Meilė stipresnė už mirtį

Prienų malūnininko Bagranskio šeimos istorija II d.

1910 m. lapkričio 17 d., ketvirtą valandą po vidurnakčio, Prienų malūnininko Zelmano, Zavelio sūnaus, Bagranskio (32 m.) ir jo žmonos Amalijos Mejerytės, Zebo duktės (33 m.), gyvenančių Prienų dvare Klebiškyje, šeimoje gimė dukra Lyda. Gimimo akto surašymo liudininkais buvo namų valdytojas iš Prienų miesto Jankelis, Leibos s., Finkelšteinas (45 m.) ir Prienų palivarko Klebiškyje nuomotojas Girša, Maušo s., Volpė (53 m.).

Lyda Bagranskytė pajūryje.

Nėra žinoma, kokią mokyklą Lyda baigė Lietuvoje, tačiau apie 1934-1935 m. ji įstojo į Berlyno muzikos akademijos pianino klasę. Manoma, kad ten ir susipažino su būsimu vyru, šios akademijos dėstytoju Edvinu Geistu.
Edwin Ernst Moris Geist – vokiečių kompozitorius, muzikologas, kapelmeisteris, gimė 1902 metų liepos 31 dieną Berlyne, mišrioje žydo ir vokietės šeimoje. Edvino vokiškoje biografijoje rašoma, kad jo senelis buvo Berlyno policijos šefas, o Lydos brolis Paulius Bagranskis savo prisiminimuose rašo, kad Edvino senelis buvęs Berlyno meras. Šeimai jau seniai buvo suteiktas arijų statusas, tačiau Vokietijoje, stiprėjant neapykantai žydų tautybės piliečiams, nepaisant aukšto senelio posto, Edvinui, kaip pusiau žydui, 1937 m. nacių įstaiga Reicho Muzikos Rūmai uždraudė dirbti pagal profesiją, uždraustas ir jo kūrinių atlikimas. Edvinas 1938 m. prieglobsčio pasiprašė Lietuvoje. Atvykęs į Kauną, aktyviai įsitraukė į tuometinį muzikinį gyvenimą. Lietuvą pasirinko neatsitiktinai. Čia, palikusi Vokietiją, grįžo gyventi jo mylima mergina. Jo pažintis su Lyda Bagranskyte turi dvi versijas. Vienoje rašoma, kad būtent Berlyno muzikos akademijoje, kurioje dėstė E. Geistas, jis ir susipažino su Lietuvos žydaite studente Lyda Bagranskyte ir čia ją vedė. Visi Geisto giminės, išskyrus vokietę motiną, sužinoję apie santuoką su žydaite, jo išsižadėjo. Pora 1938 m. į Kauną atvyko jau kaip sutuoktiniai.
Kitoje versijoje teigiama, kad pora susipažino ir susituokė jau Edvinui gyvenant Kaune. Antroji versija patikimesnė, nes moteris 1939 m. rugsėjo 21 d. Kaune išsėmė naują pasą kaip ištekėjusi Lyda Geistienė. Vargu ar Vokietijoje ištekėjusi prieš 1938 m., ji būtų gyvenusi su senu mergautiniu pasu. Naujame pase įrašyta, kad ankstesnį pasą Bagranskytei išdavė 1929 m. Prienų miesto burmistro administracija (Visi lietuviški pasai Bagranskiams išduoti Prienuose, vadinasi, dar trečiojo dešimtmečio pabaigoje visa Bagranskių šeima gyveno Prienuose, – aut. pastaba).
Geistas Kaune toliau kūrė muziką. Pragyvenimui abu su Lyda vertėsi privačiomis muzikos pamokomis. Edvinas 1940 m. buvo pakviestas diriguoti simfoniniame koncerte Vilniuje, harmonizavo lietuvių liaudies dainas ir jas transliavo Lietuvos radijas. Jauna šeima

Lyda Bagranskytė ir Edvinas Geistas.

