Džiugina nuoširdumas, bendruomeniškumas ir palaikymas…

Bendruomenių seklyčia

Pasitikdama šių metų pavasarį Želkūnų kaimo bendruomenė minėjo gražią sukaktį – savo veiklos dešimtmetį. Apie jį ir gyvenimą kaime artėjant gražiausioms metų šventėms – Velykoms, kalbamės su šios bendruomenės pirmininke Sonata Labanauskiene.

– Jūsų bendruomenė per dešimt metų daug dėmesio skyrė projektinei veiklai, bendruomenės namų, aplinkos gražinimui, kultūrinei veiklai. Miela Sonata, kurie per dešimtmetį vykdytų projektų jums pačiai buvo įdomiausi, mieliausi? Papasakokite plačiau, kokia veikla užsiima bendruomenės nariai.
– Bendruomenės centras atviras visiems žmonėms ir pasiūlymams. Šiuo metu bendruomenės nariai gali ugdytis verslumo gebėjimus kirpėjos(-o) darbo srityje ar atliekant kitas grožio procedūras (masažo, nagų dailės ir kt.). Centre galima mokytis kulinarinio paveldo subtilybių, kepant malkinėje krosnyje ar perpratant žuvies, mėsos ar sūrio rūkymo paslaptis. Be to, bendruomenėje nuolat rašomi projektai, kurie vis papildo veiklas naujomis. Turime treniruoklių ir vaikų žaidimų aikštelę, naują sporto aikštelę, nuo balandžio 25 d. prasidės šiaurietiško ėjimo užsiėmimai, organizuojami Prienų visuomenės sveikatos biuro. Biblioteka taip pat rengia edukacijas vaikams ir suaugusiesiems, inicijuoja įvairias veiklas bendruomenėje. Anksčiau buvome subūrę mėgėjų teatrą, dabar bandysime sukurti dainų ansamblį, o gal ir šokių. Ateityje galbūt turėsime ir jaunimo erdvę ar dienos centrą vaikams, kuriuose įdarbinsime tam pasirengusius žmones. Patalpų ir idėjų turime, tik reikia jas įveiklinti.
– Turbūt labai svarbus ir valdžios palaikymas?
– Tikrai taip. Valdžios palaikymas visada reikalingas, nes parodytas dėmesys ir įvertinimas bendruomenę skatina judėti pirmyn ir siekti naujų tikslų, o abipusė partnerystė leidžia pasiekti dvigubai daugiau rezultatų.
– Kokios Želkūnų krašto žmonių elgesio savybės labiausiai džiugina ir liūdina?
– Džiugina, kad nė vienas mūsų krašto gyventojas neatsisako padėti ar paremti tada, kai to labai reikia bendruomenei. O liūdina tai, kad kai kurie dar neįvertina to, kas svarbiausia mums visiems, gyvenantiems šalia – draugiškumo, atjautos, palaikymo, geranoriškumo, pagarbos…
– Galbūt išskirtumėt ir pagrindines kaimo problemas? Ar įmanoma jas išspręsti?
– Labai skauda širdį, kai kaimas paliekamas be svarbiausios socialinės infrastruktūros – uždaromi darželiai, mokyklos, gydymo įstaigos, kultūros namai, bibliotekos. Manau, kad kaime reikia kiekvieną žmogų dauginti iš 3 ar daugiau kartų, nes čia sukuriama vertė daug didesnė nei mieste. Tuomet, manau, viskas kitaip atrodytų ir nereikėtų uždarinėti įstaigų bei valyti pastatų griuvėsius.
– Ar patys žmonės noriai susiburia draugėn? Gal atradote talentų, įdomių žmonių? Ar tarp jų esama jaunimo? Ir koks gi tas kaimas turėtų būti, kad jauni žmonės, kaip kad ir jūsų šeima, kurtų savo gyvenimus būtent kaime?
– Suburti žmones bendrai veiklai šiais laikais darosi vis sunkiau. Kaip ir visur. Turbūt gyvename tokiu laiku, kai išeiti iš namų nebesinori, kai televizorius ir kompiuteris keičia visas kitas veiklas. Bet talentų mes turime – mezgėjos, audėjos, dailininkai, drožėjai, poetai. Tik jie dirba tyliai, nesiskelbdami, todėl kartais paprašomi surengia parodą ar tyliai pasirodo ir vėl užsidaro. Negali jiems trukdyti…
