Į Vilnių, į pasakų miestą

Kiekviena istorinė epocha palieka savo pėdsakus miesto išvaizdoje – gatvių išplanavime, pastatų architektūroje ir puošyboje, asmenybes vaizduojančiuose paminkluose. Per kelis šimtus metų Vilniaus veidas keitėsi ne kartą. Dažniausiai žiauriomis aplinkybėmis – dėl karų, didžiulių gaisrų, maro epidemijų. Praradimų būta daug, bet ir tai, kas yra išlikę ar sukurta dabar, traukia pasižvalgyti po mūsų jaukią sostinę. Dar ir dar kartą.
Tad gražų gegužės rytą „Versmenės“ klubo nariai išsiruošė į Vilnių. Kelionę pradedame Antakalnio kapinių lankymu. Nulenkiame galvas prie Justino Marcinkevičiaus ir jo žmonos, sausio 13-osios aukų kapų (tai buvo vienas svarbiausių kelionės tikslų). Surandame Pauliaus Širvio, Ievos Simonaitytės, Algirdo Brazausko, kitų žinomų žmonių palaidojimo vietas.
Kitas objektas – Lietuvos nacionalinis muziejus. Pasigėrėję Žalgirio mūšio rekonstrukcija, apžvelgę senosios Lietuvos gyvenamuosius būstus, patenkame į salę, kurioje sudėta lietuvių kilmės Henrio Gaidžio Lietuvai dovanota didžiulė kolekcija. Buvęs CŽV agentas ją kaupė visą savo tarnybos laiką, laisvalaikiu „medžiojo Lietuvos praeitį“. Kolekcija pasakoja ne tik karo istoriją, bet ir reprezentuoja svarbiausius lietuvių išeivijos gyvenimo periodus, Antrojo pasaulinio karo ir pokario lietuvių pabėgėlių istoriją, pasitraukimo kelius ir gyvenimą perkeltųjų asmenų stovyklose. Paroda labai įdomi, vadinasi ji „Išpakuokim“. Lankytojai kviečiami tapti kolekcijos tyrimo proceso liudininkais. Laiko yra – paroda veiks visus metus.
Katedra čia pat, užeiname į vidų prieš tai išklausę gidės Ramutės pasakojimą apie katedros bokštą. Svarbiausios Lietuvos katalikų bažnyčios, reikšmingiausio klasicizmo paminklo Lietuvoje istorijai tinka tokie žodžiai: pastatyta 14 amžiuje, po to ne kartą sugriauta, ne kartą degusi, perstatyta, apsemta potvynio. Atimta iš tikinčiųjų, vėl atšventinta. Išlikusi visų mūsų pasigėrėjimui.
Keliaujame į šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Gausiai išpuošta italų skulptorių P. Perti ir Dž. Gali lipdiniais, šventovė stovi nuo 17 amžiaus pabaigos, kai LDK etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas ją pastatė, dėkodamas Dievui už išgelbėjimą karo su Maskva metu. Niekas nesuskaičiavo, kiek figūrų iš tiesų puošia šventovės sienas ir lubas, neskaičiavome ir mes, tik gėrėjomės ir stebėjomės žmogaus sugebėjimu kurti pasakiškus dalykus.
Sukame į Vilniaus arkivyskupijos bažnytinio paveldo muziejų. Bažnytiniai reikmenys padovanoti Lietuvos didikų prašant Dievo malonių arba atsidėkojant už jas. Paauksuoti arba auksiniai dirbiniai visada buvo puošiami tikrais brangakmeniais. Parodoje unikalūs Oriento kraštų ir Kinijos imperijos audiniai, siuvinėti dirbiniai išlikę Lietuvos liturginėje tekstilėje.
Sustojame prie Šv. Onos bažnyčios. Ne veltui Napoleonas norėjo ją nusinešti į Paryžių, kaip gerai, kad netilpo ant jo delno. Čia pat ir poeto Adomo Mickevičiaus paminklas. Gidė pasakoja, koks žavus vyras, vakarėlių siela buvęs, o tai, kad nuostabus poetas: mes nuo mokyklos laikų atsimename.
Pereiname tiltelį per Vilnelę ir atsiduriame Užupio respublikoje, pasigėrime jos simboliu – Angelu. Tai vienas seniausių Vilniaus priemiesčių, minimas jau 15 amžiuje. Daugiausia jame gyveno įvairūs amatininkai, smulkūs valdininkai, rasdavo prieglobstį ir visokie nusikaltėliai. Dabar gi – garsi Užupio respublika, labai demokratiškai besitvarkanti žmonių bendrija. Pasirodo, tapti šios respublikos gyventoju nesunku – tereikia nusipiešti pasą, įsiklijuoti savo nuotrauką, ir viskas!
Artėja vakaras. Bet labai norisi pabūti prie Aušros Vartų. Užeiname į koplyčią, pasimeldžiame ir pavargę, bet laimingi grįžtame į autobusą. Tariame Vilniui – iki kito karto!
Danutė Marčiulionienė
Klubo narė