Keliavome ledyno keliu su Velinu

Aukštadvario regioninio parko specialistai su partneriais – Trakų rajono jaunimo turizmo ir laisvalaikio centru, Prienų rajono Stakliškių, Vyšniūnų, Užuguosčio bibliotekomis ir kitais – visus kvietė į Mergiškių kraštovaizdžio draustinį švęsti tradicinės Aplinkos apsaugos dienos.
Renginio dalyviai rinkosi į automobilių stovėjimo aikštelę Stakliškių seniūnijosAntaveršio kaime, šalia Lietuvos kariuomenės oro erdvės stebėjimo ir kontrolės objekto. Visus sutiko ir su Pasauline aplinkos apsaugos diena pasveikino Aukštadvario regioninio parko specialistai Rita Balsevičiūtė ir Talvydas Špiliauskas. Buvo pasidžiaugta nauju projektu „Mergiškių kraštovaizdžio draustinio objektų sutvarkymas ir pritaikymas lankymui“ bei parko savanoriais, kurie įdeda daug darbo talkose, puoselėjant ir gražinant lankomus objektus.
Rita Balsevičiūtė pakvietė atvykusius svečius ir gimnazijų moksleivius į pažintinę kelionę „Ledyno keliu su Velinu“ pėsčiomis. Pirmiausiai ėjome į Antaveršio duobę, pro didelį akmenį, apie kurį, kaip teigia senoliai, naktį velniai kadrilius šoka.
Daugelis svečių čia atvyko pirmą kartą ir nusileidę į duobę suvokė, kad ji daug platesnė už labiausiai žinomą Škilietų Velnio duobę. Paskutinysis ledynmetis mums paliko daug duobių, kalvelių, griovų bei ežerų. Įdomiausias vietas protėviai prisitaikė savo pasaulėžiūrai. Ant aukščiausių kalvų meldėsi Praamžiui, o pelkėse savo aukų tykodavęs požemio valdovas Velinas, kurio protėviai nelabai bijojo.
Sakmėse pasakojama, kad valstiečiai su velniais keliaudavo, pokyliuose ir karčemose vyną ragavo, kortomis lošė… Iš senolių Užuguosčio krašto kaimuose užrašytas sakmes sekė Užuguosčio bibliotekos bibliotekininkė Rasa Žvirblienė. Sunkiai iškopę iš Antaveršio duobės aplankėme šalia esančią Gelionių duobę. Ji yra glaciokarstinės kilmės, kaip ir kitos esančios apylinkėse, tačiau įdomesnė už kitas. Kaip teigia geologai, ji smego du kartus. Antrą kartą smego ir formavosi tik prieš 2000 metų!
Tai – mokslininkams naujiena, šios daubos svarbios paskutiniam ledynmečiui pažinti. Apžiūrėję daubas, užlipome ant Gelionių kalvos. Tai – antroji pagal aukštį kalva Dzūkų aukštumoje, Aukštadvario kalvyne. Ant kalvos yra įsikūręs Lietuvos kariuomenės oro erdvės stebėjimo ir kontrolės postas. Jis tarsi balta karūna matomas nuo Pivašiūnų, Daugų, Birštono ir kitų tolimų apylinkių. Ant kalvos ekologas Talvydas Špiliauskas papasakojo apie Mergiškių kraštovaizdžio draustinį, Mergiškių rezervatą su ten saugomu europiniu miežvieniu ir kitais retais augalais.
Etnologė Rita Balsevičiūtė supažindino su nuostabia kraštovaizdžio panorama. Nuo kalvos matomas Veršiuko ežeras, legendinės kalvos – Sienakalnis, Šutrakalnis, Druskakalnis, Varelės, Kartakalnis… Tarp kalvelių grakščiai į dangų stiebiasi baltutėliai Užuguosčio šventų apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios bokštai su galingiausiu varpu plačiose apylinkėse.
Darbštūs protėviai savo lėšomis pasistatė didingą bažnyčią, parapijos moterys rinko pinigus, net savo papuošalus pardavė, kol surinko lėšų varpo pirkimui. Šiemet bažnyčia (jau ketvirtoji šioje vietoje) švęs 120 metų jubiliejų. Matosi Radomislės dvaro parko medžiai, dvaras žinomas nuo XVI amžiaus. Žvalgydamiesi nuo Gelionių kalvos, susipažinome su išskirtiniu ledynmečio suformuotu kraštovaizdžiu. Įdomu sužinoti apylinkių istoriją, paklausyti vietinių sakmių apie Gelionių laumę, drąsų eigulį, skrybėlėtus ponaičius, šviečiančias dūšelas. Plačiai nuskambėjo daina „Ant kalnelio, ant aukštojo stovi balta karūnėlė“, kurią užtraukė Onuškio Donato Malinausko gimnazijos mokiniai su mokytojais. Dainavome visi, lyg susirinkusi šeima.
Nusileidę nuo kalvos moksleiviams surengėme viktoriną „Ledyno keliu su Velinu“. Viktorinos klausimai domino ir suaugusiuosius, o prizus už teisingus atsakymus atvežė šaunūs parko pagalbininkai ir nuolatiniai bendradarbiai – Trakų jaunimo turizmo ir laisvalaikio centro darbuotojai. Po viktorinos pasistiprinome dzūkiška žirniene. Stakliškių, Vyšniūnų, Užuguosčio bibliotekų bibliotekininkės išvirė senovinę dzūkišką „patrovą“.
Nusileidę nuo kalvos, eidami pro garsaus kalvio Martyno sodybą, radome „Akmenų kalną“ – Ustronės riedulyną, į kurį visada perkūnas trenkia. Maža to, kaip teigia senoliai, ant jo yra užkeikti veseilinykai, akmenimis pavirtę. Ši kalva vien tik iš ledyno atstumtų riedulių susiformavusi. O tie rieduliai, kaip teigia geologai, atkeliavę iš tolimų Alandų salų. Riedulynas apaugęs skruoblais, kuriuos labai vertino mūsų senoliai dėl tvirtos medienos, tinkamos žemės ūkio padargų gamybai bei kurui. Vienintelis toks Lietuvoje kalnas domina lankytojus ir mokslininkus.
Dėkojame visiems partneriams ir dalyvavusiems svečiams už bendradarbiavimą, puikią nuotaiką, pasišventimą Lietuvai.
Kviečiame keliauti mūsų pėdomis, lankyti garsiausius šalies gamtos ir kultūros objektus, papuoštus sakmėmis ir legendomis.
Aukštadvario regioninio parko vyr. specialistė Rita Balsevičiūtė,
Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos
Užuguosčio bibliotekos bibliotekininkė Rasa Žvirblienė