Brandiname pieno ūkių tragediją

Justinas ADOMAITIS

Pieno ūkiais garsėjęs mūsų rajonas palengva likviduoja karvių bandas. Tyliai užgęsta šeimos pieno ūkiai, Jonas Padelskas Mieleišupio k. likvidavo 170 galvijų ūkį, atsisakęs siūlomos paramos ūkiui modernizuoti. Kiek anksčiau pienininkystės atsisakė Kęstutis Lapinskas iš Gyvių k., Jonas Kazlauskas iš Giniūnų k., apie verslo baigtį kalba žinoma Veiverių sen. ūkininkė Nijolė Litvaitienė. „Būti ar nebūti pieno ūkiams,“ – taip svarsto daugelis rajono ūkininkų.
„Žemės ūkio ministerijoje vykusi visuomeninė Pieno taryba konstatavo, jog kažkas kaltas, kad žemdirbiai dėl kritusių pieno supirkimo kainų likviduoja ūkius, tačiau kaip bus toliau – atsakymo nerasta“, – taip renginį apibūdino Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidentas ir stambaus pieno ūkio Pašventupio k. šeimininkas Jonas Vilionis.
„Pastaruosius trejus metus ministerijoje senosios sudėties Pieno tarybos posėdžiai nevyko, o į pernai sukurtą naująją Pieno tarybą nepakviestas nė vienas pieno perdirbimo įmonės vadovas, – sakė UAB „Rokiškio sūris“ vadovas Dalius Trumpa, – o situacija pieno sektoriuje tragiškai bloga. Dar du trys mėnesiai – ir mes prarasime pieno fermas, likviduosime galvijus, o atstatyti ūkius vėliau bus sunku ir tai užtruks dešimtmečius. Vien karvei užauginti prireikia trejų metų“.
Kam rūpi skęstančiųjų gelbėjimas
„Joks kitas šalies ekonomikos sektorius nepakeltų tokio gamybos kaštų ir supirkimo kainos disbalanso, – sako Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) viceprezidentas, stambaus pieno ūkio šeimininkas Petras Puskunigis, – pieno ūkiams gamybos kaštai išaugo ne procentais, o kartais, tačiau pieno supirkimo kainos nuo vasario 1 d. sumažintos trečdaliu, apie tai pranešus prieš kelias dienas. O juk su pieno perdirbėjais mes esame vienoje valtyje“…
„Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“, – pasitarimą Pieno taryboje reziumavo asociacijos „Kooperacijos kelias“ ir ŽŪK „Pieno gėlė“ vadovas Jonas Kuzminskas.
„Atsisakyti pieno gamybos sektoriaus pradėta dar praėjusią vasarą, kai Žemės ūkio ministerija patvirtino socialinių ekonominių partnerių sąrašą ir suformavo naujos sudėties Pieno tarybą, – kalba LPGA vadovas J. Vilionis, – vietoje 18 narių, atstovaujančius 6 pieno gamintojus, 6 pieno perdirbėjus ir 6 valstybės įstaigų delegatus, buvo numatyti devyni: du ministerijos atstovai, du skiriami „Pieno centro“ asociacijai, po vieną narį skirta Lietuvos pieno ūkių asociacijai, Žemės ūkio rūmams, asociacijai „Kooperacijos kelias“, Lietuvos žemės ūkio tarybai ir Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai“.
Pasak J. Vilionio, ministerija prioritetą teikė jos išlaikomiems Žemės ūkio rūmams, o jo vadovaujamos LPGA atstovo netgi neįtraukė į Pieno tarybą.
„Mūsų nelaimių priežastis – mes patys, – karčiai sako J. Vilionis, – vieni mus skriaudžia, kiti lamdo, treti tyčiojasi, o mes kenčiame, nes bijome susivienyti, parodyti nepritarimą, pareikšti protestą“.
