Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos kalėdinis sveikinimas

Mielieji,
sulaukus Jėzaus Gimimo visus nuoširdžiausiai sveikinu, kartu linkiu Kalėdas švęsti pirmiausia kaip dvasinę iškilmę, kaip laiką, sklidiną dieviškos malonės. 
Dar nepasibaigus Kalėdų aštuondieniui pasitiksime ir Naujuosius Metus. Paprastai metų pabaigoje bent trumpai juos apžvelgiame, vertiname, kokie jie buvo. Bendras prabėgusių metų įspūdis šiemet ne pats šviesiausias ir viltingiausias. Jų pradžioje daugelis tikėjosi, kad pagaliau pandemija pasitrauks ir žmonės vėl galės ramiai gyventi, darbuotis ir laisvai kurti. Deja, vieną suspaudimą sekė kiti, ne mažiau slegiantys. Tai karas Ukrainoje, jos žmonių kančios agresorių niokojamame krašte, pabėgėlių srautai, daugeliui šalių, taip pat Lietuvai tenkantys ekonominiai iššūkiai. 
Vis dėlto šventų Kalėdų laiku pasitikdami Išganytoją, ruošdamiesi pradėti naujus metus, nerimą gename šalin, brandiname naujas viltis ir lūkesčius. Tikimės, kad patyrę daug išbandymų, žmonės bus geranoriškesni, atsakingesni. Ir kad karo žiaurumai, juos lydinčios daugelio kančios paliaus. Taip pat viliamės, jog visi patirti sunkumai ir išbandymai mus stiprins ir augins. Skatins kurti gėrį, pastebėti šalia mūsų esantį brolį ir seserį, kuriems sunkiau nei mums. Skatins bent kažkuo jiems padėti, juos palaikyti. Juk to ir moko mus visus Viešpaties gimimo šventė.
Adventas ir šventos Kalėdos, net ir patiriant šio laikmečio iššūkius, mus apdovanoja džiugia viltimi. O šiuo metu pasauliui ypač reikia tokios ateinančio Jėzaus nešamos vilties. Jos reikia ne tik Ukrainoje. Iš Dievo ateinančios vilties reikia ir šeimose, bendruomenėse, tautose, kur neretai daug susipriešinimo. Tikėjimą stiprinančios vilties reikia ir mūsų visuomenėje, kai matome daug vargstančių, skurstančių žmonių, kai priklausomybės lyg rūdys ardo daugelio žmonių ir šeimų gyvenimus, kai neretai patiriame įtampas, nes kvestionuojama Kūrėjo numatyta tvarka, moralinės vertybės, šeimos institucijos reikšmingumas.
Kalėdų dienos Evangelijoje apaštalas Jonas Jėzaus gimimo slėpinį taip nusako: „Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 5). Šiuo laiku mūsuose dienos trumpos ir mažiau šviesos. Kasdienybės prieblandoje dieviška šviesa mums tebus ir atgaiva, ir sustiprinimas dabartiniu, vis dar besitęsiančių išbandymų metu. Pakilus Kalėdų laikas kviečia praskleisti tūkstantmečių perspektyvą, istorijoje buvusius sunkmečius ir viltingus pakilimus. Testiprina mus pranašas Izaijas, prabylantis Kalėdų nakties Mišiose. Rašęs prislėgtai savo tautai, jis kartu ir mus drąsina žodžiais: „Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė“ (Iz 9, 1).
Kristaus atėjimas teneša mums tą šviesą, kurios neužgožia žmogiška tamsa, kurios iš Dievą tikinčių geros valios žmonių niekas negali atimti.