Širdžių durys visada atviros

Mamų širdžių durys visada atviros. Kiekvieną akimirką. Laike ir Gyvenime – ir kai mes maži, ir kai užaugę… kai netikėtai vartai į Amžinybę atsiveria vaikams, kai per anksti per juos išeina mamos… Širdžių durys išlieka atviros Amžinai. Dar esant įsčiose jos atveria plyšelius į pasaulį, kurį vėliau jau kuriame patys… Už tai mamos, močiutės – kartų kartos – mus lydi per gyvenimus, ir už tai, kad juos dovanojo mums – privalu galbūt jausti „ačiū“ visados…
Pirmąjį gegužės sekmadienį ar prie bendro stalo, ar per atstumą būdami – dėkosime ir už gyvybes, ir už namus, kuriuose mamos meile palaiminta kiekviena kertė. Ir tas pasibuvimas bei pasidalinimas meile tik dar labiau suartins, nuramins, džiugins. O mamos pyrago, lai ir pirktas jis bus, užteks po dalelę visiems vaikams, anūkams, proanūkiams. Kaip ir meilės. Nepasversi juk jos. Neišrado mokslininkai svarstyklių nei anais amžiais, nei šiais. Nenustatė niekas meilės mato. Ar gebėsi jausti pats, ar mokėsi mylėti save, gyvenimą? Kiek švies tavo akys meile žmonėms, ar atsivers durys be pykčio, be naudos siekio sau? Ar ilgėsiesi Laukimo, ar džiaugsiesi, kad laukia… Besąlygiška meilė mamų tik moko. Gi gyvenimo sąsiuvinių puslapius rašyti privalome patys. Palikę įrašą rytoj, atviromis širdimis ar užrakintomis šiuolaikiška spynele, keliausime pavasariais, vasaromis… melsdami savo dievų, kad tik nebūtų karų tarp žmonių…
Palma