Gyventi Lietuvoje saugu, bet…

Greitai sukaks vieneri metai nuo karo Ukrainoje pradžios. Platformos „visipsichologai.lt“ užsakymu „Sprinter tyrimų“ atlikta reprezentatyvi apklausa rodo, kad Lietuvos gyventojų dalis, jaučianti padidėjusią įtampą, nerimą ir stresą dėl šio karo, per devynis mėnesius (nuo 2022 m. kovo iki spalio) sumažėjo nuo 87 proc. iki 79 proc., tačiau nerimo lygis vis dar išlieka aukštas. Kita vertus, „Gyvenimo“ laikraščio interviu vienu klausimu atskleidžia, kad karas Ukrainoje nėra vienintelis dalykas, kuris žmonėms kelia nerimą, jie išgyvena ir dėl kitų valstybės ir visuomenės saugumo aspektų. Kalbinti žmonės atkreipė dėmesį į civilinės saugos ir pilietinio ugdymo spragas, išsakė netikrumą dėl savo ateities: augančių kainų, kritusio pragyvenimo lygio, galimo nedarbo ir kt.

Aktualus interviu vienu klausimu

Kas jums kelia nerimą? Ar vis dar jaučiate grėsmę ir įtampą dėl karo Ukrainoje?

„Pirmomis karo dienomis buvo daugiau baimės, kamavo abejonės: peržengs Rusijos kariuomenė Lietuvos sieną ar ne. Laikui bėgant, nesaugumo jausmas sumažėjo, nors išlieka daug nežinios dėl karo baigties, dėl to, kaip susiklostys tarptautiniai santykiai, ar mūsų vaikai ir anūkai turės stabilų gyvenimą Lietuvoje. Dėl išaugusių kainų labai krito pragyvenimo lygis, jaunimui labai sunku gauti paskolą, įsigyti nuosavą būstą ar pradėti statybas,“ – pasidalino mintimis 58 metų Vilma.
„Turiu stogą virš galvos, kas mėnesį gaunu pensiją, ji nedidelė, o išlaidų būna daug – sumoki už šildymą, elektrą, brangius vaistus – ir maistui ne kažin kas lieka. Drabužių įsigyti, pramogų sau leisti negaliu. Bet bent jau jaučiuosi gyvenanti saugioje aplinkoje. Kai parodo per žinias ukrainiečius, kurie subombarduotuose miestuose kenčia šaltį, slepiasi griuvėsiuose, neturi elektros ir kitų patogumų, nuolat baiminasi dėl savo gyvybių, man nėra ko skųstis, galiu pasitenkinti ir turėdama mažiau,“ – sako pensininkė Aldona.
„Manau, kad Lietuva šiuo metu Putinui ne galvoje, jis pakankamai turi rūpesčių Ukrainoje. Asmeniškai jaučiu didesnį nesaugumą iš materialinės pusės. Darbe situacija nėra stabili, gali bet kada atleisti, iki pensijos liko dar keleri metai, mokytis, persikvalifikuoti, įsitvirtinti naujame darbe būtų sunku. O čia dar pradėjo kalbėti apie pensinio amžiaus nutolinimą iki 72 metų… Viena auginau, į mokslus išleidau vaikus, tad santaupų juodai dienai iš mažo atlyginimo nesugebėjau atsidėti. Nesinorėtų senatvėje tapti našta vaikams ar gyventi senelių namuose,“ – svarsto 60-ties aptarnavimo sferoje dirbanti Janina.