Nelaimės dėl Pieno įstatymo
„Nuo 2015 m., kai buvo priimtas Pieno įstatymas, suskirstęs pieno gamintojus į dešimtį grupių, nesusipratimų pieno sektoriuje tik padaugėjo, – sako LPGA direktorius Eimantas Bičius, – pieno žaliavos kaina priklausė nuo pristatomo kiekio. Tai suteikė galimybę pieno supirkėjams manipuliuoti kainomis. Vėliau trišalėje Pieno taryboje ne vieną kartą pieno gamintojų ir perdirbėjų atstovai vieningai balsavo atsisakyti pieno gamintojų skirstymo į 10 grupių, tačiau ta „tvarka“ buvo naudinga valstybės biurokratams – rinkos priežiūros tikrintojams“.
„Pieno gamintojai yra surišti su pieno perdirbėjais, prekybininkais ir vartotojais, – pasibaigus Pieno tarybai kalbėjo pieno perdirbėjų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis, – krizė pieno sektoriuje prasidėjo 2015 m., kai lietuviškiems pieno produktams užsivėrė rinkos, atsirado Rusijos embargas, panaikintos pieno kvotos, stabilizavę ES pieno sektorių. Dabartinė geopolitinė situacija taip pat nieko gero nežada. Lietuvos pieno sektorių išlaiko pajamos iš eksporto, o jos nuolatos mažėja. Įmonių sandėliai pilni produkcijos, pagamintos iš brangios pieno žaliavos. Pieno perdirbimo įmonės skaičiuoja, jog vienas euro centas už pieno kilogramą per metus jiems sudaro 14 mln. Eur“.
„Didiesiems pieno ūkiams, bendrovėms pieno kainą sumažinus 20 ct/kg, šalies pieno perdirbimo įmonės per metus sutaupys 280 mln. Eur, – pastebi LPGA direktorius E. Bičius, – galbūt skirs akcininkų dividendams“?
Pasak E. Bičiaus, remiantis ŽŪM duomenimis, praėjusiais metais pieno ūkiai už parduotą žaliavą gavo 684,56 mln. Eur, nes vidutinė pieno kaina buvo 507,7 Eur/t.
Valstybė nusišalina?
„Savo nelaimei, turiu karvių, – šmaikštavo Pieno taryboje ŽŪR atstovavęs J. Kuzminskas, – prieš keturis mėnesius kooperatyvas „Pieno gėlė“ savo nariams už pieno kilogramą mokėjo 44,6 euro cento, nuo vasario 1 d. iš pieno perdirbėjų gaus 23 euro centus. Kas iš tokios kainos liks, kai atmesime pieno surinkimo, atšaldymo, logistikos kaštus? Pieno gamintojai derybose su pieno perdirbėjais neturi jokių svertų pareikalauti didesnės kainos. Penkios didžiosios pieno perdirbimo įmonės konkuruoja tarpusavyje, bet žemdirbiams lyg susitarusios už pieną moka tokią pačią kainą. Kaimyninėje Lenkijoje 80 proc. pieno gamintojų yra susikooperavę, Lietuvoje tokių vos 10 proc. Mūsų visuomenei ūkininkai pristatomi kaip valstybės išlaikytiniai. Ateis diena, kai Lietuva neapsirūpins pienu, nors 2017 m. rengdami šalies žemės ūkio strategiją planavome pasigaminti per metus 3 mln. t pieno“.
Pasak J. Kuzminsko, pastarųjų metų valstybės parama orientuota į augalininkystės ūkius, gyvulininkystę paliekant vegetuoti. Praėjusiais metais pieno ūkių gautos pajamos (684,56 mln. Eur) – tai ne pelnas, be to, pieno gamybos kaštai buvo gerokai išaugę.
„Kai ankstesnėje Pieno taryboje dalyvaudavo agrarinės ekonomikos specialistas Albertas Gapšys, jis sakydavo, jog Berlyno parduotuvėse pieno produktai pigesni nei Vilniuje, – pastebi J. Kuzminskas, – mūsų valstybė pieno kainoje pasiima 21 proc., kai kitose šalyse, pavyzdžiui, Lenkijoje – tik 5 proc. Be to, valstybė turi teisę pareikalauti, kad dėl prievartinio žaliojo kurso žemdirbių patirti nuostoliai būtų kompensuojami“.