planavo ateitį, svajojo apie šeimos pagausėjimą. Deja. Prasidėjus karui 1941 m. abu Geistai jau pirmomis dienomis buvo perkelti į Kauno getą Vilijampolėje. Edvinas, išaiškėjus, kad yra pusiau žydas, 1942 m. kovo pabaigoje iš geto paleistas, tačiau su sąlyga, kad nepalaikys jokių ryšių su savo žmona žyde. Skausmo ir ilgesio kamuojamas Edvinas pradeda rašyti dienoraštį „Lydai“. Tai – penki ploni sąsiuviniai, kuriuos po Geisto suėmimo iš užantspauduoto buto išvogė kaimynai – muzikantas ir siuvėjas – ir kurių pagrindu vėliau buvo išleista knyga tuo pačiu pavadinimu.
„Rytoj mūsų trečiosios santuokos metinės. <…> Kaip baisiai jos praėjo be tavęs. Mintys tokios tamsios. Vaikščiojau miškais palei Nemuną, kaip tada 1939. Ar pameni mūsų pasivaikščiojimus Panemunės pušyne? Kai tave išlaisvins, aš nuvešiu tave, kur tik panorėsi. Aš dėkingas, dėkingas tau už viską mano gyvenime“. Šis įrašas dienoraštyje, darytas 1942 m. pabaigoje, patvirtina, kad pora susituokė 1939 m. jau gyvendami Kaune.
Kauno geto viršininkas Helmutas Rauka pareikalavo įrodymo, kad Lyda Geistienė yra pusiau žydė. Ervinas nuvažiavo į Lydos gimtinę Prienus. Susirado visiems žinomą gydytoją Juozą Brundzą. Paprašė pagalbos. Pastarasis parašė gestapui melagingą laišką, kad Amelija Bagranskienė, gimdydama dukrą Lydą, būdama sunkios būklės, jam prisipažinusi, jog naujagimė – nesantuokinė jos dukra, gimusi nuo mylimo lietuvio. Šį laišką pasirašė dar trys daktarui patikimos drąsios miestelėnės: Vanda Vabalienė, Silvanavičienė ir Kašinienė (trečia pavardė gali būti netiksli, gal Katinienė ar Katilienė, nes tekstas sename laikraštyje parašytas rusiškai, toje vietoje per lenkimą išsitrynęs, – aut. pastaba). Šio fiktyvaus laiško pagrindu Lydą iš geto paleido, tačiau su sąlyga, kad Geistas nedelsiant išsiskirs su žmona. Jis, net nesvarstęs, atsisakė. Tada buvo pareikšta kita sąlyga – Lydos sterilizacija, kad pora negalėtų susilaukti palikuonių. Meilė nugalėjo mirties baimę, – Geistai nesutiko, ir jau kitą dieną į jų butą įsiveržė vokiečių gestapininkai. 1942 m. gruodžio 10 d. Edviną suėmė ir išvežė į Kauno IX fortą. Suėmimo metu sudužo Edvino akiniai, tad kitą dieną Lyda nunešė į kalėjimą kitus. Kai budintis nepriėmė akinių ir padavė jai ryšulėlį su vyro daiktais, moteris viską suprato… Neužilgo Lyda, neištvėrusi sielvarto, nusinuodijo.
Kauno IX forte, vienoje iš kamerų, dabar ant sienos kabo mažytė Edvino Geisto portretinė nuotrauka.
Filosofas Leonidas Donskis savo knygoje „Užmaršties amžiaus siužetai“ (Versus aureus, 2015) rašo apie keistą, tačiau labai suprantamą mūsų norą neprisiminti kai kurių savo kolektyvinės istorijos patirčių. Viena svarbiausių ir skaudžiausių iš jų – Holokaustas. Kiek daug niekšybių, moralinių dilemų ir kilnumo slepia šis mūsų istorijos tarpsnis, rodo vokiečių kompozitoriaus Edwino Geisto likimas. Apie šį menininką Lietuvoje ir Vokietijoje iki šiol vengiama viešai prabilti. Dalį jo muzikinių kūrinių XX a. 6-ajame dešimtmetyje Vokietijos kultūros ministerija tiesiog pradangino. Priežastis suprantama – šio žmogaus gyvenimas prikišamai rodo, kiek mažai esame padarę, kad paaiškėtų tikrieji tragedijų kaltininkai ir taurūs žmonės. (Ramūnas Čičelis, meno žinių portalas kamane.lt, 2015-08-05).

Šaltiniai:
Prienų ir Kauno žydų bendruomenės santuokos, gimimo ir mirties metrikų aktų knygos.

Visuotinė Lietuvių enciklopedija, Alvydas Karaška, Edwin Ernst Moritz Geist;
Reinhard Kaisers Elektroarchiv, Berlin, Januar 2012, Edwin Geist, „Stündlich zähle ich die Tage…“;
Rosian Bagriansky Zerner kolekcija, United States Holocaust Memorial Museum (nuotraukos turi CC licencijos pareikščių žymas).
Janina Leonavičienė
Tęsinys. Bus daugiau