„Iš tiesų, tai retai pagalvoju, kas būtų, jeigu būtų… Kai neskaitai žinių, nežiūri televizijos, gyvenimas Lietuvoje atrodo saugus. Nemanau, kad artimiausioje ateityje mums grėstų karas ar kokie nors socialiniai neramumai… Va, keliuose vairuoti yra kur kas nesaugiau…, – įsitikinęs informatikos studentas Paulius.
„Baisu, kokie žiaurumai vyksta pasaulyje. Jau maniau, kad niekad neteks išgyventi to, ką iškentėjo tėvai ir seneliai Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu. Bet, pasirodo, istorija yra linkusi kartotis, žmonės nepasimoko iš praeities įvykių. Pastebiu, kad pandemija, priverstinis uždarymas namuose, o dabar – ir karo grėsmė neigiamai paveikė tarpusavio santykius, žmonės tapo uždaresni, nepakantesni, mažiau geranoriški, kiekvienas galvoja tik apie save,“ – nusivylusi kalbėjo 71-erių Elvyra.
„Pirmosiomis karo Ukrainoje savaitėmis šeimoje daug diskutavome apie tai, kaip turėtume elgtis, buvome aptarę kelius ir būdus, kuriais bandytume pasitraukti iš miesto, išvežti mažamečius vaikus į saugesnes šalis pas užsienyje gyvenančius giminaičius ir artimuosius. Visgi priėjome prie išvados, kad vargu ar spėtume tai padaryti. Jeigu prasidėtų Rusijos kariuomenės puolimas – viens du – ir Lietuva užimta. Kilusio karo atveju turėtume kažkaip išgyventi Lietuvoje. Manau, kad valdžia neskiria pakankamo dėmesio gyventojų švietimui civilinės saugos klausimais, o kiekvienas iš mūsų turėtų žinoti, kaip elgtis, apsaugoti save ir turtą, kilus ekstremaliai situacijai,“ – išsakė savo nuomonę 45-erių medikė Laima.
„Neramina ne tik neprognozuojami Rusijos valdžios veiksmai, bet ir Vakarų valstybių bei JAV politiniai žaidimai, dėl kurių ukrainiečiai nesulaukia reikiamos pagalbos. O kam būtų įdomi tokia maža šalis, kaip Lietuva, ar kiltų interesas ją ginti? Anei naftos, anei kitų išteklių, kurie domintų, nėra. Vienintelį ką turime, tai priėjimą prie Baltijos jūros. Sako, kad mus gins NATO. Bet viena yra įsipareigojimai, kita – realūs veiksmai. Nė viena valstybė nenori įsivelti į trečiąjį pasaulinį karą. Kiekvienam žmogui tektų kovoti už save, ginti savo šeimą ir žemę, prisiminti, ko mokė kariuomenėje,“ – mano 53-ejų statybininkas Vidas.
„Kaip besijausčiau, nebe toks amžius, kad galėčiau, viską palikęs, bėgti, o ir neturėčiau kur. Gyvenu kaime, tai ir likčiau sodyboje, vis ruošiuosi rūsį susitvarkyti, daugiau malkų pasiruošti, papildomą dujų balioną nusipirkti, atsidėti konservų atsargai, kad, reikalui esant, galėčiau kaip nors išgyventi,“ – teigia pensinio amžiaus sulaukęs ūkininkas Juozas.

„Gyvenant šalia nedraugiškų kaimynų, iš istorijos žinant apie imperines Rusijos ambicijas, grėsmė Lietuvai visuomet išlieka. Todėl aš kelčiau klausimą, kiek atsirastų tokių piliečių, kurie, kaip pokario partizanai, būtų pasiryžę aukotis, karo atveju nesvyruodami imtų ginklą į rankas ir eitų ginti savo tėvynės. Ką daryčiau aš? Prireikus būčiau tarp gynėjų, nes esu patriotas, gerbiu giminės tradicijas – mano prosenelis buvo šaulys ir šeimoje buvo rodomas pavyzdžiu. Tačiau kai kurių žmonių, ypač politikų, pilietinės ir moralinės vertybės, atvirai kalbant, yra pašlijusios,“ – savo nuomonę išsakė 37 metų finansų srityje dirbantis Vytautas.
Parengė Dalė Lazauskienė

