Marius Kiltinavičius: ,,Viskas mūsų rankose“

Vos įpusėjus 30-ajam LKL sezonui Prienų ,,Labas GAS“ krepšinio komandoje įvyko daug pokyčių. Vienas svarbiausių – vyriausiąjį trenerį Tomą Gaidamavičių pakeitė Marius Kiltinavičius. Apie pasikeitimus, krepšinį, dvasingumą ir svajones – šiame atvirame pokalbyje su treneriu.

– Jūsų atėjimas į Prienų komandą turėjo būti pakankamai greitas sprendimas, tiesa? Juk sezoną pradėjote Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) komandoje Marijampolės ,,Sūduva-Mantinga“. Kas įtikino čia atvykti?
– Viskas įvyko labai greitai. Atvažiavo Prienų ,,Labas GAS“ direktorius, mes pasikalbėjom ir pajutau jo tikrumą, patikėjau juo kaip žmogumi. Kad jis nemeluoja ir kad deda visas pastangas šitą klubą atstatyt.
– Praėjusiais metais Prienų ,,Labas GAS“ liko paskutinėje Lietuvos krepšinio lygos (LKL) turnyrinės lentelės vietoje. Šį sezoną taip pat dar nebuvo nė vienos pergalės. Jūs atėjote iš laiminčios į pralaiminčią komandą. Ar tai Jūsų neišgąsdino?
– Ne, tai negąsdina. Aš kalbėjau su klubo vadovu Mariumi Milaševičiumi ir mačiau, kad jis nori sukurti sveiką aplinką. Supratau, kad jis leis man tai daryti. Tada aš ir supratau, kad noriu imtis to iššūkio.
– Ar prisimenate savo pirmąją treniruotę Prienuose? Su kokiomis nuotaikomis Jus pasitiko komandos nariai?
– Tiesą pasakius, nelabai. Atėjus man, visų pirma, buvo labai daug tokių, kaip pasakyt, blogų emocijų viduje. Komanda turėjo daug problemų, vadinkim taip. Buvo daug nelengvų dalykų, ką reikėjo padaryt.
– O tos blogos emocijos, iš kur jos kilo?
– Jos sklandė tarp žaidėjų. Pati atmosfera buvo labai bloga. Buvo tokių situacijų, kuriose aš turėjau, kaip pasakius, pasielgti taip, kaip elgtis ne visada yra paprasta. Bet aš tiesiog turėjau dirbti savo darbą taip, kaip aš jį suprantu.
– Nuo Jūsų atėjimo komandoje įvyko labai daug permainų ir liko pakankamai nedaug žaidėjų, kurie pradėjo sezoną Prienų ,,Labas GAS“ klube. Ar Jūs turite daug laisvės renkantis naujus žaidėjus? Pagal kokius kriterijus komplektuojama komanda?
– Visų pirma, aš norėjau sveikos aplinkos. Tai reiškia normalų darbo procesą, priimtiną visiems žaidėjams. Yra būtina, kad žmoguje būtų visiškas atsidavimas, koncentracija ir noras. Jeigu nėra šių trijų dalykų, tai apie sveiką profesionalaus klubo darbą negali būti nei kalbos. Šie dalykai privalomi kaip minimalus standartas.
– Ar dabar jau pasikeitusioje komandoje matote tai, ką ir norite matyti?
– Taip. Komandoje – labai gera atmosfera, geri santykiai. Tie santykiai auga tarp žaidėjų, jiems būdingas supratingumas bei profesionalumas. Tai man yra labai svarbu.
– Kodėl teko atsisveikinti su kai kuriais žaidėjais? Ar dėl to, kad Jūs nematėte jų atsidavimo komandai?
– Labai teisingai. Būtent bendruomeniškumo ir atsidavimo komandai aš nemačiau. Man svarbu, kad krepšininkai būtų pasiruošę rungtynėms ne vien fiziškai, bet ir psichologiškai. Koncentracija, atsidavimas, noras kovoti, noras būti čia ir mokytis, ir kovoti, ir eiti kartu. Noriu, kad krepšinis funkcionuotų taip, kaip aš jį suprantu, čia yra labai svarbios daugelis detalių. Ir tam, kad suprastum tų detalių svarbą bei jas atidirbinėtum – turi būti viena kryptis. O jeigu aš jaučiu, kad yra žaidėjų, kurie nenori ta kryptim eiti kartu su manimi – aš negaliu taip dirbti. Ir viskas taip susidėliojo, kartais mano iniciatyva, kartais pačių žaidėjų iniciatyva, kurie nematė to proceso taip, kaip aš jį matau.
