Vakaras su nepamirštamu ir esančiu Vincu Mykolaičiu-Putinu…

Rašytojo Vinco Mykolaičio- Putino laikas tolsta. Kitų metų sausį, Trijų Karalių dieną, minėsime jau 130-ąsias jo gimimo metines. Tačiau nežiūrint skubančio laiko tėkmės, poeto asmenybė ir prieštaringa biografija nepaliauja dominti ir stebinti.

Rašydama EMMI Aldona Ruseckaitė sakė nuolat jautusi ryšį ir su tėviške…

Kiekviena publikacija, o juo labiau išėjusi nauja knyga, verčia ir naujus mūsų literatūros klasiko gyvenimo puslapius, pasakojančius ir apie kūrybos paieškas, ir apie sudėtingas asmeninio gyvenimo patirtis. Šie metai buvo tikrai turtingi gilesnės pažinties su Vincu Mykolaičiu-Putinu prasme. Metų pradžioje sulaukėme paties rašytojo atsivėrimų, sugulusių į dienoraštį, rašytą 1938-1945 metais. Jie, su Putino kūrybinio palikimo tvarkytojos hum.m.dr. Irenos Kostkevičiūtės nuoroda spausdinti, buvo rasti tvarkant profesorės Vandos Zaborskaitės archyvą. Abi lituanistės buvusios profesoriaus Vinco Mykolaičio studentės, o Irena Kostkevičiūtė paskutinį jo gyvenimo dešimtmetį brandų poetą įkvėpė gražiausiems poezijos posmams ir sunkiomis valandomis teikė stiprybės. Ji, beje, ir viena iš praėjusį ketvirtadienį Prienų Justino Marcinkevičiaus bibliotekoje gražiai sutiktos rašytojos Aldonos Ruseckaitės knygos EMMI herojų. Taigi džiaugiamės dar viena nauja knyga, kviečiančia į susitikimą, o gal greičiau į pasimatymą su nepamirštamu ir vis dar šalia esančiu Vincu Mykolaičiu-

Dovanos iš Pilotiškių. Aldonai Ruseckaitei dėkoja tėviškę saugojantys jaunieji Mykolaičiai.

Putinu. Naujasis taip pat mūsų kraštietės autobiografinis romanas – tai dar vienas žvilgsnis į klasiko gyvenimą. Žvilgsnis, aprėpiantis laiką – nuo kūdikystės ir vaikystės metų gimtosiose Pilotiškėse iki paskutinio atodūsio Kačerginėje. Ir prisimenamas tas laikas autorės valia pasakojant per rašytojo santykį su jam labai svarbiomis keturiomis moterimis: dviem Magdalenomis – motina ir seserimi, žmona Emilija ir mūza Irena. Iš čia ir knygos pavadinimas, sudarytas iš moterų vardų pirmųjų raidžių.
EMMI – penktasis Aldonos Ruseckaitės autobiografinis romanas. Kodėl jis būtent apie Putiną ir kodėl dabar? Autorės teigimu, buvo kelios priežastys. Pirmoji – tai, kad jie abu suvalkiečiai iš senosios jotvingių žemės. Tarp Pilotiškių ir gimtojo Aldonos Ingavangio – vos keliolika kilometrų.
– Tai, ką Putinas rašė apie savo šeimą, savo suvalkietišką uždarumą, santūrų šaltumą, nesibaigiančių darbų tėkmę, man buvo gerai suprantama. Aš pažįstu tas būsenas, elgesį, prigimtį, tuos tarpusavio santykius. Tiesiog toks tas mūsų suvalkietiškas stuburas.

Bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė naująjį romaną padovanojo ir pianistėms Aušrai Jaskutėlienei ir Godai Sodaitytei.

Pasikalbėti su kraštiečiu klasiku buvo sena mano svajonė. Aš vis ruošiausi prisėsti prie knygos apie jį, – sako Aldona Ruseckaitė.
Kita priežastis, prieš tai gimusios knygos apie Maironį, Žemaitę, Salomėją Nėrį, Vytautą Mačernį… Visi jie, pasak autorės, buvo vienaip ar kitaip susiję su Vincu Mykolaičiu-Putinu, todėl juo ir nusprendusi užbaigti šią biografinę seriją.
Dar klierikas Vincas, susipažinęs su Maironio kūryba, su savimi nešiodavosi jo „Pavasario balsų“ tomelį, žavėjosi jo eilėraščiais. Vėliau jie buvo kolegos Kauno universitete ir svarbiausia, kad Maironis Putinui buvo tarsi kančios tarp pareigos ir kūrybos pavyzdys. Žemaitę profesorius pažino per jos kūrybą, kurią didžiai vertino, skaitė apie ją paskaitas studentams ir netgi buvo sumanęs rašyti romaną apie ją. Salomėja Nėris buvo jo studentė ir būsimos žmonos Emilijos draugė, kartu su jais gyvenusi nuomojamame bute Vaižganto gatvėje. O ir vėlesni, tegul ir retoki susitikimai buvo labai lemtingi. Putinas buvo išsaugojęs ir 1944 metais poetės paliktą skaudžių eilėraščių rinkinį „Prie didelio kelio“. Ypatingi santykiai buvo susiklostę ir su Vytautu Mačerniu. Profesorius savo gabų studentą vadino tikru poetu ir jautė jam išskirtinį artumą. Taigi, rašant ankstesnius romanus, pildėsi ir žinios apie Putiną.
– Visose keturiose mano biografinėse knygose Vincas Mykolaitis-Putinas minimas kaip svarbus veikėjas, – prisipažįsta autorė, dalindamasi mintimis apie tai, kaip atėjo laikas knygai apie Putiną ir jo gyvenimui lemtingos įtakos turėjusias keturias moteris.
Knygoje atveriamas jautrus rašytojo santykis su Motina Magdalena, skaudžiai išgyvenusia sūnaus santuoką. Bet nors ir griuvo jos gyvenimo svajonė matyti pirmagimį kunigu ir gyvenimo saulėlydžio sulaukti šalia jo parapijoje, vis dėlto po to, kai jis veda, iš karto jam atleidžia. Ji yra motina ir jai jos vaikas brangus.
Nelengva buvo ir sūnui. Vincas Mykolaitis-Putinas, priėmęs lemtingą sprendimą, labai išgyveno, kad taip apsunkino motinos gyvenimą ir nepateisino į jį dėtų lūkesčių.

