinkoje jautėmės geram kelyje ir tikėjom, kad tikrai Lietuva bus laisva ir kitokia.

Antano Mickevičiaus įšventinimo į kunigus iškilmėse dalyvavo vyskupas J.Žemaitis ir kunigai S.Tamkevičius, J.Užupis, D.Valentis.

– Balandį ir kita Jums svarbi data. Prieš 32 metus, būtent balandžio 7-ąją, buvote įšventintas į kunigus. Kaip prisimenate tą šventinę dieną?
– Ačiū Vilkaviškio vyskupui Juozui Žemaičiui, kad mus tris: Kęstutį Vosylių, Eugenijų Naujalį ir mane, Marijampolėje pašventino kunigais. Egzaminai dar nelaikyti, o mes jau kunigai. Mano svajonė būti kunigu – jau išsipildžiusi. Tuo metu Vilkaviškyje buvo statoma katedra, reikėjo finansinės pagalbos ir vyskupas ruošėsi vykti į JAV, todėl mus prieš išvykstant ir pašventino. Dar džiaugsmas tai, kad galėjome didesnį mus mylinčių žmonių būrį pasikviesti į šventę.
– Kodėl pasirinkote kunigo kelią? Kas paskatino?
– Tokio kaip skatinimo būti kunigu net nebuvo. Man norėjosi, kad kunigas paklaustų: ką darysi, kai baigsi mokyklą. Aš tada būčiau pasakęs, kad stosiu į Kunigų seminariją. Jis neklausė, o aš nedrįsau pasakyti.
O kodėl pasirinkau? … matant tokį drąsų kunigą, sakantį drąsiai tiesos žodį, taip aiškiai mokant ir paaiškinant tikėjimo tiesas, nekilo abejonių, kad Lietuva bus laisva. Aš būsiu kunigu. Labai norėjau būti kunigu.
Mačiau, kaip kunigas, skatindamas žmogų tikėti ir pasitikėti Dievu, gali padėti jam būti laimingam. Toks buvo mūsų klebonas. Tik nesiruošiau klebono kopijuoti, o norėjau eiti savaip tikėjimo ir meilės Tėvynei keliu.
– Ką reiškia būti kunigu, kuo Jūsų gyvenimas skiriasi, o kuo yra panašus į kiekvieno iš mūsų gyvenimą?
– Kuo panašus? Tuo, kad esam žmonės, Tuo, kad esam silpni. Visi gyvenam iš Dievo malonės. Kuo skiriasi? Galvoju, kad būti kunigu – tai ne tik didelis džiaugsmas, bet kartu ir didelis įsipareigojimas bei garbingas duodamas pažadas. Supraskit: tu sakai per krikštą – AŠ TAVE KRIKŠTIJU VARDAN DIEVO TĖVO IR SŪNAUS IR ŠV. DVASIOS. Klausykloje sakai: AŠ TAVE SUTAIKAU SU DIEVU IR ŽMONĖMIS IR TAU ATLEIDŽIU NUODĖMES. Būnant prie ligonio ar senelio, negalinčio ateiti į Bažnyčią, jam sakai: AŠ APAŠTALŲ SOSTO VARDU ATLEIDŽIU TAU VISO GYVENIMO NUODĖMES.
– Skriaudžiai – jau kelinta Jūsų parapija. Kokias patirtis atsinešėte iš kitų parapijų ir kaip prisimenate savo pirmąją parapiją?

Įšventinimas į kunigus 1991 m. balandžio 7 d. Marijampolėje. Iš kairės – kun. Eugenijus Naujalis, kun. Kęstutis Vosylius ir kun. Antanas Mickevičius.

– Bet tikrai – kelinta parapija? Skaičiuojam: Šakiai, Lazdijai, Paluobiai, Braziūkai, dar 5 metai Šakių ligoninėje, Zapyškis, Ežerėlis, Kačerginė, Šlienava. Dabar Skriaudžiai ir Ąžuolų Būda. Svarbiausia patirtis – visada eiti atvira širdimi. Dievui dėkoti ir lydėti malda plačios širdies žmones. Melstis už tuos, kurie nedaro atgailos.
Kuri parapija man kuo išskirtinė, – net nežinau. Man buvo visur gerai. Tik iš parapijos į parapiją persikėlimas sunkus, nes palieki daug geros valios ir susidraugavusius žmones.
– Kas, Jūsų manymu, priduoda daugiausia syvų parapijos vieningumui ir stiprybei?
– Aš manyčiau, kad GERA VALIA ir ATVIRUMAS, NUOŠIRDUMAS, MEILĖ BAŽNYČIAI, SAVANORYSTĖ. Tiesiog reikia nebijoti kažko prarasti, prisidedant prie bažnyčios. Labai džiaugiuosi, kad visa tai artima ir Skriaudžių, ir Ąžuolų Būdos parapijų žmonėms.
– Ar lieka laiko sau? Koks Jūsų laisvalaikis?
– Čia mano nelaimė. Nemoku ir dar neišmokau gyventi sau. Laisvalaikio taip ir nesusikuriu.
– Ką Jums reiškia tėviškė ir ar dažnai kelias parveda į ją?
– Jeigu tėviške laikyti Kybartus, tai po 2 metų grįžus iš tarybinės kariuomenės ir planuojant stoti į Kunigų seminariją, dažnai lankantis Kybartuose, nedaug tikimybės buvo, kad priims. 1985 metais KGB dar veikė stipriai. Todėl buvo patarta kuo rečiau lankytis. O jeigu apie tėviškę kalbėti, kaip apie sodybą, kurioje gyvenau, – tai pasakysiu: tėvai abu jau pas Dievulį. Ir brolis Amžinąjį atilsį. Dar yra sesė, gyvenanti savo šeimoje prie Druskininkų.
– Ko linkėtumėte sau ir Jus supantiems žmonėms?
– Mane supantiems žmonėms linkiu dar labiau pažinti tikėjimą ir juo gyventi – būti praktikuojantiems Tikėjimą. Jame – stiprybė, padrąsinimas, paguoda. O sau? Laikytis to, ko esu išmokytas. Visada žinoti ir atsiminti, kas esu, ir palydėti einančius pas Dievą.
– Ačiū už pasidalintas mintis. Telydi Jus Dievo palaima, žmonių pagarba ir meilė.

Kalbėjosi Ramutė Šimukauskaitė