– Ar Jums svarbus tikėjimas komandoje?
– Be abejo, labai svarbus. Be tikėjimo tu negali nieko daryti. Tu dirbi, žaidi, treniruojiesi tam, kad iškovotum pergales, kad komanda augtų. Jeigu žaidėjas netikės treneriu arba netikės tuo, ką daro, netikės vienas kitu – tu niekur nenueisi. Tam, kad procesas vyktų sklandžiai – visi turi eiti ta pačia kryptimi. O treneris yra tas žmogus, kuris parodo tą kryptį. Jis duoda visas gaires: kaip mes eisim, ką mes darysim. Ir žaidėjai turi norėti sekti ir turi sekti. Trenerio darbas, žinoma, yra parodyti ir įrodyti. Bet kartais būna nedėkingų situacijų. Manau, kad aš atėjau tokiu metu, kai buvo nepalankios sąlygos. Bet aš nieko asmeniško neturiu, visiems linkiu tik didžiausios sėkmės.
– Minėjote tikėjimą, kaip labai svarbų aspektą krepšinyje. Ar ir asmeniniame gyvenime tikėjimas Jums yra svarbus? Galbūt praktikuojate meditaciją?
– Meditacija susijusi su objektu, į kurį mes koncentruojamės. Meditacija gali būti labai daug kas. Tu gali klausytis gamtos garsų ir į juos medituoti. Gali medituoti tylą, gali medituoti į savo kvėpavimą. Visa tai yra įvairių formų meditacija. Tu netgi gali medituoti į dalykus, kurie tau nebūtinai bus naudingi. Todėl meditacija yra kaip forma, ji nenusako pačios veiklos kryptingumo, veiklos srities.
– Ar krepšinyje pritaikote meditaciją?
– Man atrodo, kad kiekvieną kartą, kai treneris kalba, žaidėjai turi būti meditacijoje į tai, ką kalba treneris. Nes meditacija yra koncentracija ir klausymasis, buvimas čia ir dabar. Dėl to labai svarbu būti susikoncentravus ir rungtynių, ir treniruočių metu.
– Liepos pabaigoje Facebooke sukūrėte puslapį ,,Aš esu Marius“ ir jau turite pakankamai nemažai sekėjų, kalbate saviugdos temomis. Kaip kilo tokia idėja?
– Man dabar 40 metų. Gyvenime daug patyriau: ir sunkių etapų, ir sunkių situacijų. Ir žinau, kad, žmogui atsidūrus tam tikrose situacijose, jis visada gali suprasti, kas vyksta ir ką daryti. Mano motyvas buvo tiesiog pasidalinti ta patirtimi, noriu padėti kitiems. Nieko tokio ypatingo nedarau, tiesiog dalinuosi, galbūt kažkam tai padės. Juk kartais užtenka labai nedaug.
– Iš kur semiatės įkvėpimo temoms, apie kurias kalbate?
– Gyvenimas labai platus, jame labai daug temų. Kartais prisimenu viduje kažką, kas įvyko. Kartais, pavyzdžiui, paskutiniame vaizdo įraše paprašiau, kad žmonės tiesiog pasiūlytų kokią nors temą, kuri jiems yra aktuali.
– Tai kokia aktualiausia tema Jūsų gyvenime dabar?
– Mano – krepšinis. Bet aš kiekvieną dieną toliau stengiuosi gilintis ir į vidinius dalykus. Tam nėra ribų. Žmogaus vidus – tai ten, oi, gyveni ir mokaisi.
– Galbūt turite gyvenimo mantrą?
– ,,Gyveni ir mokaisi“, – sakyčiau taip. Ir suprast, kad iš tikrųjų ką nors pradedi suprast, kai pamatai, kiek mažai supranti. Kol mes nematome, kad labai mažai suprantam, reiškia, kad nelabai daug suprantam. Bet kai jau pamatai, kad daug nesupranti, reiškia, kad jau po truputį pradedi kažką suprast šiame gyvenime.
– Sugrįžkime prie krepšinio. Jeigu krepšininkas nori pasiekti aukštumas, kokiomis savybėmis, Jūsų manymu, turėtų pasižymėti krepšininkas?