Jaunimas išvažiuoja, pasimoko, apsidairo didmiesčiuose ar užsienyje – vieni ten lieka, kiti sugrįžta ir kuriasi su šeimomis gražiame, žaliame kaime, kur nėra spūsčių, dulkių, suodžių ir kitų nemalonių dalykų. Čia viskas, ko reikia – gamta, ramybė, draugai, kaimynai, artima bendruomenė. Tik tą reikia suprasti ir pajausti. Niekada nenorėjau gyventi mieste, nors užaugau Vilniuje, tačiau visada traukė kaimas ir visas savo vasaras praleisdavau Vyšniūnuose arba Geruliuose pas senelius. Gal likimas taip lėmė, kad čia likau ir niekada nesigailėjau. Man visada buvo įdomu išbandyti ką nors naujo, surasti bendraminčių, dalyvauti įdomiose veiklose, o tokių užsiėmimų aplinkui pilna, tik dalyvauk… Nesutinku su tais, kurie sako, kad kaime nėra kuo užsiimti – tai tik tingėjimo pateisinimas. Kas nori, tas randa ir kitiems pasiūlo. Tokius žmones ypač vertinu. Jie – kaimo ateitis.
– Kokius Želkūnus norėtumėt matyti po dešimties ir dar po dešimties metų?
– Kadangi Želkūnai ir Vyšniūnai – vienas didelis kaimas, turintis 2 pavadinimus, tai norėčiau, kad šio krašto žmonės būtų nuoširdūs, bendruomeniški, aktyvūs ir žingeidūs, dalyvautų ir palaikytų vieni kitus 100 proc., kaip darnioje šeimoje. Tada jokie sunkumai nebaisūs ir įveikiami.
– Sakoma, kol kaimas dainuos ir šoks, tol bus gyva Lietuva. Kas, Jūsų manymu, padėtų kaimui tapti dar patrauklesniam ir socialiai, ir ekonomiškai? Ko reikia, kad žmonės jaustųsi saugūs, noriai dalyvautų visuomeninėje veikloje?
– Lietuvos kaimas buvo ir, manau, yra svarbiausių vertybių saugotojas ir puoselėtojas. Norėčiau, kad ir toliau tai tęstume. Man smagu, kad vis dažniau atrandami talentai iš mažo miestelio ar kaimelio. Tik nereikia patiems kaimo žmonėms „nusivertinti“ arba nevertinti to, ką turi aplink save.
Nuo 2023 metų startuos projektai ,,Sumaniems kaimams“. Čia bus galima pasireikšti ne tik atskiroms bendruomenėms, bet ir visai seniūnijai. Kurkim vizijas, strategijas, bandykim kelti kaimų gerovę sumaniau, naujoviškiau, priartinkim kaimą prie miesto, o gal ir aplenkim kuo nors… Tam reikia tik noro, idėjų, palaikymo, bendradarbiavimo ir… sumanumo. Tik tiek.
– Bendruomenės jubiliejų minėsite pačiu gražiausiu vasaros laiku… Ko palinkėtume savo bendruomenės nariams, seniūnijos gyventojams, visiems, kurie prisidėjo bendryste, parama, artėjančių Velykų proga?
– Norėčiau padėkoti visiems mūsų bendruomenės rėmėjams ir pagalbininkams, o ypač – Vytauto Kamblevičiaus fondui, Algio ir Audros Petraškų, Sigito ir Neringos Šiupšinskų, seniūnaičio Juozo Majausko, Vytauto Benokraičio šeimoms už finansinę paramą. Už pagalbą darbuose ir veiklose – Vytauto ir Giedrės Andrulevičių, Virginijaus ir Vilmos Burbulių, Algio ir Egidijos Valkauskų, Živilės Višniauskienės šeimoms ir, aišku, saviškiams – Žilvinui ir Aisčiui. Dėkoju ir tiems, kurie moka nario mokestį ir perveda bendruomenei 1,2 proc.
Naudodamasi proga noriu pakviesti į susitikimą, kuris vyks liepos 1 d. Vyšniūnuose, ir smagiai atšvęsti bendruomenės jubiliejų su mūsų krašto muzikantais, šokėjais bei žymiu dainų autorium ir jų atlikėju – Pauliumi Stalioniu. Šventę parems Prienų r. VVG, Prienų r. savivaldybė bei projekto partneriai.
– Ačiū už pokalbį. Jaukių ir šiltų Šv. Velykų švenčių.

Kalbėjosi Palma Pugačiauskaitė