„Nedideli pieno ūkiai nuo praėjusių metų rugpjūčio dėl mažinamų kainų tylėjo, triukšmas valstybėje kilo, kai jų kritimas palietė ir stambius ūkius, – sakė Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos vadovė Renata Vilimienė, Kupiškio r. su šeima prižiūrinti 28 karvių ūkį, – sausio 1 d. už pieno kilogramą mano ūkiui buvo mokama 30 euro centų, po vasario 1 d. – 17 euro centų. Nuo 2015 m., kai buvo patvirtintas Pieno įstatymas, aš gaudavau 13 ct/kg už pieną ir dar apie tiek pat priedų – už pieno sudėtį, kokybę, lojalumą. Valstybės požiūriu pieno perdirbėjas (supirkėjas) būdavo teisus – kainos jis nekeisdavo, tik manipuliuodavo priedais. Tačiau dabar pieno gamybos kaštai išaugo, kainos nukrito, vienintelis kelias išvengti nuostolių – likviduoti pieno ūkį. Kreiptis į Užimtumo tarnybą aš negaliu, nes turiu 3 ha nuosavos žemės. O juk nereikalavau paramos, aš prašiau valstybės tiek nedaug – kad man leistų dirbti ir užsidirbti“.
Gilėjanti krizė
„Didžiuma pieno ūkių šeimininkų – garbaus amžiaus, – kalba „Pieno gėlės“ ir „Kooperacijos kelio“ vadovas J. Kuzminskas, – mišrūs ūkiai, kai grūdai perdirbami į pašarus karvėms, ilgai negalės tęsti nuostolingo pieno gamybos verslo. Valstybė į pieno gamintojų ir perdirbėjų santykius nesikiša, o galėtų. Pavyzdžiui, maždaug pusę pagamintos produkcijos pieno perdirbėjai realizuoja šalies prekybos tinkluose, vartotojai perka gerokai pabrangusius pieno produktus, dėl to kaltindami ūkininkus. Didžiosios pieninės deklaruoja išmokančios savo akcininkams dividendus“.
„Pieno taryboje žemės ūkio ministras pirmąkart pasigedo prekybininkų atstovo, – sakė LPGA prezidentas J. Vilionis, – valstybėje prekybininkai privilegijuoti, nežinau, kas juos galėtų paveikti. Tačiau dėl pieno sektoriaus ateities penki pieno gamintojų atstovai ir penki didžiųjų pieno perdirbimo įmonių vadovai turėtų apsilankyti pas Vyriausybės vadovę Ingridą Šimonytę. Kaimynai lenkų ūkininkai dėl agrarinio sektoriaus nuostolių, patirtų dėl geopolitinės situacijos, pabrangusios energetikos, sulaukė 3,5 mlrd. Eur paramos. Be realios pagalbos Lietuvos pieno ūkis neišgyvens“.
„Šįkart pritariu Jonui Vilioniui, reikia eiti į Vyriausybę, jokio politikavimo čia nematau, – sako UAB „Rokiškio sūris“ vadovas D. Trumpa, – kai 2021 m. pieno gamybos sektoriui buvo pažadėta 200 mln. Eur valstybės parama, ūkininkai parengė investicinius projektus, bet 2022 m. daugelis atsisakė juos realizuoti, atsisakė siūlomų pinigų, Žemės ūkio ministerija turėjo sunerimti, tačiau to neįvyko. Dabar šalies pieno rinkoje susidariusi krizinė situacija ir reikia neordinarinių priemonių jai įveikti. Matome, kokių darbų imasi kaimyninės šalys, kurių agrosektorių taip pat veikia geopolitinė situacija. Reikia bendrų žemdirbių, verslininkų ir ypač valstybės pastangų įveikiant gilėjančią ir tragišką pieno sektoriaus krizę“.