– Visų pirma, jis turi būti labai darbštus. Ne visiems vienodai visko skirta. Vienam tiek skirta, kitam tiek. Ir kartais matai, kad vienam duota daugiau, nei kitam. Jeigu tas, kam duota, turėtų to, kuriam ne tiek daug duota, būdą, charakterį, tai dangus jam būtų riba. Svarbiausia, kad mes pasiektume tą maksimumą – reikalingas darbštumas ir profesionalumas. O jau į profesionalumą įeina viskas. Psichologinė stiprybė taip pat labai svarbi. Mūsų vidus, visos mūsų savybės, kurias turim – jos mus veda į priekį. Mūsų reakcija, mūsų pasirinkimai, visa tai priklauso nuo mūsų savybių. Ir mes pagal jas priimam sprendimus gyvenime. Įsivaizduok, tu turi ,,Ferrari“. Bet jeigu tu visiškai nemokėsi vairuot arba būsi girtas už vairo – kas iš to ,,Ferrar‘io“, juk nesąmonių prisidarysi. Tai tos vidinės žmogaus savybės ir yra visa esmė.
– Ar manote atradęs vidinę ramybę?
– Na, aš einu jos link. Gyvenime daug visko yra, daug labai situacijų, daug pergyvenimų. Mokaisi priimti tas situacijas ir teisingai į jas reaguoti. Nes šiame gyvenime išlaikyti vidinę ramybę nėra taip paprasta. Kyla daug sunkumų pas kiekvieną, daug iššūkių, daug streso. Aš esu pakeliui į teisingą reakciją.
– Iš pirmo žvilgsnio atrodote ramus, santūrus žmogus, tačiau rungtynėse neretai liejasi pyktis bei agresija. Ar tai – balansas?
– Aš neišsibalansuoju. Tai tiesiog yra emocija, kuri, manau, yra reikalinga. Šiaip aš esu emocionalus žmogus atitinkamose situacijose. Bet aš neleidžiu toms emocijoms paveikti, kontroliuoti mane. Labai retai taip būna, kad aš prarasčiau savikontrolę. Tai yra tiesiog būdas, kuris natūraliai vyksta manyje tam, kad aš perduočiau informaciją žaidėjams. Aš, kaip treneris, esu emocionalus. Ir gyvenime – kai kuriose situacijose emocionalus, kai kuriose – ramus. Tiesiog, esu toks, koks esu.
– Ar džiaugiatės, kur esate?
– Taip. Matai, kur kas yra svarbiau tai, kaip mes reaguojam į tai, ką turim arba į ten, kur esam, negu tai, kur mes esam ir ką mes turim. Visi mes gyvename savo viduje. Kiekvienas žmogus gyvena savo nuotaikoje, savo būsenoje, savo emocijose, savo patirtyse. Ir kam nors gali atrodyti, kad žmogus jau pasiekęs visas aukštumas, bet jis nebūtinai bus laimingas. Jis nebūtinai progresuos kaip žmogus arba jam nebūtinai bus gerai. Todėl ta vidinė reakcija, vidinė būsena yra svarbesnė negu ta išorinė. Bet tie išoriniai dalykai taip pat labai svarbūs. Aš, kaip treneris, turiu savo ambicijų ir turiu savo norų. Žinau, kad mano gyvenimas ne visai buvo, vadinkim, palankus išoriškai. Pavyzdžiui, kiti žmonės gali pagalvoti, kad krepšinio trenerio karjerai nebuvo palanki mano muzikinė veikla praeityje, vėliau visokie dvasiniai dalykai, kas irgi, būna, žmones gąsdina. Bet, mano įsitikinimu, tai visiškai nepersipina, ir aš, kaip treneris, noriu pasiekti kaip įmanoma daugiau. Ir kiekvieną dieną su tuo dirbu ir labai daug į tai dedu pastangų. O gyvenimas parodys, ar man pasiseks, ar ne.
– Ar turite svajonių klubą, kurį norėtumėte treniruoti?
– Aišku, kad turiu. Ten, kur ,,Akropolis“ Kaune, žinai, kur stovi? Tai kitoje upės pusėje yra didelė salė. Toje salėje padirbėt norėtųsi. (šypsosi.)
– Tai po kelerių metų mes Jus išvysime ,,Žalgirio“ komandos vyriausiojo trenerio pareigose?
– Nežinau. Toks yra mano tikslas, vizija. Ar man leis likimas tai padaryt – aš tikiu, kad aš tai galiu padaryt. O ar susiklostys palankios situacijos gyvenime – aš nežinau. Dėl to aš turiu svajonę, norą ir tikslą, bet taip pat aš gyvenu čia ir dabar, šia diena. Iš dalies, svajonė ten, bet aš puikiai jaučiuosi, kur esu dabar. Aš turiu labai gerą kolektyvą, ir mes turim šio sezono tikslus. Ir viskas mūsų rankose.
– Ačiū už pasidalintas mintis.
Marija Janavičiūtė