Stebuklų būna – Velykų varpas skelbia!

Kai krito rudenį lapai,vilties, kad iš po jų, iš sudžiūvusių, ims kaltis gyvybė, buvo mažiau. Sulaukę gamtos virsmo, nors ir pamažu stebime, kaip kalasi nauja žalia gyvybė, panašiai kaip mes patys lyg nusiprausę, iš po žiemos, per Gavėnią, Didžiosios savaitės metu gyvenę laukimu, tarsi tvirtesniais sąnariais, šviesesnėmis mintimis artėjame prie Velyknakčio… Bažnyčiose užges šviesos. Mūsų budėjimas prie Kristaus kapo – laukimas… laukimas gimties ir atgimimo savyje, sau, artimajam ir pasauliui. Kai pašventinta ugnimi užsidegs kiekvieno laukiančiojo žvakelė, kai švęstu vandeniu „nupraus“ nuodėmes, nuopuolius ir pakilimus, širdyse įsižiebs nauja viltis prisikelti naujai… į save pažvelgti naujai, atsakyti sau, kas aš esu. Šviesa, kuria būsime apšviesti, laukdami Prisikėlimo, apmąstę kiekvienas savo ir Kristaus nueitą kelią, gebėsime dalintis. Tą stebuklo laukimo naktį dalyvaudami Šviesos, Žodžio, Krikšto liturgijose ir Eucharistijoje ir vėl kiekvienas savaip išvysime, kaip triumfuoja GYVYBĖ. Kokia ji svarbi, ypač šiame laike, kai meldžiame taikos ir drauge išgyvename ne taip toli esančio karo sunkumus. Kai dažnai „kariaujame“ tarpusavyje ar su savimi… Mus stebi ir sugrįžę vėlės. Jos padeda mums budinti žemę ir gyvastį visame kame, ypač suvokimuose, kaip viskas trapu, laikina – ir vėl suksis gamtos ratas, žydės sodai, ves vaisius, ir vėl kris lapai… Juk gimstama gyvenimui. Tuomet apie mirtį negalvojame. Ir galbūt gerai, jei daugiau džiaugiamės, jei mankštiname tuos savo sąnarius ir neleidžiame sau „skaudėti“… Nes mokame mylėti ir skausmą, ir mylėti priešą – pasimelsti už juos.Eucharistinės liturgijos metu girdime: „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12,24). Uždegta šviesa mūsų širdyse liudija, kaip įmanoma kančiose įžiebti vilties ugnį ir nugalėti sunkumus, tikint savimi, tikint gyvenimo duota mums kiekvienam – meile.
Anksti ryte, dalyvaudami Prisikėlimo Mišiose, kiekvienas išgirsime Velykų varpų skambesį, skelbiantį naują, nesibaigiančią gyvybę. Tik jo Prisikėlimo garsas suskambės įvairiai – jo klausysis ir negirdintys, ir ligoniai, ir nusikaltėliai, visi, nes Dievas mylėti moka vienodai. „Requiem“ rimti garsai taps simboliniu įvadu į linksmą, džiaugsmingą „Aleliuja“… Šventos Velykos padės kiekvienam rasti jėgų ir valios naujai atgimti, atsiverti pavasariui, šviesai ir nuoširdžiai bendrystei su savimi,šeimos nariais, artimaisiais, vienišais – prie Velykinio stalo, kuris tebus tęsinys ir toliau keliaujant su gamtos ratu, o pasidalintas margutis, kurio raštuose – vienovė su gamta ir pasauliu taps simboliu džiaugsmo, meilės, vilties ir taikos!

Į pavasarį jie ėjo dviese –
Keitėsi gamta
Ir ėmė silpti kojos –
ir kelias
lyg tirštame rūke –
– čia šaknys
– ten viršūnės
Kamienas atskirai –
Į pavasarį jie ėjo
Kol sula tekėjo –

Palma