Kitą savaitę sueis lygiai vieneri metai nuo 2022 m. vasario 24 d., kada Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nusprendė pradėti agresyvų karą prieš Ukrainą. Dešimtys tūkstančių vadinamojoje „specialioje karinėje operacijoje“ žuvusių žmonių provokuoja atsigręžti atgal ir pamėginti atpažinti praeities ženklus, bent jau iš dalies galinčius parodyti šio Kremliaus diktatoriaus sprendimo priežastis.
Liūdnų metinių proga bus vėl nemažai analizės, atsiminimų. Vieni ekspertai prisimins kelių dešimtmečių senumo amerikiečių politologo ir valstybės veikėjo Zbignewo Brzezinskio tezę, esą Rusija be Ukrainos – jau nebe imperija. Suprask: kadangi p. Putinas yra prisiekęs imperialistas, laikąs save „rusiškų žemių surinkėju“, anksčiau ar vėliau karą prieš ukrainiečius jis turėjęs pradėti. Ypač, jeigu politinis Kijivas imtų dreifuoti kur nors į kitą, nei Rusijos dabartiniam politikos elitui norisi, pusę. Kiti vėl mėgins pateikti sąskaitas Vakarams, esą jie pernelyg apsiblaususiomis akimis stebėjo Rusijos karinę akciją prieš Gruziją 2008 m., 2014 m. Ukrainai priklausiusio Krymo pusiasalio aneksiją ir bandymą sukelti pilietinį karą šios šalies rytuose – Lugansko ir Donbaso regione. Treti nepamirš prikišti ukrainiečiams, kad jie pernelyg ilgai blaškėsi tarp orientacijos vektorių, tarp Rytų ir Vakarų. Menkino savo ginkluotąsias pajėgas ir pernai p. Putino organizuotą invaziją pasitiko veik pliki ir basi karo amunicijos požiūriu.
Iš tikrųjų Ukraina p. Putinui – kažkoks iš pasąmonės kirbantis klausimas. 2014 m. man teko bendrauti su vienu įžymiausių nuo Rusijos valdžios nepriklausomų ekspertų – laikraščio „Novaja gazeta“ korespondentu ir fondo „Jamestown“ bendradarbiu, Pavelu Felgenhaueriu. Tuomet jis sakė, kad kol Maskva yra įstrigusi Ukrainoje, jos agresyvi politika neturėtų plėstis tolyn į Vakarus.
Tąsyk kalbėjomės ir apie tai, kur jis mato amžių sandūroje atsiradusio Rusijos politinio režimo pamatinį agresyvumą (t.y. atmetant viešai girdimą retoriką). Ponas Felgenhaueris iškart nurodė veik neatremiamą faktą: tuo metu Rusijos valdžia buvo priėmusi sprendimą iki 2020 m. į šalies gynybą investuoti apie 300 mlrd. Eur. Šis sprendimas buvo paremtas koncepcija, kurią tuo metu transliavo Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas, generolas Valerijus Gerasimovas (tas pats, kuris šiandien vadovauja karo veiksmams Ukrainoje), o politinį pagrindimą viešino vienas artimiausių p. Putino bendražygių – Rusijos saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas.
Tos koncepcijos esmė – Rusijai tariamai gresiantys karai dėl gamtos išteklių. Ją Kremlius grindė vadinamąja XIX a. Malthuso spąstų (angl. Malthusian trap) teorija. Esą Žemėje atsiradęs gyventojų perteklius, pritrūkus maisto produktų, vers Vakarų šalis kėsintis į Rusijos turimas iškasenas. Juo labiau kad, pasak Kremliaus, tokią tezę kažkada viešai buvo reiškusi ir buvusi JAV valstybės sekretorė prezidento Billo Clintono administracijoje Madeleine Albright (nors šis jai priskiriamas teiginys iš tikrųjų yra kliedesys). O dėl to Rusijai kylantis iššūkis – savo turimus išteklius apginti visomis įmanomo mis priemonėmis.
Koncepcija radosi tuo metu, kai jau buvo aišku, kad gamtos ištekliai yra mažiau tikėtina būsimųjų regioninių ar globalių karų priežastis nei kada nors anksčiau: pasaulyje radosi nekonvencinių naftos ir dujų gavybos būdų, tobulėjo gavybos technologijos, atsinaujinančiųjų išteklių ir daugėjo šalių, išgaunančių išteklius, skaičius. Ir Vakarų šalių politikų akys apsiblausė dėl to, kad už perkamus energijos išteklius jie dosniai mokėjo doleriais, eurais, svarais bei frankais ir laimingai, tingiai gyveno. Tačiau Maskvoje ši intelektualiai atgyvenusi politinė koncepcija tapo pirmaeilės svarbos darbotvarkės tema. Nes buvo investuojama ne tik į ginkluotąsias pajamas, bet ir vadinamąją energetinę diplomatiją, siekiant pajungti nuo Rusijos energijos išteklių priklausančias šalis į Maskvos orbitą. Rusijos energijos kompanijų vadovai, su jomis ir politine šalies valdžia susiję energetikos bei politikos ekspertai keletą metų tarsi užsikirtę kartojo, esą JAV skalūnų dujų gavybos pramonė, atsinaujinančių energijos išteklių plėtra tėra prieš Rusiją nukreiptos propagandos burbulai. Rusijos valstybinės naftos kompanijos „Rosneft“ valdybos pirmininkas Igoris Sečinas (taip pat senas p. Putino bičiulis) gąsdino visą pasaulį, kad 2017 m. naftos statinė rinkose kainuos mažiausiai 150 JAV dolerių.
Pagal tuo metu vykusius karinius Rusijos kariuomenės mokymus jų scenarijai arba legendos akivaizdžiai rodė, kad ruošiamasi jei ne karui, tai rimtam ginkluotajam konfliktui. 2013 m. įvykusiuose milžiniškuose, net vertinant Sovietų Sąjungos laikus, mokymuose buvo veikiama pagal scenarijų, esą „Misurijos“ (suprantama, kad tai JAV) valstybė Tolimuosiuose Rytuose pasinaudojo teritoriniu ginču (turimas galvoje Rusijos ir Japonijos ginčas dėl Kurilų salų) ir su savo sąjungininkais pradėjo invaziją į prastai ginamus Rusijos Tolimųjų Rytų pusiasalius bei salas: Kurilus, Sachaliną, Kamčiatką, Čiukčiją ir Vrangelio salą. O Rusijos kariuomenė telkė rezervus net europinėje šalies dalyje, permetė juos į rytus ir kontratakavo įsiveržėlius. Taip įsivaizduoti ateities karai Rusijoje.
Ironija: nuosekliai bei įnirtingai daužydamas galvą į kelmą vis dėlto gali atsidurti lygiagrečioje tikrovėje. Praėjus 12 mėnesių nuo karo Ukrainoje pradžios, kai kuriuose Rusijos, visų pirma nacionaliniuose regionuose, randasi bruzdesio ženklų, kurie Kremliaus mąstytojams gali tapti panašūs į tuos, kurie atitinka tariamą Vakarų norą suskaldyti ir sunaikinti Rusiją dėl pretenzijų į jos išteklius…
Rytas Staselis
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“