Tie, kam duodama, ir tie, kuriems – ne

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas suteikė aukščiausią šalies apdovanojimą – Rusijos Federacijos didvyrio vardą karo veiksmų Ukrainoje lauke žuvusiam dvasiškiui Michailui Vasiljevui. Kunigas tarnavo bažnyčioje prie Rusijos strateginių pajėgų štabo. Buvo baigęs Maskvos Michailo Lomonosovo universiteto filosofijos fakultetą, vėliau – Rusijos generalinio štabo akademiją. Buvo vedęs, turėjo šešis vaikus.
Vis dėlto dvasininkas spėjo išgarsėti viešojoje erdvėje anksčiau. Prieš kelias savaites duodamas interviu rusiškam religinio turinio kanalui „Spas“ ir atsakydamas į pateiktą žiūrovės klausimą apie tai, ką daryti, jeigu nėra labai didelio noro išleisti kariauti mobilizuotą sūnų, jis atsakė, esą jeigu moterys vartotų mažiau kontraceptinių priemonių ir gimdytų daugiau vaikų, tai ir galimos jų netektys neatrodytų tokios skaudžios.
Perskaitęs apie tai, kažkodėl iškart prisiminiau gal prieš 15 metų įvykusį pokalbį su kolega žurnalistu Audriumi Lelkaičiu, kuris buvo grįžęs iš Afganistano, kur filmavo dokumentiką mūsų kariškių atstatomoje Goro provincijoje. Kada jo paklausiau, kas jį nustebino toje mūsų menkai pažįstamoje šalyje, jis pasakojo, kad žiemą tose vietose – gana atšiaurus klimatas ir išgyventi ten neturint šilto būsto, dirbant kažkokius lauko darbus nėra paprasta. Ir šia prasme Audrių nustebinęs vietinių požiūris į nuosavų vaikų, dažniausiai kūdikių mirtį: „Kilo įspūdis, kad tai labai gyvenimiškas reikalas – buvo vaikas, jo nebėra, tačiau, ko gero, netrukus atsiras kitas“…
Šiuo metu Afganistano Islamo Respublika pagal oficialų Hidžros kalendorių skaičiuoja, jei neklystu, 1444 metus. Rusijos Federacija nominaliai, pagal Grigalių, yra XXI amžiuje. Tačiau kodėl labiau atrodo, kad tai Ukrainoje nuo „Himars“ raketos (kaip tvirtina oficialūs rusų šaltiniai) žuvęs stačiatikių dvasininkas gyvena XV amžiuje? Apie kurį pažangesni kolegos, jo universiteto laikų dėstytojai, kaip teko patirti, pasakoja kaip apie mąstantį sveiko proto žmogų…
Viena vertus, suprantama: dėl oficialios dabartinio Kremliaus režimo ideologijos apie „tradicines vertybes“, „niekus“ apie asmenybės teises beigi laisves ir specifinį požiūrį į kiekvieną konkretų žmogų. Nori būti arčiau režimo ir jo teikiamų galimybių – būk konservatyvesnis už patį p. Putiną.
Dar šia proga prisiminiau savo pokalbį su įžymia Rusijos politologe Lilija Ševcova, su kuria bendravome Maskvoje, kokiais 2010 m. Tuomet ji dar dirbo Maskvos Carnegie centre, kurį vėliau, galima sakyti, perėmė Kremlių palaikantys ekspertai. Tąsyk ji man sakė tai, kas man pasirodė it kalbos forma, be pilnakraujo turinio (vėliau turėjau progų įsitikinti, kad mano įspūdis buvo klaidingas), kad p. Putino kuriamoje valstybėje žmogus yra niekas. Ir esą apskritai režimui būtų geriau, jeigu joje žmonių būtų mažiau. Arba vien kariškiai, policininkai, saugumiečiai, naftininkai bei dujininkai. Kitaip tariant, tik tos burnos, kurios uždirba dolerius ir saugo režimą. Be jokių pensininkų, mokytojų, neįgaliųjų.
Jeigu su p. Ševcova turėčiau galimybę pasikalbėti dabar, būtinai priminčiau tą jos vertinimą ir paklausčiau, o kaip p. Putino režimas šiandien vertina motinas, kurios išaugino savo vaikus, o karo mašina juos semia šimtais tūkstančių į mobilizuotųjų kariškių gretas ir ne visai aprengtus, pusiau apginkluotus, nelabai pavalgiusius, visai neapmokytus verčia patrankų mėsa. Ar tos motinos, žmonos, kiti okupantų kariais paverstųjų artimieji bent karo sąlygomis buvo pakelti į aukštesnį šiuolaikinės Rusijos visuomenės hierarchijos lygį?
Ko gero, nes visiems mobilizuotiesiems p. Putinas žada sumokėti vienkartines 195 tūkst. rublių (apie 3 tūkst. eurų) išmokas. Nebūtinai sumokės, tačiau žada. O aukštesnio rango kariškiai trina rankomis – gera proga tuos tūkstančius priglobti: mobilizavai, išsiuntei į pačią mėsmalę, sulaukei pranešimų apie mobilizuotųjų žūtį ar dalinių sutriuškinimą fronte ir 3 tūkst. eurų – beveik tavo kišenėje.
Rusijos emigrantų žiniasklaida mirga pranešimais apie kariuomenėje kylančius maištus. Ne dėl to, kad reikia vykti į kruviną karą, ne dėl to, kad reikalaujama žudyti kaimyninės šalies žmones, o dėl to, kur esą žadėtieji pinigai?! Ir atsiranda atsakingų viršininkų, kurie ten mobilizuotiesiems tiesiog drebia į akis: „O kam jums pinigai, jeigu jau po poros savaičių būsite pas Abraomą?”
Nepriduria, kad retas jų bus pagerbtas paties Putino įsaku apie RF didvyrio vardo suteikimą.

Rytas Staselis

Rubrikoje Nuomonė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.