Ruduo keliauti netrukdo

Žmonės keliauja norėdami atitrūkti nuo kasdienės aplinkos, pamatyti, patirti naujų įspūdžių, pojūčių. Versmeniečiams ši vasara padovanojo puikių įspūdžių kelionėse po Vilniaus, Tauragės kraštą, maudynių malonumus Baltijos jūroje, „žalias“ išvykas po Žvėrinčiaus mišką. Ruduo be gailesčio trumpina šviesųjį laiką, tad juo labiau norisi dar išlėkti iš namų, sočiai „apsirūpinti“ gražiais kelionių prisiminimais.
Rugsėjis šiemet nejuokavo. Jei jau esu pirmasis rudens mėnuo, tai ir parodysiu charakterį nuo pirmosios dienos! Taip juk ir buvo. Tačiau jis neišgąsdino klubo narių, užsispyrusių dar šiemet pamatyti tą garsųjį gėlių festivalį Pakruojo dvare, žadantį pramogų iki pat rudens tamsumų.
Tačiau pirmąją dienos dalį skyrėme Tytuvėnams. Juk sakoma, kad tai vieta, kurioje privalo pabuvoti kiekvienas istorijos gerbėjas ir gamtos mylėtojas. Daug kuo garsūs Tytuvėnai, tačiau mūsų tikslas buvo bažnyčios ir vienuolyno ansamblis. Pradėtas statyti 1614 metais, kai šią Žemaitijos vietovę įsigijo Andrius Valavičius – LDK vėliavininkas ir žemaičių žemės teismo teisėjas. Skyręs žemės sklypą ir 10000 auksinų pakvietė bernardinų vienuolius, pasiūlęs statytis vienuolyną. Vienuoliams vieta nelabai patikusi, nes netoli buvęs miestelio turgus. Tačiau vieną naktį jiems pasirodžiusi žvakė, kuri degė ryškia šviesa, ir vėjas jos negalėjęs užpūsti. Tai buvęs ženklas, kad vienuolynas ir bažnyčia čia turėtų stovėti. Vienuolyno ir Bažnyčios ansamblis ilgainiui buvo rekonstruotas, papildytas pastatais. Šiandien matome 1772-1780 metais suformuotą komplekso vaizdą. Prie bažnyčios buvo papildomai pastatytas uždaras kiemas – šventorius, su kiemą juosiančių arkadų galerija ir Kristaus arba Šventaisiais laiptais. Tokia galerija yra vienintelė Lietuvoje. Tai – vienas gražiausių baroko paminklų Šiaurės Rytų Europoje. 1864 metais po sukilimo caro valdžia uždarė vienuolyną, o bažnyčią planavo paversti cerkve. Po žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus ilgų derybų su caro valdininkais bažnyčią pavyko išsaugoti. Būtina apsilankyti, nes sunku apsakyti tą jausmą, pirmą kartą pamačius šios šventovės įspūdingą puošnumą.
Tačiau diena tik įpusėjo. Vykstame į Pakruojį aplankyti didžiausią Lietuvoje dvaro kompleksą, garsėjantį kaip vieną patraukliausių kultūrinio turizmo vietovių Europoje. Juk žadėta, kad ketvirtasis gėlių festivalis iki pat rudens tamsumų negailės pramogų visai dienai. Tikrai sužavi gėlių kilimai, ornamentai ant žemės ir istorinių dvaro pastatų, gėlės ant langų ir sienų, didžiulės lietuvių menininkų skulptūros su gėlėmis ir tarp jų. Apžiūrime ekspozicijas, pasivaikščiojame parke, pasiklausome muzikos, pasigėrime visomis spalvomis žydinčiomis gėlėmis. Praėję pro puošnias arkas aplankome Meilės salą. Gražu, labai gražu. Bet diena turi pabaigą ir mums jau laikas namo. Laukia pasiruošimas kitiems renginiams, darbai darbeliai nesibaigia.
Danutė Marčiulionienė
„Versmenės“ klubo narė