Psichologės Brigitos Gelumbauskienės komentaras

Kiekvieno iš mūsų reakcijos į krizines situacijas gali būti labai skirtingos. Priklausomai nuo susiformavusio požiūrio, kuris su metais gali keistis, pasireiškia vienoks ar kitoks elgesys. Bėgti ar ginti? Skųstis ar kovoti? Drebėti iš baimės ar veikti? Kaip sau padėti šiame nelengvame ir kupiname neaiškumo bei neapibrėžtumo pasaulyje? Kaip atskirti dalykus, kuriuos aš galiu keisti, o kurių ne? Kaip tapti labiau sąmoningesniu, kad mintys ir emocijos nevaldytų, o aš pats būčiau jų šeimininkas? Šie klausimai kilo perskaičius gyventojų atsakymus į pateiktus klausimus apie tai, kas kelia nerimą ir įtampą.
Akivaizdu, jog nerimo ir įtampos dar daug yra tarp mūsų ir mumyse, kas padeda susiformuoti specifiniams tarpusavio santykiams. Baimė, jog neteksiu darbo ir atsidursiu ties skurdo riba kelia nemažą įtampą, finansinio nesaugumo jausmą. Kaip ir karo atveju, jeigu puls užpuolikai, galiu prarasti ne tik turtą, bet ir artimuosius, žūti pats. Visgi kalbame apie saugumo ir nesaugumo jausmą, kuris poreikių piramidėje užima pagrindinį pamatą. Mūsų proseneliai ir seneliai pasakojo, kaip išgyventi sudėtingomis karo sąlygomis. Mes galime tik stebėtis jų stiprybe ir išmintimi. Dabar, kai žiniasklaida mus apšviečia apie realius karo nusikaltimus, su juo susijusius ekonominius sunkumus ir kylančias grėsmes, klausytis yra žymiai sudėtingiau, nes tai realu, tai vyksta dabar ir neaišku, kur pakryps visa tai?
Nerimauti ir bijoti yra žmogiška. Ko bijo pati baimė? Ji bijo būti atskleista ir pripažinta. Ji bijo, kai žmogus eina link jos. Kai mes einame savo baimės link norėdami ją pažinti, ji traukiasi ir darosi ne tokia ir gąsdinanti. Svarbu žinoti, jog galima veikti iš baimės ir su baime. Tai du skirtingi dalykai. Jeigu iš baimės aš darau tai, ko visiškai nenoriu. Pvz.: bijau užrūstinti direktorių, susipykti su vyru, mama ar draugu ir darau tai, kas priešinga mano vertybėms, kas mane žeidžia ar verčia išduoti kitą žmogų. Tokiu atveju baimė mane valdo. O jeigu aš labai ko nors noriu, bet bijau ir vis tiek stengiuosi kažką nuveikti, tuomet aš judu savo „demonų“, kurie mane gąsdina, link.
Esu girdėjusi vieną posakį iš patyrusio psichoterapeuto, jog „nerimas – kaip motina, kuri gimdo vaikus – baimes. Nugalėjai vieną, vėliau gimsta kita atžala.“ Visiškai išsivaduoti iš nerimo neįmanoma, kaip ir visų baimių atsikratyti. Kiekvienam iš mūsų būdingas egzistencinis nerimas, kuris apima tris nerimo tipus – mirties, atstūmimo ir prasmės. Su gimimu mes atsinešame į pasaulį mirties nerimą, nes bijome netekti gyvybės, atstūmimo nerimą, nes bijome būti nesuprasti, nepriimti ir prasmės nerimą – kai gąsdina beprasmiškas gyvenimas. Surasti prasmę – dėl ko gyvenu kiekvieną dieną ir visą gyvenimą – yra labai svarbu. Apie tai daug yra rašęs garsus psichologas Viktoras Franklis. Jis kalbėjo, jog net ir konclagerio stovykloje galima surasti prasmę.
Moralinės vertybės, apie kurias kalba gyventojai, turi iš tiesų didelę reikšmę savijautai ir elgesiui. Jų yra įvairių. Vertybės – kaip medžiai augina vaisius. Būti turtingam – nėra blogai, tačiau kai ši vertybė nustelbia visas kitas, tuomet ragaujame neskanius godumo, egoizmo ar pavydo vaisius. Būti patriotu ir ginti savo kraštą bei jo žmones – vertybė, kurios vaisiai gali būti visai kitokie – vienybė, drąsa, laisvė ir pasitikėjimas, viltis, pagarba išėjusiems. Ir apibendrintai galima pasakyti, jog vertybės vaidina didelį vaidmenį mūsų gyvenimuose. Nuo jų priklauso, kur link mes judame, ką kalbame ir mąstome, ką klausome, o ko nenorime girdėti, kaip elgiamės, kai susiduriame su savais ar kitų sunkumais. Todėl ypač svarbu yra jas pažinti ir įsisąmoninti, kas suteiktų didesnio aiškumo stengiantis suprasti savo mintis ir emocijas.
Pabaigai. Kad ir kokios nuostatos bebūtų, svarbu išmokti nesmerkti ir neteisti nei savęs, nei kito. Kai priimame kitą ir save, bandant suprasti, kas už to slypi – baimės, nuoskaudos ar kiti neišgyventi jausmai, tuomet atidarome vartus į naują vertybių pasaulį.