Savivaldybės ir bibliotekos sveikinimai autorei ir padėkos atlikėjams.

Antroji Magdalena – poeto jauniausioji sesuo, kurią jis leido į mokslą ir su kuria netrumpą laiką gyveno kartu, kol ji emigravo į tolimąją Australiją. Vėliau visą dešimtmetį jų bendrystę lydėjo laiškai, kupini rūpesčio ir meilės vienas kitam. Magdalena taip pat rašė eilėraščius, bet nesiryžo broliui prisipažinti. Bijojo jį nuvilti ar versti apsimesti, kad gražu. Ji labai rūpinosi brolio kūrybos sklaida, o savo poezijos knygas išleido jau po Putino mirties. Vinco Mykolaičio-Putino ir jo sesers Magdalenos santykiai – tai gražus seserystės ir brolystės pavyzdys.
Nors žmona Emilija ir mūza Irena buvo ir labai skirtingos, bet abi jos turėjo ir bendrą bruožą. Jos abi, autorės teigimu, buvo labai drąsios. Emilijai užteko drąsos ir stiprybės kovoti už savo meilę net 9 metus, kol ji tapo Mykolaitiene, ir daugiau kaip trisdešimt metų rūpintis vyru bei visais buities reikalais. Mūzai Irenai taip pat reikėjo daug drąsos būti per atstumą šalia ir suprasti Vincą Mykolaitį-Putiną, kaip kūrėją ir poetą, rengti jo raštus spaudai, dalintis visais planais ir įkvėpti kūrybai. Ją Putinas mylėjo ir parašė nuostabių eilėraščių. Jie subiro į rinkinius „Langas“ ir „Būties valanda“. O poezija, daugelio vertinimu, ir yra stipriausia Putino kūrybos pusė. Poeto ryžtas kovoti už tai, kas padeda jo kūrybai, išaugo į brandžius rinkinius.
Abi moterys ir bandė draugauti, ir traukėsi viena nuo kitos, bet stovėdamos prie joms brangaus žmogaus karsto jos apsikabino viena kitai reikšdamos užuojautą. Profesorius

N.Ūtos seniūno Algio Aliukevičiaus manymu, EMMI į Pilotiškes pritrauks dar daugiau svečių.

visą gyvenimą gerbė savo žmoną, jai liko ir visas jų materialinis turtas, bet kūrybinių syvų jis ieškojo bendrystėje su studente, vėliau dėstytoja Irena, jai palikdamas ir pareigą tvarkyti jo kūrybinį palikimą. Literatūrologė Irena Kostkevičiūtė buvo ir viena iš iniciatorių, kad Pilotiškėse duris atvertų Vinco Mykolaičio- Putino muziejus. Ji gerai pažinojo Pilotiškes, gal ne tiek tiesiogiai, kiek iš pasakojimų tikrai. Prisimenu, kai gyvenimo keliui suvedus su docente universitete ir benarstant „Altorių šešėlio“ paslaptis, prisiminėme Aušrakalnį, ji man labai detaliai nusakė, kur ieškoti katpėdėlių. Tikrai vasarą nuvažiavusi radau būtent toje nusakytoje vietoje.
…Taigi keturios moterys, apie kurias pasakoja knygos autorė, leidusi sau po kiekvienos dalies dar kalbėti ir pirmuoju asmeniu, tai yra Putino vardu.
– Pasaulyje yra tokių kalbėjimų. Nežinau, kodėl aš išdrįsau. Gal ir pabars mane rašytojas, kai susitiksim ten, Aukštybėse, bet šiandien nemanau blogai pasielgusi. Tiesiog jaučiuosi pajutusi artumą. Toks mano meilės santykis, – sakė Aldona Ruseckaitė vakaro vedėjos Dalios Bredelienės paklausta apie tai, kaip gimė pati idėja.
Mykolaičiai savo namuose Vilniuje rengdavo literatūros vakarus, jų namuose skambėjo daug muzikos, ypač klasikinės. Tų saloninių vakarų dvasia ketvirtadienio vakarą buvo atklydusi ir į Prienų biblioteką. Ją rašytojai Aldonai Ruseckaitei padėjo kurti pianistės Aušra Jaskutėlienė ir Goda Sodaitytė, dainininkė ir muzikantė Roma Ruočkienė, aktorius Rimvydas Jurkša bei skaitovas Tautvydas Vencius, subtiliai skaitęs ir Putino, ir jo sesers Magdutės eilėraščius. Tikrai gražiai derėjo ir Frederiko Šopeno noktiurnas, ir lietuvių liaudies daina. Ir viskas EMMI sutiktuvėse buvo tikra, subtilu ir gilu… Miela Aldona, Vincas Mykolaitis Putinas ir kaip giminingos suvalkietiškos sanklodos žmogus, ir kaip kolega rašytojas Tavęs neturės už ką barti. Viską labai gražiai surikiavai: ir knygoje, ir jos sutiktuvėse Prienuose.
Ramutė Šimukauskaitė

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.